Šaltas dušas

Autorių nuomonės nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone. Ekspertai.eu.

Seimo rinkimai dar kartą patvirtino, kad gali laimėti nebent tos politinės partijos, kurios ne tik turi stiprias organizacines struktūras valstybėje, bet ir sugeba per jas, per žiniasklaidos priemones savo programų mintis įtikinamai pateikti vos ne kiekvienam rinkėjui. Svarbiausia, kad stipriausios šalies politinės partijos jungia daugiausia politinius bendraminčius, todėl ir siekiant politinės valdžios stengiamasi kandidatais rajonuose bei miestuose iškelti ten žinomiausias, iškiliausias asmenybes. Žinoma, visko pasitaiko ir tradicinėse partijose, bet partinės demokratijos principų tikrai stengiamasi laikytis: renkamumas nuo apačios iki viršaus, tokia pat atsakomybė bei kandidatų kėlimas vietose. Lietuvos tradicinės partijos nieko naujo neišgalvojo – paprasčiausiai vadovaujasi visose demokratinėse valstybėse priimtais politinių partijų demokratiniais steigimo ir vadybos principais.

Daug kas tikėjosi, kad naujoji partija Drąsos Kelias taps politine jėga,  kuri sudrebins sustabarėjusį šalies politinį gyvenimą ir pateisins visuomenės lūkesčius atkuriant teisingumą visose gyvenimo srityse, juolab kad šios partijos lyderė Neringa Venckienė, jos artimieji patys yra patyrę teisinį nihilizmą, neteisingumą bei besitęsiantį susidorojimą.

Pirmasis politinis Drąsos Kelio „ blynas“ gerokai prisvilęs

Žinoma, kaltinti galima valdžią, kuri artėjant rinkimams priėmė naujas politines partijas diskriminuojantį įstatymą, draudžiantį juridiniams asmenims jas finansiškai remti rinkimuose, numatant, kad tik parlamentines (senąsias) partijas  finansuoja valstybė – t. y. mokesčių mokėtojai. Būtent ši įstatymo pataisa senosioms partijoms leido rinkimų kampanijai panaudoti kone milijonus litų, kai kitos rinkėjams savo idėjas propagavo teturėdamos... „riestainio skylę“. Ši įstatymo pataisa tikrai antidemokratiška, nes Konstitucija, įstatymai garantuoja visiems lygias teises rinkti ir būti renkamiems. Manau, vien dėl šios priežasties Seimo rinkimai galėtų būti pripažinti negaliojančiais. Įdomu, kaip į tokį akivaizdų antidemokratinį pažeidimą reaguotų ES Taryba?

Rinkimų metu buvo padaryta nemažai ir kitų pažeidimų. Labai daug gyventojų visiškai negavo rinkimų kortelių, todėl abejingi sėdėjo namuose, manydami, kad yra nereikalingi ar pamiršti. Žinoma, kyla klausimų: gal tai padaryta tyčia? Gal todėl rinkėjų aktyvumas nuolat būna mažas – savas elektoratas vis tiek balsuos? Rinkėjams rinkimų korteles masiškai vežiojo patys kai kurių politinių partijų atstovai, kartu įteikdami ir savo partijų rinkimų bukletus. Tai – šiurkštus rinkimų įstatymo pažeidimas. Gal šio straipsnio skaitytojai galėtų Vyriausiąją rinkimų komisiją apie tai informuoti, atskleisti komentaruose? Be to, aiškėja ir rinkėjų papirkinėjimo faktų...

Jei rinkimų kampanija būtų vykusi tikrai demokratiškai ir vadovaujantis  Konstitucija bei įstatymais, naujų politinių partijų rinkimų rezultatai būtų buvę daug geresni.

Tenka pripažinti, kad didžiausia kaltė dėl ne visai išsipildžiusių vilčių  rinkimuose į Seimą tenka Drąsos Kelio politinės partijos „organizaciniam branduoliui“. Partija buvo įsteigta šių metų sausį. Jos suvažiavime buvo išrinkta koordinacinė taryba, o partijos pirmininku tapo kunigas Jonas Varkala. Šis žmogus tikrai yra doras ir garbingas, tačiau skleisti Dievo Žodį ir vadovauti politinei partijai – tikrai ne tas pats.

