Rubikoniniai čiuptuvai

Šis straipsnis – poleminė reakcija į vakar paskelbtą publikaciją. Ekspertai.eu.

Jau beveik metus verda diskusijos, kam priklauso daugiabučio namo bendro naudojimo įranga – šilumos punktas. Tai buvo ir yra gyventojų turtas, kurį apgynė Prezidentės pataisos. Tačiau šilumos tiekėjai ir tam tikros jiems antrinančios grupuotės iš Šiaulių klaidina visuomenę, bandydamos įpiršti nuomonę, neva daugiabučių namų šilumos punktų nuosavybės teisę gyventojai įgijo tik įsigaliojus Prezidentės pateiktoms Šilumos ūkio įstatymo pataisoms.

Tai klaidingas teisės aktų suvokimas ir esminis gyventojų nuosavybės teisių ignoravimas, nes gyventojams visada priklausė šilumos punktai, kaip neatskiriama jų nekilnojamojo turto dalis. Tai nurodoma Civilinio kodekso (CK) 4.82 straipsnyje. Šiam CK straipsniui daugelį metų prieštaravo Šilumos ūkio įstatymas, numatęs, kad šilumos punktai gali priklausyti tretiesiems asmenims, kurie nėra namo bendraturčiai. Tačiau CK turi viršenybę kitų įstatymų atžvilgiu, todėl galiojo jo normos, o ne minėtos kolizinės Šilumos ūkio įstatymo normos. Nuo 2011 metų lapkričio 1 dienos šią įstatymų koliziją pašalino nauja Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio  37 punkto redakcija, kurioje numatyta, kad šilumos punktas yra prie šilumos įvado prijungtas pastato šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginys, šilumnešiu gaunamą šilumą transformuojantis pristatymui į pastato šildymo prietaisus.

Kodėl šilumos tiekėjai taip siekia atgauti neva turėtą šilumos punktų nuosavybę? Atsakymas paprastas – pirma, šilumininkai stengiasi bet kokiais būdais susigrąžinti galimybę reguliuoti namui tiekiamą šilumos kiekį. Toks reguliavimas oficialiai dar yra vadinamas „priežiūra“. Galimybė reguliuoti šilumos kiekį, dažnai – nuotoliniu būdu, padeda užtikrinti nuolatines ir pakankamai dideles pajamas ne tik patiems šilumininkams, bet ir jų antrinėms įmonėms – kuro tiekėjams, prižiūrėtojams ir pan. Kuo didesnis šilumos kiekis patiekiamas – tuo didesnis pelnas „nusėda“ antrinėse įmonėse. Todėl būtina reguliavimo ir priežiūros sąvokas griežtai atskirti. Prižiūrėti punktus šilumininkai gali, tačiau reguliuoti – ne.

Antra, šilumininkai siekia atgauti lėšas, kurios buvo investuotos ne į miesto šilumos tinklus, kaip reikalavo miestų šilumos tinklų nuomos sutartys, o į asmeninę gyventojų nuosavybę, nors tokios investicijos laikytinos tiesioginiu šilumos tinklų nuomos pažeidimu. Prezidentės pateiktos Šilumos ūkio įstatymo pataisos užkirto kelią šilumininkams iš gyventojų susirinkti milijonines lėšas, kurias tiekėjai investavo į „miesto šilumos tinklus“ – gyventojų šilumos punktus. Kadangi visos šios „investicijos“ yra perduotos į miestų savivaldybių šilumos įmonių balansą, teisiškai šias lėšas atgauti gali tik savivaldybės, į teismą paduodamos... visus miesto gyventojus. Teoriškai įmanoma, praktiškai – ne. Todėl ir siekiama šias lėšas iš gyventojų atgauti kitais būdais, kad ir neteisėtais.

Trečia, Prezidentės pataisos iš tiesų leido sumažinti šildymo kainą, nes šilumininkai nebegalėjo įtraukti šilumos punktų priežiūros kainos į šilumos tarifą. Atlikti skaičiavimai rodo, kad standartinis daugiabutis už šilumos punkto priežiūrą per metus sumoka apie 5 tūkstančius litų, kai moka pagal butų plotą. Tačiau priežiūros kaina padidėja iki beveik 15 tūkstančių litų, kai už priežiūrą mokama per šilumos tarifą. Todėl visiškai nesuprantamas kai kurių bendrijų pirmininkų iš Šiaulių išvedžiojimas, kad Prezidentės pataisos neva padidino šilumos kainą gyventojams. Priešingai, šios pataisos kainą sumažino ir apgynė vartotojus. Minėti bendrijų pirmininkai savanaudiškai nori atsikratyti atsakomybės už savo daugiabutį namą, tylomis siekdami perkelti šilumos punkto priežiūros naštą į šilumos tarifą, nesukdami sau galvos, kad jų vadovaujamų namų gyventojai už tokią bendrijų pirmininkų „dovanėlę“ sumokės trigubai per šilumos tarifą.

Daugiabučio namo šilumos punkto įrenginiai, būtini tinkamam namo eksploatavimui ir naudojimui, yra neatskiriama namo dalis ir šio namo butų ir patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė, kurią draudžiama perduoti tretiesiems asmenims (kurie nėra šio namo butų ir patalpų savininkai). Todėl bet kokie teiginiai, kad namo bendro naudojimo įrenginiai gali priklausyti pašaliniams asmenims, iš esmės prieštarauja CK 4.82 straipsniui ir Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 37 punktui, o taip pat Lietuvos Konstitucijai, nes paneigia namų bendraturčių nuosavybės teisę į bendro naudojimo įrangą. Šilumininkai pagal CK 4.82 straipsnį niekada nebuvo ir negalėjo būti šių šilumos punktų savininkais, todėl niekada nebuvo įgiję jokių turtinių teisių į nekilnojamojo turto bendro naudojimo objektus. CK normos visada turi viršenybę kitų įstatymų atžvilgiu.

