Rusofrenija

Asociatyvus rusofrenikės atvaizdas.

Kas tai yra?

Jau kuris laikas stebima propagandos kuriama perspektyva, kai kartu egzistuoja ir baimė, kad Rusija puls NATO, užkariaus visą Europą, ir tuo pačiu metu – džiugus lūkestis, kad štai pati Rusija tuoj tuoj subyrės, o jos turtai bus padalinti tarp Europos įtakingųjų ir artimiausių kaimynų kaip kompensacija „už visą padarytą žalą ir skriaudas“ bei „teisingą taiką“. Ir niekaip negalėjimas apsispręsti: tai kokia iš tiesų ta Rusija yra? Ar visgi tokia galinga, kad, turėdama 140 mln. gyventojų ir milžinišką (Europos mastais) teritoriją, užpuls daugiau kaip 2,5–3 kartus gyventojų skaičiumi didesnę Europą (įvertinant, kad beveik visos Europos šalys priklauso NATO blokui)? Ar tokia silpna, ant subyrėjimo ribos, kad tereikia dar luktelėti 2–3 mėnesius ir dalinsimės meškos kailį?

Šis psichikos sutrikimas turi naują pavadinimą ligų klasifikacijoje – rusofrenija.

Pasižiūrėkime atidžiau.

Vykstant keistiems kariniams veiksmams Rytų Ukrainoje, per trejus metus negali pasigirti ženkliomis pergalėmis nė viena iš dalyvaujančių pusių. Visgi tenka pripažinti, kad Rusijai su sąjungininke Šiaurės Korėja atkovojus okupuotą Kursko sritį (kas juridiškai keičia Rusijos, kaip užpuolikės, statusą į besiginančią šalį), jėgų persvara, net ir daugeliui jos nedraugų, tapo akivaizdi Rusijos naudai.

Tas faktas kelia nerimą kitai kariaujančiai ir norinčiai tęsti karo veiksmus šaliai – Ukrainai su Europa, kuriai itin kliūva šiaurės korėjiečiai, pasižymintys azijietišku kolektyviniu mentalitetu tiek darbo kultūroje, tiek karinėje disciplinoje.

Kodėl į tai nesureagavo (bent jau viešai) JAV? Greičiausiai dėl to, kad perskaičiuoja ir iš naujo vertina savo būsimus veiksmus Kinijos atžvilgiu, jei į situaciją įsijungtų Šiaurės Korėja, tiesiogiai nesikišant Rusijai. Dėl to, labiau tikėtina, šiuo metu ir vyksta tokios intensyvios derybos tarp Rusijos ir JAV.

Ir jau tikrai ne dėl Ukrainos, nes tai lyg uodo kandimas dalijantis didelį, kur kas skanesnį geopolitinį kąsnį.

Vargšai šios šalies žmonės, išduoti savųjų (?) jau nežinia kelintą sykį: 2019 m. pažadėjus, kad karo su Rusija nebus, jei prezidentu taps „liaudies tarnas“; 2022 m. Stambule, kad „visas pasaulis padės“, siųs tai vienus, tai kitus wunderwaffe; o kai Europa pasiųs į frontą „norinčiuosius“, rusai pasileis bėgte iki Vladivostoko...

Tiesa, žmonių niekas neklausia, net rinkimų jiems nebereikia – juk jie dabar taip gerai gyvena, kaip niekad negyveno. (Kaip tai panašu į mūsų visažinančius sprendimų priėmėjus!)

Akivaizdu, kad net susitarus galingiesiems, be pilietinio susidūrimo šioje krauju permirkusioje žemėje vargu ar apsieis. Gerai, jei tuo ir viskas baigsis, nes visgi branduolinių jėgainių yra ne viena, o nesprogusių sviedinių – bus begalė.

Dar reikėtų pažymėti, kad deryboms linkstant prie karinių veiksmų sustabdymo ir teritorijų pasidalijimo pagal fronto liniją, pasigirsta balsų – ir kas gali paneigti prielaidą, – kad rusai išmes didžiulį desantą tarp Odesos, Nikolajevo ir aukščiau Chersono, tikslu atskirti centrą nuo prieigos prie Juodosios jūros?

Kas be ko, deryboms turi įtakos ir Grenlandijos klausimas, ir Kanados likimas (kuo tai ne Krymas?).

O kuo Krymas ne Kosovas? Sakysite – tai visaaai kas kita. Deja, ne. Galvoti reikėjo tuomet, kai pripažinom Kosovą, ir ne dešimtmečiams, o šimtmečiams į priekį.

Geopolitika visada sugrįžta netikėtu rakursu tiems, kas ją matuoja „mezginiuotų kelnaičių“ matu.

„Mums žinoma, kad niekas nėra žinoma.“
(B. Pasternak, laisvas vertimas)

Emilija S.