Šiandien Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje - nacionalinė filmo „Medžioklė“ premjera

Naujasis garsaus danų režisieriaus Thomo Vinterbergo filmas  „Medžioklė“ – tai įtemptas moralinis trileris, sekantis mergaitės tvirkinimu apkaltinto darželio auklėtojo istoriją. Lietuvos žiūrovai jau greitai galės jį pamatyti Vilniaus, Kauno, Marijampolės ir Panevėžio ekranuose. Vasario 1 dieną nacionalinė filmo premjera įvyks net penkiuose kino teatruose.

Bendruomenės santykius, jos stiprybes ir silpnybes savo kūryboje dažnai tyrinėjantis režisierius naujajame filme žiūrovus įtraukia į sudėtingą žmogaus jausmų ir instinktų dramą. Filmas kelia aktualius klausimus, provokuoja ir verčia abejoti visuotinai pripažįstama tiesa.

Danijos provincijoje gyvenantis darželio auklėtojas Lukas, padedant miestelio bendruomenei, po sunkių skyrybų ima stotis ant kojų. Jis randa merginą ir naują darbą, rodos, pradeda gerėti ir jo santykiai su sūnumi. Šiai idilei, deja, nelemta išsipildyti. Nekaltai išsprūdę mažos mergaitės žodžiai vyro gyvenimą  paverčia nepakenčiamu.

Apie filme nagrinėjamą pedofilijos problemą filmo režisierius ir scenarijaus autorius Thomas Vinterbergas sako: „Kai augau 8-ajame dešimtmetyje, miestelio bendruomenėje visi vaikai lakstė nuogi ir niekas nebuvo tvirkinamas. Aš galėjau sėdėti ant nuogo suaugusiojo kelių ir niekam į galvą nebūtų atėjusi mintis, kad kažkas yra negerai. Dabar pasaulis yra stingdomas pagrįstos baimės, nerimo ir įtarumo“.

Pasaulinė „Medžioklės“ premjera įvyko praėjusių metų Kanų kino festivalyje, kur filmas pelnė Ekumeninės žiuri prizą, o pagrindinio vaidmens atlikėjas Madsas Mikkelsenas buvo išrinktas geriausiu aktoriumi. Šiemet filmas nominuotas Britų kino ir televizijos akademijos apdovanojimuose, geriausio užsienio filmo kategorijoje.

Luko vaidmenį atlikęs M. Mikkelsenas Kanų kino festivalyje laimėjo geriausio aktoriaus prizą. Apie ne vieną iššūkį kėlusį filmą su aktoriumi kalbasi kino žurnalistas Brogenas Hayesas.

Ar vaidmuo „Medžioklėje“ jums buvo sunkus emocinis išbandymas?

M. Mikkelsen: Buvo ir įprastų, ir labai sunkių momentų. Filmo pradžios scenos su žaidžiančiais vaikais buvo labai nuotaikingos, tačiau netrukus viskas apvirto, kai nuobodžiaujanti maža mergaitė linktelėjo keisto dalyko klausiančiai auklėtojai. Tada ji buvo pavargusi, norėjo kuo greičiau bėgti žaisti, o visi norėjo iš jos išgirsti patvirtinimą, kad kažkas įvyko. Jos linktelėjimas visiems sukelia šoką, tampa aišku, kad šita istorija nesibaigs gerai. Po to sekė ilgos ir varginančios dienos.

Kartais vaidinti nekaltus herojus gali būti nuobodu, kaip buvo šį kartą?

Gali būti nuobodu, tačiau šįkart viskas buvo kur kas sudėtingiau, nes Lukas, nors ir yra nekaltas, turi daugybę kitų problemų. Tačiau nėra į ką kreiptis pagalbos. Nėra ir ko kaltinti, nes visi prieš jį nusiteikia tik iš didelės meilės mergaitei ir baimės, kad kažkas iš tiesų galėjo atsitikti. Niekas nesivadovauja neapykanta, jie visi siekia geriausio savo mylimai mergaitei. Filme yra tik eilė vienas kitą vejančių nesusipratimų. Vaidinant labiausiai provokavo tai, kad filme neegzistuoja blogis, nėra ko kaltinti už savo kančias ir prieš ką kovoti. Manau, kad žiūrovai jaučiasi panašiai. Kartais jauti, kad reikia kažką daryti - tačiau ką? Jei jūsų draugas miršta, ar eitumėte į jo namus ir keltumėte skandalą? Tai neįmanoma. Reikia reaguoti kaip suaugusiam ir civilizuotam asmeniui. Belieka mandagiai visus patikinti: „Tai niekada neįvyko, patikėkite, tai tikrai neįvyko“. Manau, tai ir buvo šio personažo stiprioji pusė, dėl to jis buvo įdomus bei moraliai teisingas. Kiti filmo herojai irgi šaunūs, nes elgiasi teisingai. Čia neegzistuoja melas, net mergaitė nemeluoja... Na, bent jau įsivaizduoja, kad nemeluoja. Taigi melo nėra.

