Rūta Marija Purvinaitė

Liepos 10 d., ketvirtadienį, 16 val. įvyks Audronės Dambrauskienės personalinės parodos „Akmens veidai“ atidarymas.

Audronė Dambrauskienė, po ilgos pertraukos sugrįžusi į aktyvų kūrybinį gyvenimą, personalinėje parodoje prisistato kaip savito braižo menininkė. Jos kuriami objektai nukelia žiūrovą į senųjų civilizacijų nuorodas, į daugiasluoksnius žemės raidos ženklus.

J. Naujalio dailės mokykloje studijavusi skulptūrą pas H. Rudzinską, K. Jarašiūną, vėliau LVDI Kauno fakultete keramiką, kur dėstė G. Stungurienė, M. Kumpytė, A. Dambrauskienė išsinešė ne tik tvirtas amato žinias, bet ir suformuotą gebėjimą į aplinką žvelgti aukštesnės realybės žvilgsniu.

Šios parodos užuominos gimė besilankant Graikijoje, susipažinus su antikos meno, kur vyrauja erdvinis plastinis meno suvokimas, savitumu. Supančioje gamtos aplinkoje – uolose, kalvų šlaituose, žemės įdubose – dailininkė įžvelgia buvimą žmogaus – stabo ar mistinės būtybės.

Teigdama, kad per žmogaus veidą lengviau išreikšti mintį, ji kuria apibendrintas, dažniausiai neaukšto reljefo skulptūrines formas. Kūriniai pasižymi masyvumu, griežtomis, santūriomis formomis. Išorinis dekoratyvumas, atsiskleidžiantis detalėse, čia persipina su realistiniais sprendimais. Toks priešpriešų ieškojimas siekiant giliamintiškumo reikalauja atidesnio žiūrovo žvilgsnio.

Užkoduotus prasmės ženklus padeda įžvelgti natūralių žemės spalvų pasirinkimas – kūriniuose vyrauja rusvų, žalsvų, pilkšvų tonų koloritas. Sąlytį su gamtine aplinka, jos nepastovumu, nuolatine kaita, nulemiančia naujus procesus, mėginama išreikšti pasitelkiant platų faktūrų spektrą. Objektų paviršiuose įžvelgiame dantiraščio užuominas, senųjų civilizacijų naudotus ornamentų fragmentus, asmeninėse kelionėse užfiksuotų gamtinių struktūrų įvairovę. Visa tai susipina į daugiabalsį orkestrą, kurio bendras skambesys nukelia žiūrovą į nekasdienį pasaulį, palikdamas erdvės kiekvieno fantazijai.