Rimantas Braziulis: Žemaičių dar niekas niekada nenugalėjo

Jau kuris laikas Lietuvoje nerimsta diskusijos apie skalūninių angliavandenilių žvalgybą ir gavybą. Visame pasaulyje žmonės gana griežtai nusistatę prieš šią veiklą, kurios metu naudojama uolienų hidraulinio ardymo technologija, galinti užteršti ne tik žemę ir paviršinius vandenis, bet ir giluminius vandenis. Skalūninių angliavandenilių paiešką pradėjusi „Chevron“ kompanija, netikėtai savo veiklą Lietuvoje nutraukė, suteikdama žemaičiams vilties, kad jie galės ir toliau ramiai gyventi savo žemėje. Deja, mūsų žemės gelmėse esantys (ar nesantys) skalūnai neduoda ramybės kai kuriems politikams, kurie siekia žūtbūt išsprogdinti mūsų žemės gelmes, pritraukdami naujus investuotojus ir priiminėdami „skalūnininkams“ palankius teisės aktus. Apie susidariusią situaciją kalbamės su Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininku Rimantu Braziuliu.

Kaip Jūs vertinate susidariusią situaciją?

Esu suglumęs ir visiškai nusivylęs mūsų politikais, nes jie pradeda kelti pavojų tautos egzistencijai. Niekam ne paslaptis, kad šalyje klesti kyšininkavimas, vagystės, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, kad gyvename ganėtinai korumpuotoje valstybėje. Tačiau vienaip turėtume vertinti kyšininkaujantį kelių policininką ir visai kitaip korumpuotą politiką, kuris visais įmanomais būdais siekia įteisinti mūsų žemės ir geriamojo vandens nuodijimą. Tik kurčiam ir aklam gali būti neaišku, kad uolienų hidraulinio ardymo technologija kelia neabejotiną pavojų mūsų gyvenamajai aplinkai ir geriamajam vandeniui. Pasaulyje jau atlikta daug studijų ir nė viena iš jų neatmetė šios grėsmės. Žinomas Lietuvos geologas, profesorius Gediminas Motuza, taip pat neabejoja, kad pradėjus masinę skalūninių angliavandenilių gavybą, geriamojo vandens užteršimo chemikalais pavojus yra visiškai realus.

Kodėl mūsų politikai taip skubina šį procesą, nors kitos Europos šalys elgiasi atsargiau: vienur yra uždrausta naudoti uolienų hidraulinio ardymo technologiją, kitur apsiribojama tik skalūninių angliavandenilių išteklių žvalgyba, draudžiant gavybą ir panašiai?

Logiškų paaiškinimų tokiam skubėjimui aš nerandu. Pirmiausia, jei Lietuvoje būtų išgaunamos skalūninės dujos, tai jas išgaunanti užsienio kompanija mums pardavinėtų tas dujas rinkos kainomis. Laikinai sukurtos darbo vietos, į biudžetą sumokėti mokesčiai (keli procentai nuo pajamų už parduotas dujas) tikrai neatpirktų žalos geriamajam vandeniui, paviršiniams vandenims, žemei ir gyvenamajai aplinkai. Žemaitija – ne Amerikos prerijos, o tankiai gyvenama teritorija. Tai kas logiškiau – pirkti dujas iš Norvegijos ir išsaugoti savo žemę ar už tą pačią kainą pirkti vietoje išgaunamas dujas, bet sunaikinti Žemaitiją? Juolab, kad Klaipėdoje turime milžinišką dujų terminalą ir „Gazpromas“ mums nebe baisus. Taigi, politikų karštligiškame skubėjime Lietuvoje žvalgyti ir išgauti skalūninius angliavandenilius nematau jokios logikos.

Kelerius metus po Nepriklausomybės atkūrimo, kai politikai neturėdavo kaip paaiškinti savo nelogiškų sprendimų, jie mėgdavo sakyti: „Čia politinis sprendimas“. Kaip dabar suprantu, tai tie sprendimai būdavo naudingi kažkokioms valdžioje esančioms „draugų grupėms“.  Dabar nieko nebesako, o tiesiog už mokesčių mokėtojų pinigus pasamdo kokį nors iškalbingą „čekistą čekuolį“, krūvą žiniasklaidos priemonių ir „zombina“ žmonių protus nuo ryto iki vakaro. Panašiai kaip Putinas „užzombino“ rusų protus dėl Ukrainos, kad ten fašistai masiškai žudo rusus. Lietuvoje naudojami tie patys „putiniški“ metodai – visi, kurie turi savo nuomonę ir drįsta kritikuoti nelogiškus valdžioje įsitvirtinusio politinio elito veiksmus, iškart apšaukiami Rusijos agentais. Esant tokiai situacijai, nebeįmanomos jokios objektyvios diskusijos, kurios padėtų surasti racionalius sprendimus. Jei valdžia nebediskutuoja su savo žmonėmis, jei žiniasklaida tarnauja tik užsienio kompanijoms, korumpuotai valdžiai ir oligarchams, tai apie jokią pilietinę visuomenę nereikia sapalioti. 1988–1990 m. Lietuvoje buvo 100 kartų daugiau pilietiškumo, negu jo yra dabar.