Kodėl miestelio bendruomenei taip sunku patikėti tiesa?

Su tiesa visą savo gyvenimą turėjau gan liberalius santykius. Esu profesionalus melagis – tokia jau mano profesija. Greičiausiai todėl ir suprantu, kad teisybė gali būti labai įvairi, o vienatinės tiesos pasaulyje nėra. Tavo tiesa visuomet skirsis nuo kitų tiesos. Ir tai nereiškia, kad ką nors darydamas elgiesi neteisingai. Tačiau aš visuomet į tai, kuo žmonės tiki, žvelgiau su sveiku skepticizmu. Nes tai yra tai, kaip jie save mato ir jaučia, tačiau ne visai taip, kaip yra iš tiesų. Tiesa yra daugialypė, tačiau leiskite man pabrėžti vieną dalyką: jei vaikas sako, kad kas nors jį tvirkina - juo privalu tikėti. Reikia tikėti vaikais, niekas tokio dalyko nepasakytų be priežasties. Bet „Medžioklėje“ mergaitė yra stipriai įsimylėjusi savo mokytoją (bent jau taip galvoja), o šis ją labai įskaudina patardamas verčiau jau įsimylėti kokį nors mažą berniuką. Daugybė kitų mergaičių atrėžtų, kad mokytojas kvailas, ir imtų jo nekęsti. Tai, ką sako Klara, yra ne jos, o kažkieno kito žodžiai. Ji nė nenutuokia, ką jie reiškia. Tačiau filme ne tai svarbiausia. Mums buvo daug svarbiau papasakoti istoriją apie didžiulę meilę, kuri sugriauna bendruomenę.

Ar buvimas tėvu realybėje padėjo sukurti šį vaidmenį?

Tai neturėjo reikšmės. Aš nevaidinau tėvo, vaidinau žmogų, apkaltintą siaubingu nusikaltimu, kurio jis nepadarė. Tačiau aš labai suprantu ir jaučiu, kokioje situacijoje šiame filme yra atsidūrę mergaitės tėvai. Galbūt aš visą „Medžioklės“ istoriją išgyvenu šiek tiek artimiau, tačiau neabejoju, kad ir vaikų neturintys žiūrovai gali suprasti ir įsijausti.

Kaip sekėsi dirbti su jaunąja aktore Annika Wedderkopp? Ką ji suprato apie savo rolę?

Jai viskas buvo aiškinama ligi tam tikro lygio. Diskusijos buvo ribotos, ir nors specialiai jai nepasakojome apie istorijos brutalumą, mergaitė buvo nepaprastai gudri. Nežinau, iš kokios planetos ji kilusi! Ji vaidino tiesiog nepriekaištingai, ji galėjo laisvai improvizuoti. Ji galėjo išeiti iš filmavimo aikštelės, žaisti su savo draugais ir sugrįžti visiškai nepasikeitusi. Visi už tai dėkojo Dievui, nes kitaip būtų buvę itin sunku. Mano užduotis buvo nuolat būti kažkur netoliese, su ja susidraugauti. Turėjome būti tikri, kad galėsime su ja dirbti. Man tai buvo darbas ir pramoga, o žaidimai su vaikais - tarsi dovana. Nes tuo metu aš tarsi pamiršdavau save, ne paslaptis, kad daugelis aktorių geriausiai vaidina tik primiršę save.

Ar pažinojote Thomą Vinterbergą prieš kuriant šį filmą?

