|
Jau minėjau, kad esu neutrali dėl šio maršo. Valdžiai parodyti fizinę jėgą galima, bet valdžia turi didesnius finansinius ir administracinius išteklius, taip pat daugiau laiko, kad metodiškai sutvarkytų tradicinės šeimos idealo proponentus. Čia nekalbėsiu, kaip šeimos idealas skiriasi nuo realybės, tik paminėsiu, kad neištikimybė yra praktikuojama didžiojoje daugumoje šeimų. Taip pat galima įsivaizduoti, kad jei prieš 1000 metų būtų organizuojamas panašus maršas, tai jis būtų pavadintas Didžiuoju maršu prieš šeimą. Juk šeimos institucija atsirado su privačia nuosavybe. Aš gerai suprantu, kad šeima yra tik šio maršo pretekstas, apjungianti idėja, o turima omeny, kokia valdžia yra degradavusi, kokie valdžios sprendimai yra antilietuviški. Pagaliau svarbiausia ne šeima ir ne tradicijos, bet dvasinės vertybės, bendruomeniškumas ir žmoniškumas, kurie yra universalūs, virš socialinių modelių ir konkrečių tradicijų. Grįžtant prie šios publikacijos temos, man įdomu būtų žinoti, kas A.Butkevičių pasikvietė konsultuoti dėl maršo? Ar nebus panašu į tai, kaip valdžiai įperšami ekspertai, kurie kažkaip keistai patarinėja kovido klausimais? Kodėl A.Buškevičiui taip reikia žinoti, koks organizatorių veiksmų planas? Man kaip ir suprantama, jog jis ketino bėgti iš pasitarimo, kai Žemaitis ėmė reikšti abejones Sąjudžio prasme. Prisiminkime, kaip šis neramumų organizatorius įgijo geros patirties, su kuria dalijosi gana plačiai postsovietinėse šalyse. Paleckiuko minėtas „Savi šaudė į savus“ braižas matomas Maidane, ir ne tik ten. Yra tokia žaidimų teorijoje plačiai žinoma „Kalinio dilema“ — du nusikalteliai tyli todėl, kad tokia strategija naudinga abiems, nors jie gali būti ir mirtini priešai. Antrasis tylėtojas, kaip suprantate, yra Patriarchas. Gali būti ir trečiasis tylėtojas, A.S.. Šis tylėjimas labai gražiai užriša visus mazgelius su Lietuvos dalia ir dar geriau paaiškina tą abiejų virsmą, kuris įvyko po Garliavos pogromo.
|