Rinkimų atradimai ir praradimai

Atslūgus pirmajai politinių emocijų bangai po Prezidento ir Europos Parlamento rinkimų, pabandykime pažvelgti, kaip ir kiek jie pakeitė Lietuvos politinį kraštovaizdį.

Pradėti norėčiau nuo savikritikos. Nors iš esmės rinkimų rezultatus vertinu pozityviai, nes nemanau, kad dabartinėje situacijoje  galima tikėtis radikaliai kitokių rezultatų, tačiau atskiros detalės mane labai sutrikdė. Pavyzdžiui, socialdemokratų prastas ar liberalų tikrai geras pasirodymas Europos Parlamento rinkimuose. Dar kartą įsitikinau, koks trapus ir nepatikimas dalykas yra prognozės. Tiesa, galiu pasidžiaugti, jog nesu sociologų profesinės gildijos atstovas. Būtent sociologus Lietuvos socialdemokratai pabandė padaryti savo nesėkmės kaltininkais. Graudžiai juokinga. Kita vertus, gal šis absurdiškas išpuolis pažadins sociologų profesinę savigarbą. Deja, kol kas sociologai niekaip nereaguoja, kai bet kuri apklausa įvardijama kaip sociologinis tyrimas, kai sociologine analize pradedama vadinti net įvaizdžio grimo gamybą. Profesionalūs sociologai kantriai laukia, kol visa ši maišalynė pati nurims ir užsakovai supras, kad verta mokėti ne už tą tyrimą, kurio išvados skamba maloniai ausiai, o tik už tą, kuris padeda geriau pažinti realią situaciją.

Lietuvos Dalia

Po to, kai sužinojome EP rinkimų rezultatus, galima drąsiai sakyti, kad tie 40 nuošimčių Lietuvos piliečių, kurie rinkimų ture balsavo už Zigmantą Balčytį, veikiau balsavo prieš Dalią Grybauskaitę nei už socialdemokratų kandidatą. 

Įdomu, kokias išvadas iš šio fakto padarys perrinkta antrai kadencijai Prezidentė?  Galima eiti įprastu keliu ir manyti, kad 40 nuošimčių Lietuvos žmonių  nenori, kad Lietuva būtų stipri valstybė, yra Kremliaus agentai ar  Prezidentės kritikų propagandos suklaidinti žmonės. Kitas, daug sudėtingesnis kelias – bandyti įsiklausyti į kritikų argumentus, vadovaujantis nuostata, kad šie žmonės nėra kenkėjai, nesusipratėliai, bet bendrapiliečiai, mąstantys kiek kitaip, susidūrę su realiomis problemomis ir neteisybe.  Pokyčiai Prezidentės komandoje bus geras lakmuso popierėlis, parodantis, kiek ji ruošiasi užsidaryti panegirikų sraute. Kaip jau esu rašęs, Dalia Antroji tikrai bus kiek kitokia nei Dalia Pirmoji. Noriu tikėti, kad jautresnė, ramesnė, pagarbesnė.

Kita vertus, svarbu ir tai, kokią laikyseną užims Prezidentės kritikai. Didelė pagunda kaišioti  pagalius Prezidentei į politinius ratus, laukti jos klaidų ir nesėkmių, kad galima būtų įrodyti savo teisumą. Tačiau šis kelias veda tik į savidestrukciją.  Kitas kelias – linkėti Prezidentei sėkmės, suprantant, kad tai būtų ir visos valstybės sėkmė, stengtis daryti tai, kas nuo kiekvieno priklauso ir – būtinas receptas krikščionims – melstis už Prezidentės atvirumą Viešpaties valiai. Tai nereiškia, jog nedera reaguoti į  galimas Prezidentės kaidas, tačiau svarbu suvokti, kad tik geranoriška kritika gali užmegzti dialogą.

