R. Garuolis. Kodėl euro įvedimas Lietuvoje pradžiugins V.Putiną

Prasidėjus agresyviems Rusijos veiksmams Ukrainoje, Lietuvoje kilo diskusijos dėl krašto apsaugai skiriamų lėšų. Pagaliau buvo atkreiptas dėmesys, kad Lietuva jau daugelį metų nevykdo savo įsipareigojimų NATO skirti 2% savo BVP krašto apsaugai. Krašto apsaugos ministrui Juozui Olekui padejavus, kad gal reikėtų kariuomenei papildomai skirti kokius 100 mln. litų, finansų ministras Rimantas Šadžius paaiškino, kad tokių pinigų biudžete nėra, bet pažadėjo, kad jei metų pabaigoje į biudžeto įplauks daugiau mokesčių, J. Oleko prašymas bus svarstomas. Diskusijas pabaigė Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pareiškusi, kad artimiausiais metais Lietuvos krašto apsaugai bus skiriamas didesnis finansavimas.

Tačiau toks pažadas gali būti sunkiai įgyvendinamas Lietuvos valdantiesiems nutarus įvesti eurą nuo 2015 metų.

Nuo Algirdo Brazausko laikų, kai buvo ketinama įvesti eurą 2006 metais, pasikeitė stojimo į euro zoną reikalavimai. Kilus pasaulinei finansų krizei, atsirado vadinamasis Euro stabilizavimo mechanizmas (ESM), dar vadinamas Euro stabilizavimo fondu, į kurį euro zonos šalys turi pervesti jų ūkio dydį atitinkantį vienkartinį mokestį, skirtą iš skolų neišsivaduojančioms šalims paremti. Remiantis Lietuvos banko duomenimis, tapusi euro zonos šalimi Lietuva privalės pervesti į šį fondą vieną milijardą litų. Palyginimui, šiuo metu Lietuvos krašto apsaugai skiriama mažiau, t. y. 950 mln.lt.

Tačiau didesnė problema yra ne šio milijardo pervedimas į Euro stabilizavimo fondą, o vadinamieji Lietuvos kreditiniai įsipareigojimai apmokėti kitų euro zonos šalių skolas, vos tik Europos centrinis bankas to pareikalaus. Lietuvos centrinio banko duomenimis, tai sudarys 8,6 mlrd. litų arba pusę į Lietuvos biudžetą per metus surinktų mokesčių. Lietuvos ūkiui augant augs ir ši suma.

Nors Lietuvos žiniasklaida kažkodėl nenori  to pastebėti, tačiau euro zona yra tapusi didžiausių skolininkų klubu. Euro zonos šalių skolų vidurkis dabar sudaro 93% nuo BVP, t. y. dvigubai daugiau negu Lietuvoje (40% nuo BVP). Kol kas, išskyrus Vokietiją, skolos auga visose euro zonos šalyse.

Šešerius metus Europos Sąjungoje tęsiasi iki šiol neregėto masto krizė ir galo jai nematyti. Ekspertai pastebi tik pirmuosius atsigavimo pradžios ženklus kai kuriose šalyse, bet ir jie dar yra labai trapūs.

Todėl prasidėjus net nedideliam ekonominiam sukrėtimui, Lietuvai, kaip dvigubai mažiau įsiskolinusiai šaliai, gali tekti pervesti pusę savo biudžeto pajamų nebesugebančioms savo skolas apmokėti euro zonos šalims gelbėti. Aišku, kad tokios milžiniškos Lietuvai 2,5 mlrd. eurų (8,6 mlrd. litų) lėšos vargu ar turės bent kokį poveikį milžiniškam euro zonos šalių įsiskolinimui mažinti, nes bendros euro zonos skolos sudaro 8 850 mlrd. eurų, tačiau tai neabejotinai pablogins Lietuvos gyventojų gyvenimo sąlygas.

Ekspertai prognozuoja, kad jau 2015 metais, tik Lietuvai įsivedus eurą, gali tekti gelbėti Italiją, kurios skolos sudaro 2 000 mlrd. eurų, t. y. 133% BVP, vien dėl to, kad JAV Federalinis bankas nutraukia ūkio skatinimo politiką.

O įsismarkavus agresijai Ukrainoje ir įvedus griežtesnes sankcijas Rusijai, neigiamas poveikis euro zonos šalims dar sustiprės, todėl gali tekti gelbėti ir kitas euro zonos šalis. Labiausiai nukentės Baltijos šalys, glaudžiausiai Europos Sąjungoje prekiaujančias su Rusija.

