Remigijus Šimašius. Atsakymai dėl Lietuvos žemės ir upelių

Jei painiojate elementarius faktus, sumaišėte Durbės mūšį su Žalgiriu, tai pamąstykite Pats, ar galite spręsti apie dalykus, sudėtingesnius nei mokyklos istorijos programa?

Koks skirtumas nekrikščioniui Vatikanas ar Romos Popiežius, tarytum nesupratote apie ką kalba eina...

Po Durbės mūšio (1260) buvo Vatikanas (1929) ir siūlymas karūnuoti Vytautą (1429)? Arba mano galva nuo senatvės nebeveikia, arba diskusijos komentaruose beviltiškas reikalas.

Pritariu jūsų minčiai - jei Lietuva būtų pasikrikštyjusi anksčiau už lenkus, tai vargu ar dabar pasaulis žinotu, kad tokie lenkai buvo apskritai buvo... Bet tai tik būtų, jeigu būtų... Nepritariu, kad po Durbės mūšio Lietuva nesustiprėjo. Sustiprėjo iki tiek, kad Vatikanas net sutiko Vytautą karūnuoti karalium. Karūnos vagystė, gali būti tik to pačio Vatikano susitarimas su lenkais "išdūrti" Vytautą. Kas iniciatorius - tikriausiai jau ir nesužinosime... Gerbtinas jūsų įsigilinimas į krikščionybę, bet dabar ir pati krikščionybė - skęstantis laivas (nesistengiu jūsų įžeidinėt), o ir pats religinis fundamentalizmas tinka tik bukiems žmonėms. Tikiuosi, kad lietuviai dar iki to nenusirito. Šiaip tai reikėtų galvoti, kaip padaryti, kad žemėje gyventų mąstanti civilizacija, o ne biozombių civilizacija. Jei jums priimtina mintis (Vatikanas to neneigia), kad visatoje apart žmonių yra ir kitos civilizacijos pažengusios ir gerokai toliau, tai nemamau, kad religinis fanatizmas yra tų civilizacijų įdeologinis pagrindas.

