Sąjūdžio istorija ir patirtis - sąjūdietiškai suorganizuotas renginys

Dėkoju Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 35-mečiui skirtos mokslinės konferencijos „Sąjūdžio istorija ir patirtis“ Mokslų akademijoje organizatoriams, dalyviams, žiūrovams, pranešėjams, Audriui Nakui ir jo vadovaujamai ekspertai.eu komandai, organizavusiai renginio transliaciją, Seimo kanceliarijai, suteikusiai šiai transliacijai youtube kanalą „Signatarų spaudos konferencijos“, alkas.lt redaktoriui Jonui Vaiškūnui, lrytas.tv, Lietuvos Mokslų akademijai, Lietuvos valstybės archyvams, Istorijos institutui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Vilniaus universiteto medicinos fakultetui ir visiems kitiems, padėjusiems viešinti ir transliuoti šį š.m. birželio 3 dienos 9 val. renginį, skleidusiems ir kitokią žinią Lietuvos žmonėms. Atsiprašau, jei ką nors nepaminėjau.

Tikiuosi, kad ir didesnę pusę šio renginio filmavusi LRT tai parodys savo žiūrovams.



Džiugu ir tai, kad po organizatorių pranešimo prieš mėnesį apie šią mokslinę konferenciją ir būsimos Lietuvos valstybės naujojo archyvo parodos „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinei grupei – 35“ atidarymą šia proga, mūsų pasiūlymo sveikinimo žodžius tarti Vytautui Landsbergiui, Respublikos Prezidentui, Seimo Pirmininkei ir Ministrei Pirmininkei, rūpesčiuose paskendusi Lietuvos valdžia taip pat suspėjo Seime tą pačią š.m. birželio 3 dieną 14 val. suorganizuoti iškilmingą paminėjimą, tiesiogiai transliuoti jį per LRT, paraginti savivaldybes į Seimą suvežti norinčius dalyvauti Seimo renginyje. Smagu ir racionalu būtų buvę, jei tuo pačiu transportu atvežti žmonės būtų galėję dalyvauti abiejuose renginiuose. Tereikėjo savivaldybėms priminti apie abu renginius. Dėl šios priežasties Seimo Pirmininkės prašymu mes viena valanda paankstinome mokslinės konferencijos pradžią.

Birželio 2 dieną „Respublikai“ paskelbus žinią apie abiejų renginių organizavimą, popietę sulaukėme Seimo Pirmininkės sveikinimo renginio dalyviams, o pavakarę – galbūt ir Respublikos Prezidento sveikinimo. Rašau, galbūt, nes mūsų gautas word formato nepasirašytas lapas ir lydraštis, kuriame klausiama, ar nereikėtų šio puslapio perskaityti renginyje, neatsakymas į mūsų paklausimą raštu, ar tai tikrai Respublikos Prezidento raštas, nesudarė galimybės pagarsinti ir Respublikos Prezidento žodžio. Tai priminė ir Sąjūdžio pradžią, kada formaliai Lietuvos TSR vadovavo „nepersitvarkanti“ Lietuvos komunistų partija, vadovaujama pirmojo sekretoriaus Ringaudo Bronislovo Songailos.

Mokslinę konferenciją „Sąjūdžio istorija ir patirtis“ organizavome, siekdami priminti ne tik istorinę įvykių  raidą, bet ir paviešinti nežinomus faktus apie Sąjūdžio istoriją, patirtis, žmonių telkimąsi, visuomenės ir paties Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio augimą drauge su žmonėmis nuo kuklių viešumo, demokratijos ir aktualių klausimų sprendimo iki valdžios institucijų spaudimo, dalyvavimo okupacinės valdžios rinkimuose ir atėjimo į valstybės nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. kovo 11 dieną, taip pat ir apie dabartinę padėtį. Istorikų pranešimais siekta įvertinti ne tik šiuos įvykius, bet ir konstitucingumo svarbą Lietuvos valstybingumui, valstybės likimui.

Erikos Drungytės pranešimas apie Sąjūdžio asmenybes – skaudi tiesa ir neviltis, noras dar išgelbėti šią valstybę ir drauge abejonė tuo. Mano, beviltiško optimisto, nuomone, tai vis tik nebuvo balsas tyruose. Šis poetės, kaip ir kiti mokslinėje konferencijoje ištarti balsai, turi būti išgirsti kuo plačiau, kad į juos atsilieptų visi gero trokštantys Lietuvos žmonės. Sąjūdžio metais pirmuoju mūsų atsaku į panašią padėtį tapo „Sąjūdžio žinios“.

Lietuvos nepriklausomybės akto signatarės Irenos Andrukaitienės, akademiko ir Seimo nario Eugenijaus Jovaišos pranešimai dėl Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos likimo ir nuožmaus ilgamečio siekio ją sunaikinti – šiurpūs ir sukrečiantys savo tikrove. Kaip ir Erikos Drungytės priminimas apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narės Meilės Lukšienės vadovaujamo kolektyvo sukurtos tautinės mokyklos koncepcijos sužlugdymą dar 1992 metais.

Mokslinės konferencijos dalyvių nuomone, šios istorinės patirties apibendrinimas ir dabartinė Lietuvos valstybės padėtis pagrįstai verčia mus kreiptis į valstybės insitucijas dėl archyvų išsaugojimo ir dingusių savrbių dokumentų suradimo, jų kaupimo valstybės archyvuose būtinumą ir svarbą, valstybinės kalbos apgynimo, taip pat piliečių telkimosi ne matuojant kiekvienam savo asmens svarbą, bet suprantant, kad kuo platesnis susitelkimas būtinas visų mūsų išlikimui.

Renginį baigėme valstybės iniciatyva jau išregistruoto Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo dokumentų perdavimu Lietuvos valstybės naujajam archyvui. Visi norintys galės susipažinti, „kur tie sąjūdiečiai buvo anksčiau“. Jie buvo, veikė ir po nepriklausomybės atkūrimo tiek pavieniui, tiek susitelkę į šią visuomeninę organizaciją. Archyvui perduoti dokumentai liudija organizuotą priešinimąsi Steponavičiaus–Kubiliaus švietimo reformai, Ignalinos AE antrojo reaktoriaus uždarymui ir valstybei vadovavusių beatodairiškumui energetikoje, Mokslų akademijos naikinimui, LEO LT aferai, Respublikos Prezidento rinkimams 2009 metais su istorine baigtimi „Lietuvos Dalia“.
Norintys archyve suras ir didžiulį rezonansą sukėlusį mūsų viešą raginimą boikotuoti Kovo 11-osios iškimingą minėjimą Seime, kuris ignoravo per 320 tūkst. Lietuvos piliečių valią ir vilkino Žemės referendumo paskelbimą. Ar šiandien mes nesame panašioje, net blogesnėje padėtyje?

Lietuvos nacionaliniam muziejui perdavėme pirmąsias dvi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio vėliavas, iškeltas 1988 m. birželio 21 d. ir 24 d. pirmuosiuose Sąjūdžio mitinguose.

Gali skirtis susirinkusiųjų ar renginį stebėjusiųjų nuomonės dėl šios mokslinės konferencijos, todėl atsiprašome dėl kiek užtrukusio sąjūdietiškai suorganizuoto renginio.

Tikimės, kad tokios mokslinės konferencijos, ne tik paminėjimai taps kasmetinėmis.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai: