Roko pionieriai grįžta

Knygą neretai įvertiname pagal viršelį. Ir „Lietuvos roko pionieriai“ neleis žvilgsniui praslysti – lyg iš sapno išnirusi melsva nuotrauka, padailinta psichodeliniais blyksniais tarsi iš koncerto, kurio jau niekada nesitikėjote pamatyti, užkulisių; ir ryškios raidės ROKO pionieriai, galinčios priminti senų magnetofonų juostų rites, byloja apie muzikos srovę, kuri visad tapatinta su laisve, iššūkiu, kūrybiniais ieškojimais, gali būti įvardijama net ir kaip „atbundančios žmonijos sąžinė“.

Taip apibūdina ją pats knygos autorius ir sudarytojas, eklektiško roko grupės „Skylė“ lyderis Rokas Radzevičius – produktyvus dainų kūrėjas, atlikėjas, rašęs muziką spektakliams, epinius muzikos kūrinius, rengęs koncertus, festivalius, vertinantis roko muziką daugiau kaip idėją nei formą, kaip asmeninę išraišką bei gyvenimo būdą, kur dvasia tolygiai svarbi kaip ir muzikos skambesys.

R. Radzevičius – taip pat ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto alumnas, kurį roko muzika nuo seno traukė ir kaip apčiuopiamas istorinis reiškinys. Tiesa, su apčiuopiamumu kur kas sunkiau: ypač ankstyvasis lietuviškojo roko laikotarpis (iki 1980 m.) išties buvo „prietemose skendintis“, pasak R. Radzevičiaus, kurį neabejotinai galima vadinti Lietuvos roko studijų pionieriumi (šalia muzikologo Dariaus Užkuraičio ar šviesaus atminimo muzikos žurnalų redaktoriaus Virginijaus Mizaro). Dar būdamas Istorijos fakulteto studentu R. Radzevičius ėmėsi kaupti medžiagą, tiksliau, ją formuoti, ieškodamas senųjų muzikantų ir imdamas iš jų interviu. Galiausiai, būrelio bendražygiams padedant, tyrimo medžiaga tapo magistro darbo pagrindu: 2000 m. nedideliu tiražu savarankiškai išleista tuomet labai novatoriška elektroninė knyga - enciklopedija „Lietuvos roko pionieriai 1965–1980“.

Elektroninis formatas. Dabartinis suvokimas pasufleruotų, kad ši tuomet gana nedidelė enciklopedija pamažu išplito internetu, buvo kopijuojama, perkeliama ne visada palankiu autoriui būdu, tačiau Lietuvos roko pionierių visuotinumas ir sąvoka populiarioje kultūroje tik stiprėjo, skatindama naujų kartų susidomėjimą.

Pagaliau po daugiau nei dešimtmečio bene visi užfiksuoti tuomet ir visai šviežiai kalbinti ankstyvojo Lietuvos roko personažai sugrįžta - dabar apreiškiama, pasak autoriaus, įdomiausia istorinių tyrimų dalis – interviu, pokalbiai ir prisiminimai.

Solidžios apimties (per 460 p.), bet parankaus formato knygoje „Lietuvos roko pionieriai“ įamžinta ankstyvojo roko ir populiariosios muzikos kultūra maždaug iki 1980 m., atspindėta autentiškai - pačių roko pirmtakų lūpomis.

Puslapiuose išsirikiuoja ištisa galerija be galo skirtingų asmenybių: knygoje daugiau kaip 40 interviu, išdėstytų vardine abėcėlės tvarka. Tai unikalūs pasakojimai muzikantų, gyvavusių ar suvokusių save užribyje ir proveržyje - grupių įkūrėjų, vadovų, kompozitorių, koncertų rengėjų ar svarbių daugelio dešimtmečių muzikinei kultūrai žmonių, kaip garso įrašų inžinieriaus Rimantas Pupeikio, Vilniaus plokštelių studijos redaktorės Zinutės - Zinaidos Nutautaitės, legendinio roko festivalio „Opus“ vedėjo Gedimino Grigaičio trumpa apžvalga, ar šviesų(-aus) meistro visiems gyvenimo atvejams Norvydo Birulio šmaikštūs prisiminimai, kaip ir istoriko profesoriaus Alfredo Bumblausko, pagrindinio knygos mentoriaus.

Ir, žinoma, pasisako esminiai lietuviškojo roko kūrėjai, pirmeiviai: Stasys Daugirdas („Gėlių vaikai“), Vydmantas Juronis iš, galima sakyt, bene pirmosios žvaigždžių statuso roko grupės „Kertukai“, Audrius Čiapas, Romas Lileikis ( „Vaccum“), Lilija Milaševičiūtė-Stankevičienė ir Virginija Sidzikauskaitė-Čižienė (Merginų bigbito grupė), nenuilstantis hipis, subūręs ir grojęs daugelyje andergraundo grupių Aleksandras Jegorovas-Džyza, keleto ištisų lietuviškojo roko krypčių iniciatorius Vytautas Kernagis, suformavęs poetiškai intelektualios, taip pat satyrinės roko dainos etalonus, progresyviojo roko pradininkams, grupei „Saulės laikrodis“ atstovaujantis Gintautas Rakauskas, kiekvienam lietuviui žinomų dainų atlikėjos melodingojo roko grupės „Hiperbolė“ atstovas Viktoras Praparas ir daugelis kitų. Visi jie pasakoja istorijas, kurios dabar kartais atrodo lyg haliucinacijos, o neretai - pamokančios sagos, kuriose atsiskleidžia vidinis žmogaus ugdymasis per roko muziką, mokymasis išlikti ir siekti tikslo bet kokiomis aplinkybėmis.