Ir dar, na nekiškit to globalizmo Urantijos Knygai. Tas globalizmas, kuris kuriasi dabar, tikrai niekaip negalėtų džiaugtis tokia Knyga. Ši Knyga, kaip ir Jėzus, siūlo tik vieną globalizmo formą - visų žmonių brolystę per Meilę. Ne per apgaulę, ne per karą, ne per valdžią ir tuo labiau ne per turtą.-------Todėl šiuo klausimu prašau nesielgti niekšingai. ------ Arba įrodymus ant stalo, arba patylėkit, jei nežinot. Apie jūsų atpirkimą: ----- " Nors Jėzus šita mirtimi ant kryžiaus mirė ne dėl to, kad atpirktų mirtingojo žmogaus rasinę kaltę, o taip pat ir ne dėl to, kad suteiktų tam tikros rūšies veiksmingą priėjimą prie Dievo, kuris priešingu atveju būtų įsižeidęs ir neatlaidus; nors Žmogaus Sūnus nepasiūlė savęs kaip aukos, kad nuramintų Dievo įniršį ir kad nuodėmingam žmogui atvertų kelią į išgelbėjimą; nežiūrint to, jog šitos idėjos apie atpirkimą ir nuraminimą yra klaidingos, ir vis tiktai, Jėzaus mirtis ant kryžiaus turi didžiulės svarbos, kurios nereikėtų išleisti iš akiračio. Tai yra faktas, jog Urantija tapo žinoma tarp kitų apgyvendintų planetų kaip “Kryžiaus Pasaulis.” Urantijoje Jėzus troško gyventi pilnavertį mirtingojo gyvenimą materialiame kūne. Mirtis, paprastai, yra gyvenimo dalis. Mirtis yra paskutinysis veiksmas mirtingojo dramoje. Geranoriškai stengdamiesi išvengti prietaringų klaidų, susijusių su mirties ant kryžiaus prasmės klaidingu aiškinimu, jūs turėtumėte būti atsargūs, kad nepadarytumėte didžiosios klaidos nesuvokdami Mokytojo mirties teisingos reikšmės ir tikrosios svarbos. Mirtingasis žmogus niekada nebuvo aršiausiųjų apgavikų nuosavybė. Jėzus nemirė tam, kad žmogų išpirktų iš šių sferų apleidusių tikėjimą valdovų ir puolusių princų gniaužtų. Tėvas danguje niekada neturėjo mintyje tokio didžiulio neteisingumo, kad mirtingojo sielą prakeiktų už jo protėvių piktadarybes. Mokytojo mirtis ant kryžiaus taip pat nebuvo ir tokia auka, kurios dėka buvo stengiamasi sumokėti Dievui skolą, kurią jam buvo skolinga žmonijos rasė. Iki Jėzaus gyvenimo žemėje, būtų buvę galima jus pateisinti, kad tikite į tokį Dievą, bet ne po to, kada Mokytojas gyveno ir mirė tarp jūsų bičiulių mirtingųjų. Mozė mokė Kūrėjo Dievo orumo ir teisingumo; bet Jėzus pavaizdavo dangiškojo Tėvo meilę ir gailestingumą. Jėzus gyveno ir mirė visos visatos labui, o ne vien tiktai šito pasaulio rasių labui. Nors šios sferos mirtingieji turėjo išgelbėjimą net ir prieš tai, kada Urantijoje gyveno ir numirė Jėzus, nežiūrint šito, tai yra faktas, kad jo savęs padovanojimas šitame pasaulyje išgelbėjimo kelią labai smarkiai apšvietė; jo mirtis daug prisidėjo prie to, kad amžiams būtų aišku, jog po mirties materialiame kūne mirtingojo išlikimas tikrai yra. Nors vargu ar tinka apie Jėzų kalbėti kaip apie pasiaukotoją, išpirkėją, ir atpirkėją, bet visiškai teisinga jį vadinti išgelbėtoju. Jis išgelbėjimo (išlikimo) kelią amžiams padarė aiškesnį ir tikresnį; jis tą išgelbėjimo kelią Nebadono visatos visų pasaulių visiems mirtingiesiems iš tiesų parodė geriau ir tikriau. Kada tik Dievo idėją jūs imate suvokti kaip teisingą ir mylintį Tėvą, tokios vienintelės sampratos visą laiką mokė Jėzus, tada nedelsiant, visiškai nuosekliai, jūs turite iš viso atsisakyti visų primityvių sampratų apie Dievą, kad jis yra kaip įsižeidęs monarchas, griežtas ir visagalis valdovas, kuriam didžiausias malonumas yra išsiaiškinti, kurie iš jo pavaldinių daro piktadarystes, ir pasirūpinti, kad jie būtų tinkamai nubausti, nebent kokia nors būtybė beveik prilygstanti jam pačiam pati pasisiūlytų kentėti už juos, mirti kaip pakaitalas ir vietoje jų. Visa idėja apie išpirkimą ir atpirkimą yra nesuderinama su tokia Dievo samprata, kokios mokė ir kokią pademonstravo Jėzus iš Nazareto. Dievo begalinė meilė nėra antrinė, kad dieviškojoje prigimtyje eitų po ko nors kito. Visa šitoji samprata apie atpirkimą ir išgelbėjimą aukos dėka savo šaknimis kyla iš savanaudiškumo ir remiasi savanaudiškumu. Jėzus mokė, jog tarnavimas savo bičiuliams yra dvasinės tikinčiųjų brolystės aukščiausioji samprata. Išgelbėjimas yra savaime suprantamas dalykas tiems, kurie tiki į Dievo tėvystę. Tikinčiojo pagrindiniu rūpesčiu neturėtų būti savanaudiškas troškimas siekti asmeninio išsigelbėjimo, o vietoje šito tai turėtų būti nesavanaudiškas akstinas mylėti ir, dėl to, savo bičiuliams tarnauti, net ir taip, kaip mirtinguosius žmones mylėjo ir kaip jiems tarnavo Jėzus. Tikri tikintieji taip pat tiek daug nepergyvena ir dėl bausmės už nuodėmę ateityje. Tikras tikintysis yra susirūpinęs tiktai dėl dabartinio atsiskyrimo nuo Dievo. Tas tiesa, išmintingi tėvai savo sūnus gali nubausti, bet visa tai jie daro iš meilės ir siekdami auklėjimo tikslų. Jie nebaudžia iš pykčio, taip pat jie nebaudžia ir iš keršto. Net jeigu Dievas ir būtų griežtas ir teisėtas monarchas tokioje visatoje, kur aukščiausiuoju laipsniu valdo teisingumas, tai jis tikrai nebūtų patenkintas dėl tokio vaikiško plano, kada vietoje kalto nusikaltėlio yra pakeičiamas nekaltas kankinys."