Vienas kitą mes pažinojome nuo pat pradžių! Jis sukūrė savo mažą Thomo klubą, o aš buvau mažame Nicolas‘o Winding‘o (Refno - vert. past.) klube. Tuo metu mūsų aplinkoje egzistavo šeši ar septyni kiti vienas su kitu nebendraujantys kino klubai. Tai buvo laikai, kai mes save išradinėjome. Kiekvienas klubas turėjo savo tapatybę. Tačiau tik šiek tiek vėliau supratome, kad esame vieni kitiems įdomūs, ir atvėrėme savo klubų duris, ėmėme bendrauti bei kartu dirbti. Tačiau man su Thomu Vinterbergenu bei Thomu Bo Larssonu (taip pat vaidina filme - vert. past.), nors ir buvome pažįstami nuo pat pradžių, iki „Medžioklės” nebuvo tekę dirbti.

Ar lengviau filme vaidinti kartu su draugais?

Mes vienas kitu pasitikime ir leidome daryti klaidas. Turėjome erdvės ir laisvės savo personažų bei scenos sprendimų paieškoms. Šiuo atveju vienas kito žinojimas mus tik sutvirtino.

Kaip sekėsi dirbti su Alexandra Rapaport?

Buvo tiesiog puiku. Ji turėjo prisijungti prie mažos mūsų bendruomenės. Jai teko vaidinti Luko merginą lenkę, nors realybėje ji yra iš Švedijos. Buvo tikrai linksma – ji tipinė švedų feministė, o aš… Kas aš? Aš ją tiesiog labai dažnai provokavau. Sakykime, taip [juokiasi]. Mes daug juokavome ir vienas iš kito mokėmės. Ji labai gera aktorė.

Ar prieš filmavimą buvo daug diskusijų su režisieriumi ir likusia komandos dalimi?

Aš visuomet turiu labai daug klausimų, o režisierius geriau jau turėtų tiek pat atsakymų [juokiasi]... Turbūt labiausiai mane ir auditoriją provokuojantis klausimas - „Ar mes elgiamės teisingai?“. Daugybę kartų savęs klausėme: „Ar mes norime, kad Lukas imtųsi ryžtingų veiksmų, kad jis elgtųsi ne taip mandagiai ir kultūringai? Ar jo reakcija normali? Ar ir aš taip pasielgčiau?“. Buvo svarbu neprarasti savęs, klausiau savęs, kaip elgčiausi pats. Greičiausiai ištiktas šoko grįžčiau namo, pasikviesčiau keletą draugų ir neištvėręs surikčiau: „Velniava, kas gi čia darosi?”. Tačiau Lukas – vienišas žmogus. Jam taip pat šokas, iš pradžių jis taip pat nesupranta, kas vyksta, tačiau kai supranta ir ryžtasi veiksmams, yra per vėlu. Akmuo jau pariedėjęs. Viso to savęs daugybę kartų klausdami mes svarstėme ir jo galimybes reaguoti, tačiau visi vieningai priėjome išvados, kad niekas iš mūsų nekaltintų savo draugo, šis sutarimas buvo labai svarbus.

Kokia buvo sunkiausia jūsų kada nors suvaidinta rolė?

Sunku pasakyti. Daugiausiai pastangų kainuojantys vaidmenys yra tie, kurie prastai parašyti, nes reikalauja daugybės laiko ir energijos, kad aktorius suprastų, kaip elgtis. Tai itin vargina. Tačiau “Medžioklės” istorija, nors nebuvo lengva ir iš visų reikalavo daug pastangų, buvo nepriekaištingai parašyta (scenarijaus autorius ir režisierius Thomas Vinterbergas - vert. past.), todėl nebuvo sunku suprasti savo vaidmenį.

Kokia yra jūsų minties būsena, kai vaidinate tokias roles?

Aš netampu savo personažu, tačiau priartėju kiek įmanoma arčiau. Kai vaidinu situaciją, būnu tarsi jos burbule, galiu jame būti labai ilgai, tačiau kartais būtina iš jo išeiti ir savęs paklausti, ar elgiuosi teisingai. O tada - ir vėl atgal į tą burbulą. Šis judėjimas „iš ir į“ yra labai svarbus kuriant ir analizuojant savo vaidmenis. Būdamas burbulo viduje aš naudoju savo emocinę potenciją, tačiau tik išėjęs galiu analizuoti. Aš labai giliai įsijaučiu į savo vaidmenį, tačiau kai einu namo, aš tikrai einu namo.

Ar tokią sudėtingą rolę vaidinti savo gimtąja kalba buvo paprasčiau?