Tai, kaip gyvensime artimiausius penkerius metus, priklauso tikrai ne vien nuo  D. Grybauskaitės, bet pirmiausia nuo mūsų kasdienių pasirinkimų. Aktyvūs ir brandūs piliečiai padeda bet kuriai valdžiai augti ir stiprėti. Pasyvūs niurzgliai gadina viską, prie ko tik prisiliečia.

Politinis meteoras vardu Z. Balčytis

Paradoksalu, bet visos viešos pagyros Zigmantui Balčyčiui, kurių buvo pakankamai prieš antrąjį rinkimų turą, ištirpo kaip pernykštis sniegas, paskelbus Europos Parlamento rinkimų rezultatus. Kritikos netrūkos ir visam socialdemokratų rinkimų štabui. Visos kalbos apie tai, kad Z. Balčytis galėtų būti realus pretendentas pakeisti dabartinį partijos pirmininką A. Butkevičių, išnyko be pėdsako. LSDP garbės pirmininkas Aloyzas Sakalas net paskelbė sąmokslo teoriją, jog Z. Balčytis tyčia pralaimėjo, yra dabartinės Prezidentės rezidentas partijoje.  Regis, pačioje  LSDP tokios teorijos entuziastų skaičius vis didėja.

Vienintelė politikė, kuri drąsiai gali būti vadinama rinkimų laimėtoja, – tai Vilija Blinkevičiūtė. Beje, ji surinko daugiausia pirmumo balsų iš visų Lietuvos politikų per šiuos rinkimus. Kažkada viena populiariausių Lietuvos politikių per pastaruosius penkerius metus, darbuodamasi EP, daug mažiau šmėžavo televizijos ekranuose, tačiau bent jau LSDP simpatikų meilę ji tikrai išsaugojo. Logiška būtų, kad būtent ji bus rimčiausia konkurentė A. Butkevičiui pirmininko rinkimuose.

Skaudu turėtų būti politikos veteranams Gediminui Kirkilui bei Juozui Olekai, kurie mintyse jau nuomojosi butus Briuselyje. Teks dirbti Lietuvoje, ruoštis Savivaldos rinkimams, kurie, panašu, bus labai sudėtingi.

Azartiškojo liberalizmo sąjūdis

Buvau tvirtai įsitikinęs, kad Liberalų sąjūdis po absurdiškai atrodžiusių mainų – „Guoga vietoj Donskio“ – liks prie sukiužusios politinės geldos be mandatų. Neįvertinau, kad A. Guoga labiau primena ne V. Romanovą, o V. Uspaskichą, su kuriuo, beje, vienoje frakcijoje EP jam veikiausiai teks darbuotis. Neįvertinau, kiek veiksminga gali būti intensyvi reklama, orientuota į jaunimą, kaip ir to, kad didelė dalis visuomenės  užsikrėtė aistra lošti visose gyvenimo srityse.

Sunku atsakyti, ar Liberalų sąjūdžio sėkmė rinkimuose reiškia liberalizmo atgimimą Lietuvoje.  Nepamirškime, kad kažkada jau buvo metas, kai Rolandas Paksas buvo tarsi suteikęs liberalams politinius sparnus. Nepanašu, kad tas skrydis baigėsi gerai. Kita vertus, jau seniai aišku, kad nuosekliausias liberalas Lietuvoje vadovauja ne Liberalų sąjūdžiui, o kitai partijai, o LRLS yra virtęs turto, o ne laisvės partija. Tad gal ir neturėtume stebėtis, kad čia galima įsigyti net antrą sąrašo vietą ir paskui žadėti, jog už balsus bus atsilyginta. Laukite, netrukus visiems, balsavusiems už liberalus, turėtų būti išdalintos žadėtos meškerės.

Pradžiugino bent tai, kad pasitvirtino prognozės dėl buvusio ministro Gintaro Steponavičiaus pralaimėjimo Petrui Auštrevičiui. Pastarasis tikrai vertas vietos EP, o liberalams gera proga pamąstyti, ar iš tiesų viskas taip gerai buvo jų eksperimentuose su mokyklomis bei universitetais.