Taigi, gali atsitikti, kad agresijos akivaizdoje Lietuva negalės skirti lėšų savo gynybai, nes privalės pusę savo metinio biudžeto pajamų pervesti turtingesnių, tačiau labiau prasiskolinusių euro zonos šalių skoloms padengti. Nei didinant mokesčius, nei karpant socialines išmokas ir atlyginimus tokios sumos surinkti neįmanoma. Net jei visi valstybės pareigūnai sutiktų metus dirbti be atlyginimo, tai leistų sutaupyti tik vieną milijardą litų. Todėl Lietuvai tektų skolintis. O tokiu metu palūkanos finansų rinkose bus rekordinės, panašiai kaip Andriaus Kubiliaus valdymo laikais. Tai, be abejonės, bus naudinga bankams, todėl visi bankų analitikai taip karštai agituoja už euro įvedimą Lietuvoje. Vien per metus už savo skolas Lietuva sumoka 2,3 mlrd. litų palūkanų bankams. Už šiuos pinigus jau dabar būtų galima daugiau nei tris kartus padidinti išlaidas Krašto apsaugai arba tiek pat kartų padidinti atlyginimus valstybės tarnautojams,  policininkams, ugniagesiams gelbėtojams ir net teisėjams, neleidusiems rinkti parašų referendumui dėl lito išsaugojimo.

Gal euras apsaugos Lietuvą nuo Rusijos agresijos? Kaip? Atvažiuos Rusijos tankai į Lietuvą ir pakeis eurus į rublius. Nei eurui, nei euro zonos šalims tai neturės įtakos. Koks skirtumas, ar juos naudoja Lietuva, ar Rusija. Nuo to eurų nei padaugėja, nei sumažėja. Tik agresoriaus grobis bus didesnis, nes pakeitus litus rubliais, litas taptų bevertis popierėlis, o užgrobus visus Lietuvos apyvartoje esančius 4,35 milijardų eurų (apie 15 mlrd. litų), iš karto ir su kaupu atsipirktų visos agresijos išlaidos. Už šiuos pinigus Rusija galėtų nusipirkti dar septynis „Mistral“ tipo lėktuvnešius arba 1 000 naujausių vokiškų tankų „Leopard 2“. Taigi su euru Lietuva tik taptų labiau geidžiamu grobiu, nei turėdama litą.

Neapsaugos euras ir nuo prekybinio karo. Rusija bet kada gali atsisakyti pirkti lietuviškus maisto gaminius, vežti krovinius per Klaipėdos uostą ar naudotis Lietuvos vežėjų paslaugomis, nepriklausomai nuo to Lietuva turi litą ar eurą.

Nuo agresijos Lietuvą gali apsaugoti tik jos piliečių ryžtas ir sugebėjimai ginti savo šalį bei karinė NATO organizacija, kurios du trečdalius gynybinių pajėgumų sudaro JAV, turinti ne eurą, o dolerį. Tačiau net didžiausi naivuoliai turbūt netiki, kad JAV Lietuvą gintų, tik dėl to, kad ji pakeistų litą doleriu.

Taigi, euras ne apsaugos, bet priešingai – susilpnins Lietuvos galimybes gintis, neleis Lietuvai didinti Krašto apsaugos finansavimo, ilgam užkirs kelią Lietuvos įsipareigojimams NATO skirti 2% savo BVP gynybai, pablogins Lietuvos gyventojų gyvenimo sąlygas bei ryžtą ginti savo šalį ir puikiai išpurens dirvą priešo propagandai. Įsivedusi eurą, Lietuva agresijos akivaizdoje bus priversta ne skirti daugiau lėšų šalies gynybai, o pradėti A. Kubiliaus laikų „karpymus” bei mokesčių didinimus, sukeldama gyventojų nepasitenkinimą, naudingą priešui.

Sunku tikėtis, kad prezidentė ar premjeras viešai pareikštų, jog šiuo metu svarbiausias Lietuvos interesas yra stiprinti savo saugumą, o ne skirti milijardus turtingesnių šalių skoloms padengti, ir atsisakytų planų dabar įvesti eurą, skiriant tas lėšas Krašto apsaugai ir gyventojų gerovei didinti, kad į Lietuvą pradėtų grįžti emigrantai, galintys ginti savo šalį, o likusiųjų Lietuvoje ryžtas ginti savo gerovę augtų.

Daug paprasčiau būtų tiesiog nustoti slėpti valstybės skolas pensininkams, pareigūnams, savivaldybėms, ir už euro įvedimą atsakingoms institucijoms atskleisti, kad Lietuva iš tikrųjų neatitinka Mastrichto reikalavimų.

Jeigu ir šiam žingsniui Lietuvos pareigūnai nesiryžtų, liktų dar viena galimybė, kuria netrukus galės pasinaudoti Lietuvos piliečiai. Būtent naujasis Europos Parlamentas privalės balsuoti dėl Lietuvos priėmimo į euro zoną su visais iš to išplaukiančiais įsipareigojimais. Taigi, balsuodami už partijų, kurios inicijavo referendumą dėl lito išsaugojimo, kandidatus rinkėjai suteiks jiems galimybę Europos Parlamente atskleisti, kad Lietuva neatitinka Mastrichto reikalavimų, o jos gyventojai nenori euro, ir įtikinus kitų šalių parlamentarus laimėti balsavimą už lito išsaugojimą Lietuvoje.

Alkas.lt