Sankcijos Vakarams kenkia labiau nei Rusijai

Nors Rusija ir toliau moka didelę karinę kainą už savo žiaurią invaziją į Ukrainą, ekonominiame fronte viskas atrodo kitaip.

Nepaisant pakartotinių prezidento Baideno (Biden) ir kitų Vakarų lyderių patikinimų, kad „griežčiausios ekonominės sankcijos istorijoje“ sužlugdys Rusijos ekonomiką ir išsekins jos karo mašiną, taip neatsitiko.

Rusijos einamoji sąskaita, pagal kurią vertinama pasaulinė prekyba prekėmis ir paslaugomis, antrąjį šių metų ketvirtį tik sustiprėjo, o jos prekybos perteklius išaugo iki rekordinio 70,1 mlrd. dolerių.

Rublis taip pat pasižymėjo nepaprastu atsparumu – iki šiol šiais metais tai buvo stipriausia valiuta pasaulyje, pakilusi iki aukščiausio lygio euro atžvilgiu nuo 2015 m. ir smarkiai pabrangusi dolerio atžvilgiu.

Kas lemia, kad Putino iždas yra pilnas? Atsakymas paprastas: aukštos žaliavų kainos ir nuolatinis Rusijos gebėjimas eksportuoti naftą, dujas, grūdus ir net auksą į ne Vakarų šalis.

Šalių, taikančių sankcijas Rusijai, ekonomikos vaizdas nėra toks rožinis. Europa stengiasi patenkinti savo energijos poreikius, auga infliacija, o žaliojo judėjimo avangarde esančios šalys yra priverstos atsitraukti.

Pavyzdžiui, Vokietija, kurios ekonomikos reikalų ir klimato apsaugos ministrė yra iš Žaliųjų partijos, buvo priversta vėl pradėti eksploatuoti septyniolika anglimi kūrenamų elektrinių, kurios anksčiau buvo uždarytos.

Prezidentas Baidenas, kovojantis su aukščiausia per keturiasdešimt metų infliacija, neseniai maldavo Saudo Arabijos lyderių – režimo, kurio jis vengė – pradėti išgauti daugiau žalios naftos, kad sumažinti dujų kainas ir jų sukeliamą infliacinį spaudimą.

Trumpai tariant, atrodo, kad ekonominis atsakas į Rusijos pradėtą karą daro didesnę žalą likusiam pasauliui nei pačiai Rusijai.

Vakarų lyderiai, skirdami sankcijas diktatoriui, jau turėjo išmokti atsižvelgti į du veiksnius: moralinį aspektą ir galimas socialines bei ekonomines pasekmes.

Šiuo atveju tarp jų buvo akivaizdi įtampa. Moralinis aspektas reikalavo kuo labiau izoliuoti Rusijos ekonomiką.

Tačiau, atsižvelgiant į esamą pasiūlos ir paklausos disbalansą, kuris išryškėjo pasauliui išėjus iš pandemijos ir augant infliacijai, socialiniai ir ekonominiai skaičiavimai turėjo priversti pasirinkti tokį sankcijų režimą, kuris padėtų išvengti problemų paaštrinimo (jei tai apskritai įmanoma).

Bet taip neatsitiko. Sankcijų ir karo derinys sutrikdė energijos ir grūdų tiekimą, sukurdamas ekonomines galimybes, kurias išnaudojo Rusija. Iš tiesų, Helsinkyje įsikūrusio Energetikos ir švaraus oro centro duomenimis, vien per pirmuosius tris karo mėnesius Maskva uždirbo 100 milijardų dolerių pajamų iš naftos, dujų ir anglies pardavimo.

Baideno administracijai pradėjus naudoti Strateginį naftos rezervą, kad padidintų turimas atsargas ir sumažintų benzino kainas, Amerikos avarinis rezervas nukrito iki žemiausio lygio nuo devintojo dešimtmečio vidurio. Tuo tarpu Rusijos naftos eksportas iki gegužės mėnesio grįžo į prieškarinį lygį.

Tuo pačiu metu Europa, praėjusiais metais importavusi 40% savo gamtinių dujų iš Rusijos, dabar susiduria su dvigubu iššūkiu – didžiuliu dujų trūkumu dėl mažėjančio  importo iš Rusijos ir didele infliacija, kurios priežastis yra energijos kainos.

Tai gali lemti ilgą ir šaltą žiemą, nes Europa ketina nustoti importuoti jūra gabenamą naftą iš Rusijos, kaip reikalauja birželį priimtas Europos Sąjungos (ES) reglamentas. Situacija gali pablogėti, jei Rusija nuspręs nutraukti gamtinių dujų eksportą į Europą vamzdynais – o tai ES įsakai dar leidžia.

Idėja buvo, kad Vakarai padėtų Ukrainai laimėti karą arba bent jau labai pakeltų Rusijai jos imperialistinės agresijos kainą. Nors kariniu požiūriu baigtis vis dar nėra aiški, ekonomiškai Rusija nė kiek nenukentėjo.

Šaltinis: nationalinterest.org