Pokalbiuose, pateiktuose laisva garso įrašų maniera (tai puikiai dera knygai apie ankstyvą roką), išlikęs gyvumas, nuotaikos, charakteriai, bendra atmosfera vos ne su magnetofono juostos traškesiu, panardinanti į kakofonišką muzikuojančių entuziastų gyvenimą – roko pradininkų, neretai pasitelkdavusių savadirbius instrumentus bei techniką ir, kaip įprasta, prastą garso aparatūrą. Tačiau jų energija, polėkis, kantrybė ar nesusitaikymas gali pranokti bet kokią fantaziją – vien tai, kaip lietuviško ankstyvojo bigbito laikais buvo savarankiškai gaminamos elektrinės gitaros, gali spalvingiausią pasaulinės muzikos istoriją padaryti turtingesnę.

Įdomu ir tai, koks skirtingas, įvairiapusiškas pats ano meto, ankstyvosios roko muzikos konteksto - sovietinės aplinkos, suvokimas ir šiandienis jos vertinimas. Beveik nė vienam kalbintam muzikantui tai nebuvo lengvi laikai, bet geram roko muzikos kūrėjui ir nebūna lengvų laikų, galbūt tik daugiau ar mažiau sėkmingi.

Tikriausiai galima būtų apibendrinti, kad roko ar (platesne prasme) vakarietiškos jaunimo populiariosios muzikos suvaržymas buvusioje Lietuvos TSR ankstyvuoju roko laikotarpiu tapo ne tik kliūtimi, bet ir akstinu jai rutuliotis. Ši savotiška dviprasmybė galbūt apčiuopta gausiose roko istorijos dalyvių kronikose.

Žinoma, daug kas sąlygiška. Požiūrio kampas labai priklauso ir nuo to, kokios pozicijos tuomet laikėsi muzikantas ar kompozitorius, kokių valdininkų apsuptas, kokiame mieste ar kelintame penkmetyje jis veikė, kaip suprato savo siekius bei galimybes.

Siekiančiųjų bei atsidavusių roko adeptų kelyje susipina sunkus nepriklausomos kūrybos gimimas ir kompromisai, prieinamas, bet ribotas muzikinis išsilavinimas ir laisvas išradingumas, konkursai bei institucijų reikalavimai, dviguba programa, priklausomybė filharmonijai, kultūros klubui ar gamyklai, sėkmė, grojimas šokiams, uždarbis, baimė, neviltis ir galiausiai viską sulydanti neišsenkanti meilė muzikai. Taip pat aktualus bet kuriems laikams - reiklumas, originalumas, buvimas savimi. Savybės, kurios nė kiek ne lengviau atskleidžiamos ir šiandien.

Margaspalviai ir nuoširdūs knygos pašnekovų pasisakymai neabejotinai skatins įvairiausius skaitytojo pamąstymus. Savo ruožtu knygos autorius taip pat nevengia klausinėti, pasakyti poziciją - galbūt tai padeda gerai „sumegzti“ pokalbį. Beje, visi pokalbiai labai saikingi, nenukrypstantys į lankas, paįvairinti trumpa artisto dosjė ir kruopščiai parengtomis, taip pat nuosaikiai išdėstytomis nuotraukomis.

Knygą baigia trumpas, bet, manyčiau, labai pavykęs Roko Radzevičiaus išvadų ir apmąstymų tekstas, pavadintas „Tebūnie rokas“. Jame ne tik pateikiami pagrindiniai lietuviškojo roko plėtros akcentai, nušviečiama sovietinės estrados infrastruktūra, vietinės roko muzikos paveldo reikšmė ir (ne)įvertinimas, bet taip pat drąsiai kvestionuojama dabartinė roko muzikos padėtis, santykis su kultūros institucijomis, su nomenklatūrine sistema, kuriai vietoj senojo „partinio vairininko“ dabar vadovauja komercinė-klasinė diktatūra.

Rokas Lietuvoje nuo pat jo ištakų sovietiniais laikais – neabejotinai ne tik visuomeninis, bet ir idėjinis politinis reiškinys. Leisiu sau pridurti, kad gal net per daug politizuota, ypač atgimimo laikais, maždaug nuo 1988 m., roko muzikos scena tapo didžiausia ir bene garsiausiai aidinti. Ironiška, bet beveik susitapatinusi su tautine Lietuvos roko muzika, po masiškumo kulminacijos nuo pat nepriklausomybės laikų ši muzikinė srovė vėl ėmė leistis į pogrindį: nors niekieno politiškai nebevaržoma, ji buvo lyg vienu mostu nurungta anekdotų karalių, popšou cirkų ir visiškai prarado pozicijas televizijoje. Tačiau tuomet nuo kontrkultūros scenų ėmė plačiau skambėti pankrokas, metalas, gotika ar dainuojamoji poezija, įsižiebė gausus eksperimentinės muzikos sąjūdis.

Tačiau roko pionieriams visa tai dar buvo ateityje, ir šioje knygoje, lyg laiko kapsulėje, išlieka atspindėtas margaspalvis, dirbtinai neapibendrintas ar net chaotiškas ankstyvojo Lietuvos roko romantizmas, sumišęs su naivumu, ambicijomis ir pavydėtina stojiška laikysena, idealistiškais siekiais ir viltimis.

Belieka tikėtis, kad visa tai galės suteikti įkvėpimo grojantiems šiandien.

www.kamane.lt