I. Turulytės iliustr.

- Tai kokiai „grupei draugų“ yra naudingi skalūnai?

- Tie, kurie tai žino, jie nepasakys, o mes galime tik spėlioti. Kad iš to nebūtų jokios naudos valstybei ir jos piliečiams, jau kalbėjome. Be to, dėl valstybės ir piliečių valdžia tokio aktyvumo niekada nedemonstravo jokiu klausimu. Toks įnirtingas skalūnų gavybos „stūmimas“ gali būti susijęs tik su dideliais pinigais. Jei tikrai žinotume, kad tų skalūninių angliavandenilių mūsų žemės gelmėse yra milžiniški kiekiai, viskas būtų paprasčiau – tiesiog už gamtinių išteklių perdavimą į kažkokios kompanijos rankas būtų sumokėtas „otkatas“. Dabar sakoma, kad skalūnų angliavandenilių kaip ir nėra… Tai gal ko nors kito yra, ko mes nežinome, o skalūnai tik priedanga? Egzistuoja ir kita versija, kad mūsų žemės gelmėse, prisidengiant skalūninių angliavandenilių paieška ir gavyba, gali būti laidojamos kažkokios pavojingos cheminės medžiagos. Juolab, kad Seimas pakeitė įstatymus ir leido į žemės gelmes pumpuoti chemines medžiagas ir jas ten palikti. Šis faktas verčia suklusti, nes tokiu atveju skalūninių angliavandenilių gavyba yra patikimas būdas nuvaryti vietinius gyventojus nuo savo žemės. Kas nors sakys, kad tai fantazijos. O ar prieš kelerius metus kas nors būtų išdrįsęs viešai pareikšti, kad Rusija pradės karą su Ukraina? Tarp kitko, Donbaso regione yra milžiniški skalūninių dujų ištekliai, kurie ir gali būti kilusio karo priežastis.

- Jeigu idėjos negalima paaiškinti logiškai, tai Seime ir visuomenėje turėtų atsirasti griežta opozicija šiam sumanymui?

- Žemaičiai, visuomeninės organizacijos ir mokslininkai griežtai priešinasi skalūninių angliavandenilių gavybai, bet niekas jų negirdi. Seime yra pavienių Seimo narių, kurie kelia tuos klausimus, bet ir jų niekas negirdi. O daugelis paklusniai vykdo savo partijų bosų komandas, nes puikiai žino Rolando Pakso istoriją: kas nutinka, kai nevykdai šio pasaulio galingųjų nurodymų.

Labiausiai nustebino premjero Algirdo Butkevičius pozicija, nes jis sakė, kad nieko nedarys prieš žmonių valią. O ar Žemaitijos žmonių valia jau pasikeitė? Atvirkščiai – kiekvieną dieną atsiranda vis daugiau informacijos apie skalūninių angliavandenilių gavybos keliamus pavojus, todėl žmonių priešiškumas tik didėja. Akivaizdžiai matosi, kad mūsų politiniai lyderiai nėra savarankiški, jei jie ryžtasi eiti prieš viso Žemaitijos regiono žmonių valią. Juk žemaičių dar niekas niekada nenugalėjo – nukariavo, bet nenugalėjo. Tai labai stiprūs žmonės. Todėl turi būti labai svarbi priežastis ir labai stipri pašalinė jėga, dėl ko mūsų politiniai lyderiai ryžtasi žengti tokius žingsnius, kardinaliai prieštaraujančius žmonių pozicijai. Jeigu dabar įvyktų sąžiningas referendumas, esu įsitikinęs, kad daugelis Lietuvos žmonių pasisakytų prieš skalūninių angliavandenilių  žvalgybą ir gavybą.

- O gal kai kurie žmonės nesusigaudo, nes čia kalbama apie geologinius procesus, kurie vyksta giliai po žeme?