Reikėjo nedelsiant atlikti didelį organizacinį darbą: pasitelkus suvažiavime dalyvavusius asmenis steigti partijos skyrius, gal ir grupes šalies rajonuose bei miestuose. Jei taip būtų įvykę, manau, ši partija šiandien jungtų kelis tūkstančius narių ir rinkimų kampanijoje būtų buvusi stipri politinė jėga, kandidatais iškėlusi tikrai to vertas, gerbiamas asmenybes. Nors nesu Drąsos Kelio partijos narys, bet paruošiau šios partijos skyrių ir grupių nuostatus. Deja, likau neišgirstas – šios partijos lyderius konsultavo kiti „veikėjai“, kurie patys veržėsi į „rinkimų branduolį“. Buvę bendražygiai  tapo nebereikalingi...
Buvo nuspręsta visai nieko nedaryti, neva skyriuose gali atsirasti VSD agentų... Partijos organizatoriai taip ir nepajėgė suprasti, kad politinė kova visada yra nešvari, joje pilna intrigų, provokacijų, melo, šantažo... Nepajėgė suprasti, kad politinė valdžia tikrai neužleis savo pozicijų geranoriškai, kad savo tikslams pasiekti ji tikrai naudos tiek savo, tiek sau pavaldžią vykdomąją valdžią, teisėsaugos institucijas bei specialiąsias tarnybas.

N. Venckienė privalėjo suprasti, kad nuolat deklaruodama kovos dėl teisingumo atkūrimo idėjas ji faktiškai „iškasė karo kirvį“ visam galimai pedofiliniam (ir ne tik) klanui, galbūt apraizgiusiam pačią valdžią, todėl jai iškilo mirtinas pavojus. Ji nepajėgė suprasti, jog valdžios provokatoriai su visokių pseudo sąrašų idėjomis galbūt jau yra šalia jos pačios... Rajonuose ir miestuose tokie „geradariai“ būtų buvę nedelsiant išaiškinti. Kas būtų nutikę, jei kas nors būtų pabandęs tradicinių partijų vadovams „prakišti“ idėjas, jog jų partijų skyriai nereikalingi, jokie kandidatai rajonuose ir mietuose nekeliami, rinkimų sąrašai sudaromi „iš lubų“?.. Manau, tokių pasiūlymų autoriai vargu ar būtų spėję suskaičiuoti dantis.

Netrukus buvo viešai pristatytas ir pats „rinkimų branduolys“. O rinkimų kampanijos ir pinigų esą nė nereikia – tauta ir taip prisimenanti įvykius Garliavoje, kandidatai patys už save agituosiantys ir rinkimus be vargo laimėsiantys. Drąsos Kelio partijos vedliai nepajėgė suprasti, kad Lietuvos visuomenės nuomonė dėl tragedijos Kaune, pedofilijos bylos tyrimo vilkinimo, mergaitės gyvenamosios vietos nustatymo, brutalios prievartos pavartojimo ir apskritai dėl teisinio nihilizmo nėra vienareikšmė. Šia nuomonę kone trejus metus formavo šalies žiniasklaidos priemonės, kurių didžioji dauguma atkakliai laikėsi ir laikosi visiškai priešingos pozicijos. Tai įrodo rinkimų rezultatai pačioje Garliavoje, kai pozicijos pasiskirstė beveik po lygiai. Nemaža visuomenės dalis galbūt net nesidomi įvykiais Kaune, nes jai šioje skurdo ir neteisingumo karalystėje užtenka ir savų problemų.

Pristačius „branduolį“ prasidėjo tai, kas, regis, sąmoningai vykdant operaciją „skaldyk ir valdyk“ ir turėjo prasidėti. Pradėta įgyvendinti kuolinė-puteikinė Sąrašo „idėja“. Pirmiausia iš N. Venckienės aplinkos pašalinti jos tikrieji bendražygiai, juos apšmeižiant ar nustumiant „giliau“. „Naujieji apaštalai“ ėmė „formuoti Sąrašą“, į jį įtraukiant buvusius (nors buvusiųjų nebūna) VSD kadrinius karininkus, net pulkininkus, kitus asmenis, kurie Drąsos Kelią kompromitavo visuomenės akyse. Taip rinkimų sąraše atsirado visokių visuomenės pajuokos objektų, kaip Tunik, Žgunova... Buvo pasišauta įsiūlyti ir A. Baukutę su pagarsėjusiu jos „Rupuliuku“. Gerai, kad N. Venckienė laiku susigriebė... Ko vertas vien politinio chuligano A. Patacko įtraukimas net į patį partijos „branduolį“, parodė jo nusikalstami vieši veiksmai televizijos laidoje... Galima sakyti, pati partija nė vieno kandidato taip ir neiškėlė – ką branduolio „šeimyninė ranga“ iš lubų surašė, tą koordinacinė taryba ir patvirtino. Jokios rinkimų kampanijos rajonuose ir miestuose nebuvo, nes čia nebuvo kam jos organizuoti.