Sveikintinas G. Steponavičiaus ryžtingas atsistatydinimas iš partijos pirmininko pavaduotojo pareigų. Tikiuosi, kad jo vietos neužims A. Guoga? Beje, jis jau prisipažino, kad svajoja apie ūkio ministro postą po Seimo rinkimų, kuriuose žada aktyviai dalyvauti. Tad EP jam tik tramplinas. Viena iš žaidimo fazių. Tačiau nemanau, kad ir per kitus rinkimus liberalams iškris tokios geros politinės kortos. Gali nepadėti net gebėjimas neblogai blefuoti.

Nei tvarkos, nei teisingumo

Tikėtina, kad šie rinkimai buvo lietuviškojo Napoleono Rolando Pakso Tautų mūšis, sugriovęs triumfuojančio sugrįžimo planus. Jo raginimai paversti EP rinkimus protesto plebiscitu liko neišgirsti.  Jo vadovaujama partija nepasirodė tragiškai, bet kukliai. Tuo labiau kad ištikimas pastarųjų metų R. Pakso ginklanešys Juozas Imbrasas europinę karjerą baigė ir dabar nežino, kuo užsiimti.  Bandė pretenduoti į ministrus, bando kalbėti apie  būsimą mero postą, bet visa tai skamba komiškai. R. Paksui į Briuselį teks vykti su Valentinu Mazuroniu, su kuriuo santykiai prastėja ne dienomis, bet valandomis. Net nėra aišku, ar jie darbuosis toje pačioje frakcijoje. Beveik nekelia abejonių, kad per kitus partijos pirmininko rinkimus būtent jie abu kausis dėl šio posto.

Tiek laiko buvusi kariška drausmė partijos viduje, regis, sunyko. R. Paksas politiniu Napoleonu atrodo tik pats sau, o kiti mato besiblaškantį, supykusį ir nelabai ką naujo galintį pasiūlyti politiką, kuris gyvena iš seniai susikrauto politinio kapitalo dividendų.

Viena darbo vieta darbščiai partijai

V. Uspaskichas darbo pasiūlymą EP gavo. Jo kolegoms natūraliai kyla klausimas – o ką jiems veikti? Kam visas tas įdirbis rinkimų kampanijoje? Be to, dar derėtų bandyti ieškoti atsakymo, kur dingo tų žmonių balsai EP rinkimuose, kurie pirmajame prezidento rinkimų ture balsavo už Darbo partijos remiamą Artūrą Paulauską?

Susidaro įspūdis, kad pralaimėję Darbo partijoje jaučiasi visi, išskyrus V. Uspaskichą, kuris atvirai šaiposi, kad tikėjosi, jog Vydas Gedvilas geriau išnaudos jam suteiktas galimybes. Paskui V. Uspaskichas mįslingai priduria, kad galbūt ir leis V. Gedvilui vykti į  Briuselį vietoj savęs, galbūt ir ne. Be to, jis jau pareiškė, jog ketina peržiūrėti Darbo partijos deleguotų politikų kandidatūras tiek Vyriausybėje, tiek Seimo vadovybėje. Tik neaišku, kur darbiečiams atrasti žmonių, ne tik norinčių, bet ir galinčių būti ministrais, viceministrais, Seimo pirmininkais?

Įdomu ir tai, kokie faktai apie Darbo partijos veiklą turi paaiškėti, kad V. Uspaskichas prarastų savo politinius gerbėjus? O gal paprasčiausiai tai politinis pelėsis, kurio neišnaikinsi be kapitalinio politinės sistemos remonto?

Tiek džiaugsme, tiek varge

Net sau netikėtai pirmąją vietą EP rinkimuose gavo Tėvynės sąjunga.  Praėjus pirmajai euforijai, teko pripažinti, kad ši pergalė kiek kartoka, nes ji reiškia perpus mažiau atstovų EP nei buvo iki šiol. Taip pat partijos vadovybei turėtų kelti nerimą ir paviešinta statistika, jog Tėvynės sąjungos rinkėjų anaiptol nedaugėja. Vis mažiau politinių gerbėjų yra pasiryžę tiek džiaugsme, tiek varge balsuoti už TS-LKD kandidatus. Tai leidžia prognozuoti sudėtingą kovą Savivaldos ir neaiškias perspektyvas Seimo rinkimuose.

Dabartinis rezultatas, įvertinus  Prezidentės palankumą TS-LKD pirmininkui, leistų šiam galvoti apie sugrįžimą į premjero postą po kitų rinkimų. Tačiau moterų, net ir politikių simpatijos permainingos, o politiniai konkurentai tikrai nesnaudžia.

Gabrieliaus Landsbergio sėkmė rinkimuose sukėlė sumišusių jausmų. Viena vertus, džiugu, kai jaunas, gabus ir veržlus žmogus  padaro tokią svaiginančią politinę karjerą.  Jokiu būdu nevalia šio politiko lyginti su A. Guoga. Visiškai kitos politinio svorio ir kompetencijos kategorijos. Tačiau nėra gerai, kai visiškas naujokas lengvai nugali tikrai neblogai dirbusius ir daug EP nuveikusius kolegas. Tai nuvertina įdirbio svarbą politikoje.

Esu ne kartą kritikavęs Laimą Andrikienę už kiek arogantišką laikyseną, tačiau ši patyrusi politikė buvo tikrai gera europarlamentarė ir, spėju, jai turėtų būti ypač skaudu, kai vietoj jos pasirenkamas rimtesnės politinio darbo patirties neturintis jaunuolis. Pasirenka savi, su kuriais dvi kadencijas teko nuolat bendrauti ir dažniausiai girdėti tik komplimentus. Taip pat esu įsitikinęs, kad Radvilės Morkūnaitės pasitraukimas iš EP yra labai didelė netektis mums visiems. Sunku atrasti kitą taip sparčiai besimokantį jauną politiką, kurio darbas tokioje atskingoje institucijoje nė kiek nesugadintų. Tikrai vertinu G. Landsbergį ir žinau, kad jis turi kur kas daugiau nei įtikinamai skambančią pavardę, tačiau bent kol kas, manau, kad R. Morkūnaitė, kaip politikė, jį pranoksta.

Tačiau TS-LKD gerbėjai nusprendė, kad  partijai turi atstovauti dviejų vyrų kompanija. Labiausiai intriguojantis klausimas – ką darys dvi talentingos politikės, kurias rinkėjai paliko Lietuvoje?

Pirmoji mintis, kuri ateina  spontaniškai į galvą – tai puikios partijos kandidatės į Vilniaus bei Kauno merus. Tiesa, pats suprantu, jog tai utopija. Kaune jau vyksta grumtynės dėl to, kas bus lyderis TS-LKD sąraše per Savivaldos rinkimus, o Vilniuje pirmoji vieta jau kurį laiką rezervuota Mantui Adomėnui. Tiesa, teko girdėti kalbų, kad  jis galiausiai gali likti antras, o pirmąja sąraše bus moteris, bet tikrai ne Radvilė Morkūnaitė.

Žalias ir dar žalesnis

Lietuvos politikoje žalios spalvos tapo kiek daugiau. Tiesa, Linas Balsys dar bando aiškintis, kas yra tikras  ir netikras žalumas.  Šis aiškinimas svarbus tuo, kad bent jau mano pagarba Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai tik didėja, nes pastaroji nenori jungtis Europos Parlamente į frakciją, kuri nuosekliai kovoja prieš šeimą kaip vertybę.

Bronis Ropė dirbs žemės ūkio srityje, kurią, kaip spėjo paskelbti LVŽS atstovai,  mūsų europarlamentarai buvo gerokai apleidę.

