Savaitgalio gidas

Artėjantis savaitgalis trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose nusimato gan ramus. Vyks Sausio 13-osios minėjimo renginiai, bus pristatytos dvi spektaklių premjeros, naujos parodos ir knygos. Ekspertai.eu skaitytojus kviečia pasidomėti pirmąja lietuvio buriuotojo kelione per Atlantą, kitoniška holokausto studija, apžiūrėti griūvančio Kauno fotografijas ar apsilankyti prancūzų kino klasikos seanse. Vaikams Vilniuje šį savaitgalį siūlome susitikti su storu katinu Zorbu, o Klaipėdoje – pasinerti į egzotišką Rytų pasakų pasaulį.

VILNIUS
Upės, keliai ir debesys
Pamėnkalnio galerija, sausio 10 d. 17.00

K. Lukauskaitė – viena įdomiausių ir populiariausių vidurinės kartos lietuvių tekstilės menininkių. Jos kūriniai pasižymi požiūrio platumu, naujais, netradiciniais formos ir pateikimo sprendimais, gyvybingumu ir neišsenkančia energija.

Šiai autorei jau seniai artimiausia yra tekstilės žaliava, jos pagrindas ir pamatas: siūlai, o dar tiksliau, ir einant artyn prie šaknų, tai, iš ko siūlai atsiranda. Vilna. Vilna, kaip didžiuliai minkšti paslankūs gumulai, iš kurių galima kurti savo pasaulį. Juos galima dažyti, suvelti į plokštumas ir padaryti šias plokštumas panašias į paveikslus. Kloti ant grindų, padarant jas minkštas ir banguojančias: tarsi upę ar kelią.

K. Lukauskaitė nebijo nepatogių formų ir formatų, ji gali dirbti tarsi skulptorė, iš vilnos gumulų suformuodama žemiškajam ar dangiškajam pasauliui priklausančius pavidalus: antropomorfines figūras, gyvūnų siluetus ar debesis. Ji gali savo kūrinius eksponuoti viešosiose erdvėse, kabindama veltinio darbus ant pastatų arba minkštais savo debesimis apgaubdama galerijos kolonas. K. Lukauskaitė yra ne tiek tradicinė tekstilininkė (o jei tiksliau – ji visai tokia ir nėra), o greičiau tarpdisciplinė menininkė, balansuojanti tarp tapybos, skulptūros ir instaliacijos.

Lenkų fotografo Mariušo Foreckio kūrybos vakaras
Lietuvos fotomenininkų sąjungos Prospekto galerija, sausio 10 d. 17.00

Kūrybos vakaro metu fotografas pristatys svarbiausius savo ciklus ir nueitą kelią fiksuojant geležinės uždangos griuvimo efektus Lenkijoje ir kitose šalyse – knygų bei multimedijos pristatymų pavidalu.

Mariuszas Foreckis (g. 1962) gyvena ir dirba Poznanėje. Baigė Meninės fotografijos institutą Silezijos universitete Opavoje (Čekija). Domisi socialine fotografija, savo kūryboje įamžino, kaip keitėsi Lenkija nuo 1989 m. Fotografas yra įgyvendinęs gausybę fotografijos projektų: „Krišnaizmas – naujoji religija Lenkijoje“, „Naujas nuostabus pasaulis“, „Galios spalvos“, „Anapus rojaus“, „Dienos nuotrupos“, „Mėlyna dėžutė“, „Poznanė – kultūra bet kokiu metu“ (2010), „Rugsėjo kolekcija 2011“ (2011), „Darbe“ (2012).
 
Foreckis fotografijų serijas dažniai kuria buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse: Armėnijoje, Baltarusijoje, Čečėnijoje, Dagestane, Ukrainoje, taip pat ir Lietuvoje. Mariušas Foreckis dar žinomas kaip leidėjas, besispecializuojantis dokumentinės fotografijos elektroninėje leidyboje.

Atmintis
Menų spaustuvė, sausio 10 d. 19.00

Spektaklis „Atmintis“ – tai darbas, kurį Loreta Juodkaitė kūrė visus pastaruosius metus vis grįždama į Vilnių tarp intensyvių kelionių, gastrolių ir pasirodymų skirtingose scenose Europoje ir už jos ribų. Kelionių įspūdžiai, pokalbių nuotrupos, pamąstymai apie politinius, ekonominius, socialinius skirtumus, kurie egzistuoja skirtingose kultūrose ir kurie, nepriklausomai nuo religinės bei istorinės sanklodos, visur vienodai apriboja žmogaus prigimtį, paskatino kūrėją imtis atminties temos. 

