Daugelis tų, kurie 1990 m. kovo 11-ąją džiaugėsi Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu, tikėjo, kad yra atkuriama ta valstybė, kurios nepriklausomybė buvo paskelbta 1918 m. vasario 16-ąją.
Tačiau antroji Lietuvos Respublika yra visai kitokio tipo valstybė negu pirmoji Lietuvos Respublika.
Skirtumas tarp pirmosios ir antrosios Lietuvos Respublikos yra ne mažesnis už skirtumą tarp pirmosios Lietuvos Respublikos ir Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos.
Pirmojoje Lietuvos Respublikoje, gimusioje Pirmojo pasaulinio karo ir Rusijos revoliucijos žaizdre, laimėjo tradicinis-konservatyvus (nacionalinis) pradas prieš revoliucinį (komunizmo) pradą.
Antroji Lietuvos Respublika už nacionalinės atributikos širmos savo esmėje yra radikali revoliucinė (neoliberali) valstybė, kurios paskirtis – būti ne lietuvių tautos „namais“, o aptarnauti globalią neoliberalią revoliuciją (neoliberalią globalizaciją), kurios priešakyje po komunizmo žlugimo ėjo (ir iš dalies dar bando eiti) valstybė-mesijas JAV, turėjusi, pasak garsiosios Franciso Fukuyamos pranašystės, „užbaigti istoriją“ ir įsteigti ilgalaikę bei patvarią pax Americana.
Tai puikiai iliustruoja pirmosios ir antrosios Lietuvos Respublikos pasekmės lietuvių tautai.
Pirmoji Lietuvos Respublika akivaizdžiai sustiprino lietuvių egzistencinį potencialą jos istorinėje tėvynėje prie Baltijos jūros. Antroji Lietuvos Respublika per 31 savo egzistavimo metus ženkliai susilpnino lietuvių tautos egzistencinį potencialą žemėje, kurioje mūsų protėviai gyveno ilgus šimtmečius.
Vienas pagrindinių antinacionalinio neoliberalaus Lietuvos režimo ideologijos bruožų yra agresyvi politinė rusofobija.
Nors pati Rusija yra stipriai paveikta neoliberalizmo, vis dėlto šioje šalyje globali neoliberali revoliucija per pastarąjį dešimtmetį susidūrė su rimtu pasipriešinimu.
Todėl neoliberalaus kompradorinio Lietuvos režimo ir jį aptarnaujančių kalbėtojų bei rašeivų rusofobija objektyviai yra giliai revoliucinis-antitradicinis fenomenas.
Subjektyviai rusofobas gali jaustis lietuvių tautos nacionalinių interesų gynėju ir tradicinių vertybių saugotoju, tačiau objektyviai jis yra antinacionalinės ir antitradicinės neoliberalios revoliucijos pusėje. Tų pačių, kurie siekia sugriauti tradicinę šeimą, pusėje.
Ir tai – ne rusofilo svaičiojimai. Tai – objektyvios politinės realybės faktas.
Kaip ir žemiau išvardinti faktai.
Kai 1776 m. JAV skelbė savo nepriklausomybę, Lietuvos valstybingumui buvo jau daugiau kaip pusė tūkstančio metų.
Kai 1620 m. laivas „Mayflower“ su pirmaisiais britų kolonistais pasiekė Šiaurės Amerikos krantą, Lietuva jau daugiau kaip 30 metų gyveno pagal Trečiąjį Lietuvos Statutą, o nuo Pirmojo Lietuvos Statuto paskelbimo tuomet jau buvo praėję apie 90 metų.
Kai 1493 m. Kristupas Kolumbas atrado Naująjį pasaulį, Senajame pasaulyje Lietuvos Didžioji kunigaikštystė ir Maskvos Didžioji kunigaikštystė aiškinosi santykius Okos aukštupyje.
Kai XIII a. viduryje susikūrė Lietuvos valstybė, vargu ar Senajame pasaulyje buvo daug tokių, kurie įtarė, jog egzistuoja Naujasis pasaulis.
Pasakodami apie šv. Brunono nužudymą, Kvedlinburgo analai (1009 m.) teigia, jog tai įvyko Lietuvos ir Rusijos pasienyje.
O kur 1009 m. buvo JAV?
Tūkstantmetėje Lietuvos istorijoje JAV yra aktyvus veiksnys tik pastaruosius 30 metų. Rusija – įvairiose savo valstybingumo formose – kaip, beje, ir Vokietija, ir Lenkija, tokiu veiksniu buvo visada. Ir ji išliks tokiu veiksniu po to, kai JAV aktyvumas šiame Europos regione sumažės. O tai neišvengiamai įvyks.
Bet koks tikras konservatizmas ir tradicionalizmas Lietuvoje šiuo metu gali būti tik anti-rusofobinis.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]