Rusų veidai britų veidrodžiuose

Britų literatas Džonatanas Džonsas laikraštyje „The Guardian“ paragino vykdyti tikrą Rusijos kultūrinę blokadą: niekas neturi atvykti pas mus dainuoti, šokti, groti dūdele, iki to laiko –kada Rusijai negrįš link pilno proto ir nustos skriausti ukrainiečius.

Ši publikacija sukėlė didelę sumaištį, ji iki šiol itin aistringai aptariama. Nors šiuo atveju, ir aptarti nelabai ką galima-ši situacija iškilo tikrai ne vakar, o jau prieš daug metų.

Nelabai naujame, tačiau ir nelabai sename Džiuliano Barneso romane ,,Iki tol, kol ji sutiko mane“ aprašyta tokia scena: Pagrindinė romano herojė pagadino kojines ir ėmė keiktis „Tvoju matj“.

Jos vyras, nustebęs tokiu išsireiškimu, klausia: „Ką gi tu darytum, jei čia išsilaipintų rusai?“ (Žinoma kokį dar kitą klausimą užduoti tokioje padėtyje. Tik apie rusus. Kai klostosi tokia padėtis, prisimenami tik rusai ).

Keista, tačiau pagrindinė romano veikėja net iš esmės nenustemba, tik dar perklausia: „Taip? Tai grasinimas ar pažadas?“.

Vyras atsako: „Ne, aš pasisakau apie kitką: tu ėmei keiktis, kai pagadinai savo kojines. Tai aš ir pagalvojau: ka gi tu būtum sakiusi, jei būtum susilaužiusi koją, arba išsilaipintų rusai, arba dar kažkas panašaus“.

Citatos pabaiga.

Taigi, ar suprantate ?

Anglas ir ir anglė svarsto apie „rusų išsilaipinimą“, kaip kažkokį šiurpų, tačiau iš esmės galimą ir pilnai įmanomą įvykį. Juk ne apie „rusiškų berželių išsilaipinimą“ jie kalba, juk taip?

Tarp kitko, rusai niekada nebuvo „išsilaipinę“ Didžiosios Britanijos teritorijoje. Tuo tarpu štai anglai savo laiku apšaudė Solovkų vienuolyną( ant vargšų vienuolių galvų buvo numestos kelios tonos bombų), taipogi jie kariavo Osmanų imperijos pusėje Krymo kare, o štai Pilietinio karo metu vykdė tiesioginę agresiją ir tikrai „išsilaipino“ kartu su prancūzais Murmanske ir Archangelske, tuo faktiškai prasidėjo Šiaurės frontas prieš Maskvą. Ir tai tikrai dar ne visas piktadarybių sąrašas !

Neatsižvelgiant į tai, žymusis rašytojas Džiulianas Barnesas aprašo pokalbį, kuriame dėstoma apie „rusų išsilaipinimą (o čia net įdomu paklausti-ar jis kada nors bent matė rusus iš arti?) kaip kažką visai įprasto, ir suprantamo, kažką beveik banalaus. Ar suvokiate, kaip jie žvelgia į mus, koks jų požiūris?

Kiek pamenu, dainininko Stingo repertuare buvo daina panašia tema: apie tai, kad rusai ne kariaus, dėl to kad jie taipogi myli savo vaikus. Puiki daina, tačiau skambėjo taip, tarsi būtų skirta meškai arba vilkui, kurie niekada nepuls naminių gyvulių, dėl to kad jiems nesvetimas geraširdiškumo jausmas. Ir pagal viską, toks jausmas ir neturi būti svetimas, jie juk gimdo savo meškučius ir vilkiukus, ir kas gi būtų-jei zuikiai, stirnos bei antilopės ateitų ir suėstų jų vaikus? Taigi, taip ir baigia pristatymą Stingas.

Taigi išties šia jo daina tikrai buvo galima gąsdinti vaikus, ir tikrai tokia daina nieko negalėjo nuraminti – visoje Britanijoje.

Panašu kad nuo to laiko niekas iš esmės ir nepasikeitė.

Tačiau po visų karinių konfliktų susijusių būtent su Britanija, ir vykusių, dar kart galiu pabrėžti, būtent Rusijos teritorijoje, kada anglų kariškiai vykdė tiesioginę intervenciją mūsų kraštuose – ar pamename kokį nors atvejį, kad kažkuris rusų rašytojas savo knygoje būtų aprašęs sceną, šiek tiek primenančią mano paminėtą atvejį? Štai, greitai „išsilaipins anglai ir apie ką imsi dėstyti, mano miela drauge?“.

O draugė atsako: „Anglai ? Koks siaubas. Nėra nieko baisesnio nei anglai!“.

Ar, galbūt, pas mus yra daina tokia tematika, gal pamenate? Su tokiais žodžiais: „Anglų berniukai nenori mūsų užmušti, nes jie taip mėgsta savo rytinį pudingą, kurį pagamino šiltos mamos rankos“. Nėra tokios dainos? Kaipgi čia ? Juk tie anglai vos neužmušė žymiojo rusų rašytojo Levo Tolstojaus. Rusijos istorija be šio karininko tikrai būtų buvusi kiek kitokia.

Skirtumas tarp to, kaip rusus vaizduoja amerikiečių filmuose (ausinė kepurė, degtinė po kosminio laivo sėdyne, „o velnias, juk užmiršau išjungti atominį reaktorių“, „visa mano giminė žuvo GULAGe, ir dar esu „pakabintas“ KGB, ir galiu tik svajoti apie laisvę: kaip manai, ar galiu nuplaukti žiemos metu iš Archangelsko į Angliją?“), iki to kaip juos pristato geriausi (o juk Barnesas ko gero, pats geriausias) šiuolaikiniai anglų rašytojai iš tiesų tėra minimalūs

Liūdna, tačiau taip yra.

Vertė Adomas Minkevič