|
|
Po šio eksperimento buvo atlikta daugybė kognityvinio disonanso tyrimų, o efektas jau seniai pripažintas. Jo grožis slypi tame, kad jis gali paaiškinti daugybę mūsų kasdienio elgesio pavyzdžių. Keletą jų pateikia Mortonas Huntas knygoje „Psichologijos istorija“:
kai žmogus mėgina prisijungti prie kokios nors grupės, kuo aukštesni reikalavimai ten pakliūti, tuo žmogui narystė atrodo svarbesnė. Norėdami išspręsti disonansą tarp daugybės kliūčių, kurias turime įveikti ir klubo, kuris, kaip paaiškėja, tėra gana vidutiniškas, gyvavimo realybės, įtikiname save, kad klubas iš tiesų yra kažkas fantastiško;
norėdami paremti savo įsitikinimus apie pasaulį, žmonės tą pačią informaciją interpretuoja visiškai skirtingai. Spręsdami ginčitiną klausimą, mes patogumui dėlei pamirštame tai, kas kelia grėsmę mūsų teorijai ir prisimenam viską, kas tinka;
žmonės dažnai pakoreguoja savo vertybes, kad šios atitiktų elgesį, net jeigu elgesys aiškiai prieštarauja moralei. Vagiantis iš darbdavio tvirtins, kad „visi taip daro“, taigi nevogdamas jis nuskriaustų save, arba aiškins: „mažai moka, todėl nusipelniau papildomo uždarbio“.
Geriau pagalvojus, šį sąrašą situacijų, kuomet žmonės sprendžia kognityvinį disonansą racionalizacijos keliu, būtų galima pildyti ir pildyti.
|
Association „Global Gaze Network“