- Šiuose žodžiuose yra daug tiesos. Mūsų žmonės turi mažai informacijos, todėl juos labai lengva suklaidinti, apgauti. Jeigu Lietuvoje iš tikrųjų būtų norima sukurti pilietinę visuomenę, tai valdžia visomis išgalėmis stengtųsi šviesti ją, teiktų kuo daugiau objektyvios informacijos, geranoriškai bendradarbiautų su visuomeninėmis organizacijomis. Tačiau viskas vyksta atvirkščiai – informacija nuo visuomenės slepiama, o aktyvios ir pilietiškos visuomeninės organizacijos yra žlugdomos. Maža to, visuomenė dažnai yra specialiai dezinformuojama. Pavyzdžiui, pareiškiama, kad mes turime savų skalūninių dujų, todėl tereikia jas išgauti ir gyvensime kaip arabų šeichai. Pavargusiems nuo nepriteklių žmonėms toks valdžios melas daro įspūdį, todėl jie pradeda piktintis visokiais žaliaisiais ir Žygaičių gyventojais, kurie trukdo Lietuvos varguoliams praturtėti.

Kad mūsų žmonės yra labai menkai informuoti, liudija 2014 m. spalio 31 d. portale „Delfi“  paskelbtas Seimo nario Remigijaus Ačo straipsnis „Ar skalūnų drama bus reanimuota?“ Pakritikavęs Vyriausybę, kad ši leido iš Lietuvos išsikraustyti „Chevron“ kompanijai, iš peties smogia žaliesiems ir žemaičiams (nors pats yra iš Raseinių, kur planuojama išgauti skalūninius angliavandenilius): „Aš netikiu žaliaisiais ir protestuojančių bendruomenių nariais“. Pasirodo, dėl žaliųjų kaltės buvo sumažintas Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės galingumas, todėl dabar Lietuva negali apsirūpinti nemokama elektra. Seimo narys net nežino, kad hidroakumuliacinės elektrinės pigios energijos negamina, ją tik sukaupia iš pigios elektros, gaunamos atominėse elektrinėse, kurios nuolat naudoja uraną. Paskui energija pateikiama vartotojams ryte ir vakare didžiausio apkrovimo metu. Broliams žemaičiams iš Žygaičių kaimo nuo Seimo nario kliūva dar stipriau – jis juos įtaria tarnaujant kaimyninei šaliai (suprask, Rusijai). R. Ačui neaišku, iš kur kaimo bendruomenė gavo pinigų stendams ir internetiniam puslapiui sukurti. Juk Seimo narys galėjo nuvažiuoti pas savo kraštiečius ir sužinoti, kad internetinį puslapį nemokamai sukūrė studentai, o stendus pagamino ir iškėlė visai kiti žmonės. Dar gilesnes žinias ponas Ačas demonstruoja iš geologijos srities: „Mokslininkai įrodė, kad skalūnų dujos neteršia gruntinių vandenų, tačiau egzistuoja  žmogiškasis faktorius. Užterštumas galimas ten, kur suklydo žmogus ir įrengė nesandarų šulinį“. Mokslininkai kalba ne apie gruntinio, bet apie artezinio (giluminio) vandens taršą. Grėsmę vandeniui kelia ne skalūninės dujos, bet jų išgavimui dideliu slėgiu į požemius pumpuojami kelių šimtų rūšių chemikalai su vandeniu. Apie jokius nesandarius šulinius čia negali būti nė kalbos, nes jokie šuliniai ten neįrenginėjami, o gręžiami 2–4 km gylio gręžiniai, kurie kerta visus artezinio ir mineralinio vandens sluoksnius.

Tačiau netikėtai straipsnio pabaigoje ponas Ačas pritaria visiems „antiskalūnininkų“ reikalavimams, o kai kuriais klausimais pasisako net griežčiau už juos. Jis siūlo tik žvalgyti išteklius bei palaukti, kol bus sukurtos saugesnės technologijos, o tada patiems išgauti, bet ne užsienio kompanijoms leisti šeimininkauti mūsų žemėje. Taip ir norisi sušukti: „Gerbiamas Seimo nary, kur Jūs buvote, kai Jūsų kolegos Seime vieningai kėlė rankas už visiškai priešingus pasiūlymus?“

Štai taip ir gyvenam: nei juoktis, nei verkti.

- Ačiū už pokalbį.

Kalbino Kristina Juozapavičiūtė

Šaltinis: zaliojilietuva.lt