Nepaisant neįspūdingo būsimo europarlamentaro pasirodymo Prezidento rinkimuose, jo partija Savivaldos rinkimų turėtų laukti viltingai. Visai kita Lietuvos žaliųjų partijos situacija. L. Balsys, panašu, taps vis labiau marginaliniu veikėju. Jo pavardė Lietuvoje siejasi ne tiek su naujomis politinėmis idėjomis, kiek su bandymu demaskuoti Dalią Grybauskaitę. Gal L. Balsio bėda, kad jis dar per „žalias“ (nesubrendęs) politiniam gyvenimui? Spėju, kad ambicijos trukdys LŽP ir LŽVS vienijimuisi, ir LŽP ir toliau bus lobistų grupė specifiniams  verslo projektams populiarinti.

Godo belaukiant

Prancūzų dramaturgas Samuelis Becketas yra parašęs puikią dramą, kurioje du herojai vis laukia paslaptingojo Godo, kuris  turėtų viską sutvarkyti, išspręsti problemas. Bėda, kad jis taip ir neateina, nors žadama, kad jau tuoj, nedaug liko laukti. Šios dramos prototipų Lietuvos politiniame gyvenime tikrai netrūksta. Pavyzdžiui, Artūras Zuokas, vis bandantis pagauti politinio populiarumo paukštę už uodegos. Teko žengti net skausmingą žingsnį – grįžti pas tuos, iš kurių pasitraukė, išdidžiai trankydamas duris. Geriau būtų negrįžęs, nes tada prieš akis nebūtų gniuždantys skaičiai – 5000 balsų per visą Lietuvą. Toli gražu ne pirmaujančios pozicijos Vilniaus mieste. Menka paguoda tai, kad Vilniaus meras ir šiandien išlieka populiaresnis nei kiti  liberalcentristai. Spėju, kad jo ambicijos kur kas didesnės.

Kas galėtų padėti? Liberalcentristų inkorporavimas į euforiją išgyvenantį Liberalų sąjūdį? Tiek karčių ir skaudžių žodžių pasakyta, išsiskiriant į skirtingas organizacijas, tačiau A. Zuokas, labiau nei bet kuris kitas Lietuvos politikas, drįsta žengti paradoksalių žingsnių. Tiesa, visiškai neaišku, kam jis gali būti reikalingas liberalams? Dar labiau nėra aišku, kaip vienoje organizacijoje būtų galima įsivaizduoti Vitalijų Gailių ir Algį Čapliką?

Savojo šanso vis beviltiškiau laukia ir tautininkai. Daugelyje ES valstybių atėjo euroskeptikų metas. Tik ne Lietuvoje. Sąmokslas? O gal vertėtų tautininkams įdėmiau pasižiūrėti į veidrodį ir susimąstyti, ar iš tiesų jie turi ką patrauklaus pasiūlyti? Žinant Lietuvos tautininkų užsispyrimą, veikiausiai teks laukti dar ir nesėkmės Savivaldos rinkimuose, kad jie pripažintų, jog kažkas yra negerai su jais, o ne vien su politine sistema.

Sunku atsakyti, kokio Godo laukia tie dešimt nuošimčių, kurie per Prezidento rinkimus balsavo už Naglį Puteikį. Kaip ir buvo galima tikėtis, pastarojo neryžtinga parama per EP rinkimus tautininkams vaisių nesubrandino. Ar pavyks šią balsavusių už N. Puteikį žmonių  politinę kariuomenę sutelkti per Savivaldos rinkimus ir su kokiomis politinėmis vėliavomis? Šis klausimas lieka atviras. Nenustebčiau, jei į jį bus  bandoma rimčiau atsakyti tik tada, kai ateis laikas registruoti sąrašus rinkimuose ir eilinį kartą bus konstatuota, kad strateginiams sprendimams nebėra laiko.

Bernardinai.lt