Pasirinkimo kryžkelė

Rinkimų iliuzijos žlugo, nes tautą, visuomenę nebuvo kam įtikinti, kad Drąsos Kelias ir yra ta naujoji politinė jėga, galinti tarnauti tik valstybei ir žmogui, kad jai galima patikėti kone visą politinę valdžią Seime. Manyčiau, jog „šaltokas dušas“ atvėsino kai kurias aistras Drąsos Kelyje, ir ši partija padarė teisingas išvadas.

Drąsos Kelio politinei partijai rinkėjai įteikė 7 pasitikėjimo mandatus. Galbūt keli dar bus gauti vienmandatėse apygardose. Jaunai politinei, pirmą kartą rinkimuose dalyvaujančiai partijai reikėtų prisipažinti, kad šie rinkimai nėra pralaimėjimas. Vos pirmus žingsnius politikoje žengiančios partijos tokius rezultatus turėtų vertinti kaip pergalę. Na, o dėl neišsipildžiusių vilčių... Reikia kaltinti patiems save, nes pernelyg daug absurdiškų klaidų padaryta. O gal ir tie lūkesčiai buvo ne visai pagrįsti?..

Dėl padarytų klaidų nereikėtų kaltinti N. Venckienės. Ji politikoje atsirado tik pastaruoju metu, ir šį žingsnį paskatino pati valdžia: priimti absurdiški sprendimai nelaukiant pedofilijos bylos baigties, panaudota brutali prievarta išplėšiant mažą mergaitę iš ją užauginusios ir mylinčios šeimos, pradėtas susidorojimas su pačia N. Venckiene. Visa tai ją ir pastūmėjo į politiką. Būdama nepatyrusi, patikli, iškankinta kelerius metus trukusio persekiojimo, ji nė nepajuto, kai šalia atsirado galimų politinių avantiūristų ar asmenų, kurie patys nuoširdžiai klysta ir nesusigaudo įvykių bei politinėse realijose. Tačiau N. Venckienė privalėjo atskirti grūdus nuo pelų ir įsiklausyti tiek į bendražygių, tiek į jai tik gero linkinčių valstybėje žinomų politologų, kitų iškilių asmenybių patarimus bei perspėjimus.

N. Venckienė, manau, supranta, kad jos partijai ir jai pačiai balsus atidavė per 100 tūkstančių rinkėjų, kurie ir šiandien tiki, jog politikos naujokė tikrai pateisins jų viltis, jog galų gale bus sugrąžintas pasitikėjimas valdžia ir teisėsaugos institucijomis.

Iškilo dilema: ketverius metus būti opozicijoje ar ieškoti sprendimų, jungiantis su nauja valdančiąja koalicija?

Pasirinkus pirmąjį variantą, opozicija naujai valdančiajai daugumai reikėtų būti kartu su konservatoriais ir liberalais – t. y. su beveik visa buvusia valdžia, kuri turėtų prisiimti visišką atsakomybę dėl ketverius metus valstybėje vykusio teisinio nihilizmo, teisėsaugos institucijų išsigimimo, neteisingumo. Vargu ar rinkėjai suprastų tokį „susiliejimą“ su buvusiais persekiotojais.

Bijau būti nepopuliarus, bet aš rinkčiausi koaliciją su naująja valdančiąja dauguma – Darbo, Socialdemokratų bei Tvarkos ir teisingumo partijų frakcijomis.

Pirmiausia, šios partijos kelerius metus nebuvo valdžios pozicijoje, todėl vykdomosios valdžios ar kai kurių teisėsaugos institucijų pareigūnų aiškiai neteisėti sprendimai nuo jų nepriklausė.

Šių partijų rinkimų programos panašios: visos yra už esmines reformas svarbiausiais šalies gyvenimo klausimais – ekonomikos, energetikos, finansų, socialinio aprūpinimo, švietimo, užsienio ir vidaus politikos, be to, numato reformuoti teisėsaugos institucijas. Visų šių partijų pozicija gana aiški ir dėl atominės elektrinės statybos. Panaši yra ir referendume išsakyta visuomenės nuomonė.