Tam tikrai atvejais galėtų būti kalbama tik apie šilumos tiekėjų faktinių išlaidų, skirtų namo bendraturčiams priklausančių šilumos punktų atnaujinimo darbams (modernizavimui), kompensavimo tvarką. Tuo atveju šilumos tiekėjai turėtų pateikti įrodymus, kad jų atlikti šilumos punkto atnaujinimo darbai buvo būtini pagal statinio privalomuosius priežiūros reikalavimus. Antraip už šilumos punkto remonto darbus mokėti turėtų tik bendraturčiai, kurie davė sutikimą raštu (CK 4.77 straipsnis). Jei sutikimo nedavė nė vienas bendraturtis, visa materialinė atsakomybė už pasekmes tenka šilumos tiekėjui arba namo administratoriui, o tam tikrais atvejais – ir savivaldybei, kuris skatino tokią „renovaciją“. Vilniuje ši šilumos punktų renovacija vyko sąmoningai klaidinant gyventojus, kad už šilumos punkto rekonstrukciją mokėti nieko nereikės. Tik šį kartą šilumininkai, regis, pergudravo patys save. Ir tik dėl Prezidentės pateiktų Šilumos ūkio įstatymo pataisų, kurios pačiu laiku užkirto „nuomilžio“ srautą.

Jei Šilumos tiekėjai demontavo gyventojų šilumos punktuose turėtą apskaitos, valdymo įrangą, jie turėtų šią įrangą grąžinti atgal arba pateikti abiejų pusių pasirašytus dokumentus dėl išmontuotos įrangos sąmatinės vertės. Atkreiptinas dėmesys, kad jei gyventojams nereikalinga nuotolinio valdymo įranga, šilumos tiekėjai ją turėtų demontuoti. Tačiau daugeliu atveju tai yra neįmanoma, nes ši nuotolinio valdymo įranga yra sąmoningai ir tikslingai integruota į „Rubisafe“ sistemą, kad nebūtų galima atskirti šilumos punkto priežiūros ir šilumos kiekio reguliavimo. To ir siekia šilumininkai.

Taip pat pažymėtina, kad visos šilumos tiekėjų investicijos į gyventojams priklausančių šilumos punktų atnaujinimą (modernizavimą) yra įtrauktos į šilumos kainą, todėl tokių investicijų išpirkimas reikštų nepagristą šilumos tiekėjų praturtėjimą, kurį draudžia CK, nes šilumos tiekėjas gautų apmokėjimą už tą pačią paslaugą du kartus – per šilumos kainos tarifą ir per šilumos punktų išpirkimą arba kompensavimą už šilumos tiekėjo atliktus šilumos punkto modernizavimo darbus.

Galimai rubikonines įmones proteguojantys Seimo nariai Saulius Bucevičius, Edvardas Žakaris, Jonas Juozapaitis, Evaldas Lementauskas, Rima Baškienė, Andrius Šedžius ir Valerijus Simulik, tikėtina, pažeisdami CK nuostatas ir ignoruodami vartotojų teises, ne vieną kartą siūlė nustatyti, kad daugiabučio namo šilumos punkto įrenginiai, būtini namo tinkamam eksploatavimui ir naudojimui, gali priklausyti šio namo butų ir patalpų savininkams kaip bendroji dalinė nuosavybė arba šilumos tiekėjui.

Taip pat minėti Seimo nariai siūlė neriboti šilumos tiekėjo teisės „reguliuoti“ vartotojams tiekiamos šilumos kiekį, kai daugiabučio namo šilumos punktas priklauso šilumos tiekėjui ir šio namo butų ir patalpų savininkai nepageidauja perimti jo nuosavybėn. Tikėtina, kad šios pataisos vėl būtų atrišusios rankas šilumos tiekėjams „šerti“ vartotojus neribotais šilumos energijos kiekiais, kad šilumininkų antrinės įmonės galėtų lobti iš augančių šilumos energijos, dujų ir biokuro pardavimų.

Seimo Teisės departamentas, pateikdamas išvadą dėl Seimo narių siūlymo, nematė jokių prieštaravimų CK, pagal kurį visa daugiabučio namo bendro naudojimo įranga priklauso tik namo bendraturčiams, o ne šilumos tiekėjams. Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos nurodė, kad neturi pastabų ir pasiūlymų dėl projekto atitikties Europos Sąjungos teisei, tarsi nieko nebūtų girdėję apie Europos Sąjungos prioritetinėmis laikomas vartotojų teises, o ypač – vartotojų teisę rinktis prekes ir paslaugas, įskaitant norimus pirkti jų kiekius.

Visų gyventojų laimei, pataisos buvo atmestos. Dabar daugiabučio namo šilumos punkto įrenginiai yra neatskiriama namo dalis ir namo savininkų nuosavybė, kurią draudžiama perduoti tretiesiems asmenims. Šilumos tiekėjams ir su jais susijusiems asmenims draudžiama prižiūrėti šilumos punktus, kurie yra gyventojų, o ne šilumos tiekėjų nuosavybė. Tikėsimės, kad taip ir liks, nors rubikoniniai čiuptuvai toli siekia…