Letai, na tikrai tos Urantijos esate neperskaitęs. Maždaug nujaučiu iš kur Jūs semiate tas žinias apie Urantiją. Tas Jūsų užuominas jau esu skaitinėjęs kitur. Jas rašė ir toks akademikas Sapunovas. Bet patikėkite jo rašinėlis tai atitiktų ne akademiko, bet antroko lygį. Deja tik vaisiai parodo tiesos lygį. Jūsų propaganda yra beviltiška, nors Jūsų žinios tikrai įspūdingos...

Ne Vaidą, bet Valdą VDS.

Jei kalbate apie Vaidą, jis man nėra pažįstamas ir jis nėra joks krikščionis. Pagal graikų kalbą, kurioje nebuvo garso "š", ir lotynų kalbą, kurios "s" tarp balsių išvirto į "z", JėZumi vadinamas Viešpats J-šūa Ha-Nocri, tik Jam ir dėl Jo D-vo šrinktos tautos Mesijas (iš hebr. Mašīah = gr.Χριστος "pateptasis") ir, per Savo Kūno ir Kraujo Auką, žmonijos Išganytojas, Kurio žodžius žinome iš Evangelijų, arba blogiausiu atveju - dar iš senų apokrifų. Šis mūsų Viešpats nesakė Vaido "cituojamų" žodžių "Už blogį atsilyginti blogiu – teigiamas, bet neteisingas metodas." Vaidas yra melagis, geriausiu atveju paėmęs tuos žodžius iš 1955 m. Čikagoje baigtos surašyti "penktojo apreiškimo" knygos "Urantijos", kuri jokiam krikščioniui neprivaloma, kuri ir nėra krikščioniška, atmesdama nuo pat apaštalų ir pirmosios jų teologijos laikų žinomą krikščionybės esmę - Atperkamąją Auką, ir dar pradėjusi tai, ko visas globalistų pasaulis dabar taip trokšta: dirbtinės bendros religijos žmonijai kūrimą, teosofiškai įmaišydama ten panteistų Budą, pagonių Konfucijų ir abraominio Apreiškimo Mesijo vardą su pavieniais Jo tartais žodžiais arba Jo citatomis iš Toros, nors Viešpats visų pirma ne naują mokslą atnešė, bet naują veiksmą: Išganomąją Auką. Globalistams žūtbūt reikalingas Tiesos pakaitalas, jos pakeitimas kažkuo išoriškai panašiu į tiesą ir visiems tinkamu kaip saldus vanduo: D-vas geras, visus myli, pragaro nėra, būkite geri laisvi demokratiniai vergai. Suprantama, Vaidas taip nemano, tik jo protas aptemdytas. Kita vertus, valstybės stiprėjimas po 1236 m. Durbės mūšio buvo reliatyvus, o kad po 1410 m. įvyko silpnėjimas - melas, tai bet kuris rimtas istorikas (joks Bumblauskas) Jums patvirtins. Jei ne 1410 m., Jūs man šiandien geriausiu atveju rašytumėt vokiškai, o visų tikriausiai - arba lenkiškai, arba rusiškai. Genialus Lietuvos "išdavikas" Jogaila paskutiniu istoriniu momentu pašalino dėdę ir leido Lietuvai pagaliau įsijungti į jau pašlijusią, bet vis dar šiek tiek krikščionišką Europą. Nebuvo kito kelio. Jei būtų laikytasi Jogailos gudrumo, galų gale lietuviai būtų ėmę viršų unijoje su lenkais, bet ne lenkai. Deja, lietuviai, ir apskritai baltai, smarkiai pavėlavo, nes jau šv. Brunono laikais, XI a. pradžioje buvusių pagonių įkurta krikščionių valstybė-Bažnyčia skilo ir prasidėjo jos irimas iki pat dabartinio satanizmo. Reikia atkurti prarastą krikščionišką teokratiją, kaip dabar islamas sėkmingai atkuria islamišką. Jiems gerai, jie nesuateistėjo. Taigi Lietuvos prakeikimas tai ne bloga valdžia, skurdas, emigracija, svetimųjų viešpatavimas ir pan., bet ta pati ateizacija, kaip ir Vakaruose, tikėjimas naujais stabais bei bandymas prikelti senus dievaičius, su kuriais prarado savo šansą prūsai ir vos neišnyko lietuviai (jei ne Jogaila ir ne Žalgiris su Vytautu) plius dar nekentimas žydų pagal svetimųjų pakištus mitus. Būtent už tai Pr 12, 3 ir skiria prakeikimą, skaitykite, rasite be vargo.