Kai kas galbūt atkreips dėmesį, jog šiose partijose yra ir prieštaringai vertinamų asmenybių. Bet kur jų nėra? Drąsos Kelio partijoje yra taip pat... Atsiminkime, kad už šių partijų stovi ir tikrai iš jų daug tikisi per pusę milijono rinkėjų, kurių nuomonę bei valią, išreikštą rinkimuose, reikia gerbti.

Mano nuomone, valdžios ir teisėsaugos institucijų veiksmai susidorojant su Darbo partijos pirmininku nėra skaidrūs ir teisėti. Akivaizdu, jog pagrindinis tikslas – susidoroti su pačia partija, pasiekti, kad ji būtų uždrausta. Ar tai neprimena kai kuriose valstybėse dar tebesančio diktatūros režimo?  Vykdant politinį užsakymą, pareiškiant tokius pat įtarimus, manau, buvo galima susidoroti su bet kuria politine partija. Akivaizdu, kad ir su Tvarkos ir teisingumo partijos pirmininku prezidentu Rolandu Paksu, pasitelkus net Konstitucinį Teismą, paminant Konstituciją ir įstatymus, buvo susidorota. Vien už tai, kad jis pats ir kai kurie jo vadovaujamos Vyriausybės nariai išdrįso pasipriešinti Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos „dovanojimo“ Valdo Adamkaus bičiuliams aferai. Pagrindinis tikslas buvo ne tik atkeršyti prezidentui R. Paksui, bet ir į valdžią sugrąžinti neseniai rinkimus pralaimėjusį prezidentą V. Adamkų, kurį patį jau seniai apkaltos tvarka reikėjo pašalinti už nuolatinį duotos priesaikos laužymą: už neteisėtą pilietybės suteikimą daugiau kaip 300 užsienio piliečių, niekuo nenusipelniusių Lietuvai, už net KGB generolų bei šnipų apdovanojimą ordinais... Beje, kone visas R. Pakso apkaltos scenarijus buvo „ruošiamas“ V. Adamkaus namuose, kaip jis pats rašo savo „Dienoraštyje“.

Ar prezidento R. Pakso likimas niekuo neprimena N. Venckienės likimo? Tas pats klanas ir dabar dar tęsia susidorojimą su buvusiu prezidentu R. Paksu – pamindamas Konstituciją, europarlamentarui uždraudė būti tautos renkamam į  LR Seimą.

Esu įsitikinęs, kad N. Venckienei bei jos frakcijai Seime daug lengviau būtų savo programą bei rinkėjų priesakus įgyvendinti būnant valdančiojoje daugumoje, o ne amžinoje opozicijoje, susijungus beveik su visa buvusia valdžia. Manyčiau, kad tokios „šeimyninės rangos“ rinkėjai tikrai nesuprastų.

Puikiai žinome, kad naujajam Seimui pradėjus darbą generalinis prokuroras nedelsiant kreipsis, prašydamas panaikinti N. Venckienės teisinę neliečiamybę. Jei N. Venckienė kartu su konservatoriais ir liberalais bus opozicijoje, kas gali paneigti, kad jos imunitetas nebus panaikintas, ir kad ji nebus atiduota tiesiai „vilkui į nasrus“? Manau, tokiam sprendimui su malonumu pritartų jos naujieji opozicijos draugai. Gal manote, kad N. Venckienę kas nors apgins? Bijau, jog kai kurie net jos pačios „bendražygiai“ Drąsos Kelio frakcijoje galbūt užsidės tamsius akinius bei užsikimš ausis, tuo labiau kad mūsų teisėsaugos „korifėjams“ visuomenės balsas seniai neegzistuoja.

Nuo N. Venckienės apsisprendimo priklauso ne tik Drąsos Kelio, jos pačios likimas, bet ir per šimto tūkstančio rinkėjų lūkesčiai.

Manyčiau, reikia abipusio, geranoriško tiek naujos valdančiosios daugumos, tiek Drąsos Kelio frakcijos, visų pirma N. Venckienės, sprendimo.

Valdančioji dauguma turėtų suprasti, kad atsirastų reali galimybė suformuoti tikrai stiprią poziciją, kuri galėtų užtikrinčiau įgyvendinti rinkėjų priesakus, priimti netgi kai kurias konstitucines pataisas. Esu įsitikinęs, kad tokį sprendimą visuomenė suprastų ir palaikytų.