Man patinka būti danu savo namuose. Patinka ir dirbti šia kalba. Tada kai kurie dalykai tiesiog yra paprastesni, nes čia mano istorija. Tačiau yra dalykų, kurie lengvesni užsienyje, nes esant toli nuo savo žemės egzistuoja kitokia laisvė. Danijoje dirbsiu tol, kol čia bus siūlomi darbai, man tai labai svarbu.

Pakalbėkime apie jums patinkančius iššūkius, kuriuos siūlė filmas.

Filmo scenarijus man pasirodė itin provokuojantis. Kaip ir visi, jaučiausi pasimetęs, kadangi nebuvo ko kaltinti. Tačiau tai labai palankus pagrindas geram filmui. Nes talpina didelę dozę frustracijos, kuri matyti ir personažuose. Todėl taip džiūgavau išaušus dienai, kai filmavome sceną parduotuvėje. Kai vienas vyras prekybos centre sumuša Luką, jis pirmą kartą imasi veiksmų ir atsikerta. Tai buvo didelis palengvėjimas man ir visai komandai. Ačiū Dievui, kad Luką sumušė ir išprovokavo, nes kitaip tylėjimo būtų buvę per daug. Todėl ši scena yra tokia uždelsta.

Kalbama, kad ši rolė neatitinka jūsų fizinio tipažo.

Nuo tos dienos, kai pasirodžiau kine, žurnalistai tik apie tai ir kalba. Jie sako, kad visi mano vaidmenys neatitiko mano tipažo. Tai šizofreniškoji mano dalis. Kas yra mano tipas? [juokiasi] Mes, menininkai, apie tai negalvojame, nes mėgstame įvairovę. Deja, ne kiekvienam aktoriui siūlomos visos rolės. Nuo pat pradžių mane lydėjo sėkmė, nes žmonės mato mane tarsi skirtingomis akimis. Kiekvienoje rolėje yra dalelė manęs, tačiau tai nesu aš. Dėl šio principo ir mėgstu savo darbą.

Ar sutinkate, kad Lukui trūksta pasitikėjimo savimi?

Manau, kad jis savimi pasitiki pakankamai, nes turi gyvenimą. Kitaip jis neturėtų merginos. Manau, mus labiausiai skiria tai, kad jis už mane kultūringesnis ir santūresnis.

Kokius jausmus kelia „Medžioklės“ sėkmė Kanų kino festivalyje?

Man ir visai komandai buvo labai svarbu, kad Th. Vinterbergas į konkursą pakliuvo su šiuo be galo gražiu ir stulbinančiu filmu. Man didelė garbė būti jo dalimi. Manau, kiekvienam šio konkurso filmui dalyvavimas yra labai svarbus, nes tai garantuoja tarptautinį dėmesį. Dėl šių filmų kyla sambrūzdis, žmonės juos myli arba jų nekenčia, tačiau bet kuriuo atveju konkursantai tampa diskusijų objektu. Mes siekėme, kad žmonės pamatytų „Medžioklę“, o kuo daugiau apie jį kalbama, tuo didesnė tikimybė, kad tai išsipildys.

Kaip jūsų šokėjo praeitis padėjo pasukus į aktorystę?

Filme galite matyti, kad iš baro visą kelią namo einu šokdamas [juokiasi]. Visuomet buvau ir būsiu labai kūniškas žmogus, tačiau aktorystėje tai ne visuomet naudoju sąmoningai. Siekiu išsiaiškinti, koks mano personažas: ar jis už mane greitesnis ar lėtesnis, ar jo eisena lengva. Visa tai svarbi vaidmens dalis, tačiau šis pajutimas dažniausiai yra intuityvus. Nesu ilgų dialogų filmuose mėgėjas. Tikiu, kad žodžiai priklauso knygai, tačiau ne aktoriaus ištarmei, kai jais siekiama paaiškinti filmą. Būtent todėl egzistuoja istorijas pasakojančio kino mediumas, kur viską galima pavaizduoti be dialogų. Kita vertus, žodžiai kartais reikalingi.  

Filmo „Medžioklė“ premjeros vasario 1 dieną įvyks Vilniuje „Skalvijos“ kino centre bei kino teatruose „Pasaka“ ir „Multikino“; Kaune - kino teatre „Cinamonas“, Panevėžyje - kino teatre „Garsas“; nuo vasario  9 dienos filmas bus rodomas ŠMC kino salėje Vilniuje, o vasario 15 dieną danų juosta startuos Marijampolės kino teatre „Spindulys“.