Rezonansai... į priegalvį

„Mažo ūgio“ – tai ir mažasvoriai visuomenėje, ir nepilnamečiai, nepilnabalsiai. O štai dideli įvykiai, sulaukią didelio, nors ir laikino, viešojo rezonanso, vis grįžta ir grįžta spaudon. Kartais rimtai, kartais atsainiai. Kai atsainiai, tada matai ir feljetoniškų paradoksų arba savaiminio, nė neketinto, juodojo humoro.

Nėra jokio humoro, kai skaitai, pavyzdžiui, žinomo Lietuvos politiko Nikolajaus Medvedevo dvidešimt metų slėptą liudijimą apie Medininkų žudynes. Humoristinę (?!) prokurorinio tyrimo išvadą, kad Vytautas Pociūnas niekaip negalėjo pats iškristi pro langą, tačiau iškrito pats, toliau stebėsime taip pat be humoro, nes kažkas teisėtvarkoje jo visai nejuto, o ir Lietuvos gaila.

Mečys Laurinkus („Lietuvos rytas“, 2013-05-11) rezonansiškai prisiminė Juro Abromavičiaus nužudymą prieš 16 metų, kartu ir negirdėtą, nors tuomet neva „peršamą“ gandą apie Rusijos žvalgybų darbą; tačiau toliau išvien su prokurorais ignoruoja pakartotinai skelbiamus duomenis apie galbūt labai nešvarius J. Abromavičiaus byloje Valstybės saugumo departamento (VSD) Kauno skyriaus kontrabandinius pirštus. Anot šio nesyk protingai mąstančio apžvalgininko, V. Pociūno gyvenime ir Gardinas, ir Brestas – atsitiktiniai epizodai, o kunigo Ričardo Mikutavičiaus mirties istorijoje teslypi apiplėšimas, lyg vėliau nebūtų buvę nusikalstamo dangstymo, vietos prokurorams neva neatpažįstant Nemuno skenduolio ir laidojant, kur niekas nesurastų.

Vis dar prisimenamas ir Kauno marių skenduolis violetiniais marškiniais, kuris paskendo atsigulęs ant kranto. Regis, tai nebuvo baletas „Ant marių kranto“, nebuvo tai nė filmo „Niekas nenorėjo mirti“ tęsinys, nes mažiausiai keturi dalyviai tvarkingai mirė vienas paskui kitą. Humoras čia liko nesuvoktas nė prokurorams išaiškinus, kad būtent trečiasis mirusiųjų turėjo itin lakią vaizduotę ir įtikėjo, ką juodai prasimanęs. Apsvaigo nuo savo paties pedofilinės kūrybos ir nutarė kiek pažudyti pakeleivių. Paskui prigulė ir užmigo amžiams. Galų gale, galai į marių vandenį. O gyvenimo jūra vis dar išmeta margų kriauklelių. Antai dėl Medininkų, nuo ko pradėjau.

Iš kai kurių buvau susidėstęs vaizdelį „Nuo pasienio vagonėlio iki marių meldo“, bet iškart nepasiūliau infopriemonėms. Draugai sakė, kad tekstas nesuprantamas. Et, galų gale nutariau rizikuoti. Tebus lyg juokais parašyta, tuo teisinsiuos.

* * *
Nuo pasienio vagonėlio iki marių meldo

Sakydavosi buvęs kariškiu. Ir Seimo narys.

Tačiau neišdrįso įžengti į vagonėlį ir pažvelgti, gal dar yra gyvų. (Juk kaip tik buvo.)

Nepaskambino nė iškart, nė vėliau, kad atvyktų pareigūnai ir medikai, kurie būtų išdrįsę.

Elgesio paaiškinimų nėra, nebent šiedu – skaityk toliau.

Pirmas – tikros ir baisios asmeninės uodegos.

Antras – teroras. Prasitarsi – rytoj negyvensi. Pats matai. Todėl tyla bemaž 22-ejiems metams, kol galbūt sąžinė privertė, gal naujos aplinkybės. Ir tada griūva prokurorų statytas kortų namelis, kad tik per jį stumtume ir nustumtume pėdsakus į Rygą.

Dabar nueikim prie Kauno marių.

Vienas lavonas iš serijos, kurį laiką neatpažintas. Paskui taip. Tartum tirtas, ištirtas.

Skrandyje arba stemplėje – žolė. Paskui tiksliau – meldas. Ir vėl ten telieka vanduo, arba „turinys“. Patekęs į trachėją, į plaučius. Nuo to mirė. Bet meldas buvo minėtas. Todėl tebėra klausimų.

Tad vis dėlto: žolės lapas ar meldas?

Stemplėje ar trachėjoje?

O jei meldas, tai ar tuščiaviduris?

Mat jei tuščiaviduris, tai būtų toks, pro kurį galima panirus kvėpuoti arba išnirus užsipilti. Tiksliau: būti prievarta užpiltam, kol užspringsi.

Papildomas klausimas: ar gali senokai miręs dar vieną nužudyti?

Seime štai mirusieji skaičiuojami kaip nariai, tik nebalsavę. Tuo būdu mirusiųjų nedalyvavusiųjų balsais mėginta atmesti Konstitucijos pataisą dėl šeimos institucijos.

Kai kurie sako: atmesta! Todėl, kad mirusieji Seimo nariai nutarė už pataisą nebalsuoti.

Tokių stebuklų Generalinė prokuratūra netiria. Seimas juolab nereikalauja. Ir ko jis galėtų reikalauti…

Tiesos? Baikit.

tiesos.lt