Naujausiu spektakliu L. Juodkaitė neria į žmogiškosios atminties gelmes, atidengdama sluoksnį po sluoksnio visuomenės sukurtų žmogaus pavidalų apvalkalus ir mėgindama rasti tikrąją žmogaus savastį. 

Tūla ir kiti
Keistuolių teatras, sausio 10 d. 19.00

Pjesė balsui ir pianinui. Jurgio Kunčino romano „Tūla“ ir apsakymų motyvais. Tai tiesiog pasakojimas apie meilę. Meilę Vilniui ir moteriai. Apie meilę, kuri lyg gelbėjimo ratas padeda gyvenimo dugną pasiekusiam herojui bent laikinai iškilti į paviršių ir įkvėpti gryno oro. Čia meilė – valkatiška ir dieviška, purvina ir tyra, girta ir sąmoninga, nuščiuvusi ir klykianti, bet tai vienintelė galimybė susirasti „kampelį dangaus, kuriame nereikėtų daryti žygdarbių“.
 
Nesibaigiančiose klajonėse po aptriušusias Vilniaus senamiesčio gatveles, Kalnų parko krūmynus, apleistus Užupio namus herojus, kurio mes net vardo nežinome, sutinka merginą, vardu Tūla. Trumpas ir tragiškas jų ryšys trunka tik savaitę, bet išlikę prisiminimai padeda herojui jaustis gyvam net tada, kai per greitai prabėgęs gyvenimas negailestingai žvelgia į akis, leisdamas suprasti, kad ateinanti diena jau neatneš nieko naujo. Iš beprotnamių palatų, kalėjimo kamerų jis naktimis ištrūksta; pasivertęs šikšnosparniu, jis vis grįžta į apleistus Tūlos namus – tą vienintelę vietą, kurioje jautėsi laimingas.
 
Šią neįmanomos meilės istoriją savo kūrybos vakaro metu pasakoja Rašytojas. Pasakojimas nevaldomai blaškosi tarp laikmečio, vietovių ir metų laikų, įtraukdamas vis naujus ir naujus margo tautų katilo – Vilniaus ir jo apylinkių – gyventojus, persipina su jo savaip interpretuojamomis Hamleto, Otelo, Romeo ir Džiuljetos tragedijomis, kurios, anot Rašytojo, tėra vaikų žaidimas, palyginus su fantastiška žmogaus šikšnosparnio ir Tūlos meile. Panašumas tik tas, kad visos jos tragiškos.

In memoriam Liucijai Šulgaitei
Šv. Jono gatvės galerija, sausio 9 – vasario 8 d.

Dailininkės Liucijos Šulgaitės (1933–2013)  mirties metinėms paminėti skirta  paroda  –  puiki galimybė susipažinti su gausia ir unikalia kūryba, įprasminti jos svarbą ir įtaką lietuvių modernistinės keramikos raidai. Liucija Šulgaitė sovietmečiu buvo viena iš keleto tyliojo modernizmo atstovų Lietuvoje, viena iš pažangiausių asmenybių, kurios laikysena ir kūryba buvo aukščiausio profesionalumo bei vakarietiško skonio pavyzdys. Ji viena iš pirmųjų pastebėta ir įvertinta užsienyje (tarptautiniame keramikos konkurse Faenzoje – aukso medalis, 1971). Pastarajame konkurse dalyvavo 30 pasaulio valstybių, iš Tarybų Sąjungos – 10 keramikų, tarp jų 4 lietuviai.

Vėliau kūryba įvertinta ne vienu  apdovanojimu. 2011 metais pagerbta Dailininkų sąjungos aukso ženklu. L. Šulgaitė – verta pagarbos meninė individualybė, niekada nestokojusi kūrybinės minties aktyvumo, turėjusi tvirtus dvasinių vertybių ir estetinius idealus: pagarbą amatui ir  lietuviškos kultūros tradicijoms. Kūrybinga, turinti didelį žinių bagažą dailininkė puikiai derino konceptualų mąstymą ir dvasinį pasaulėjautos gilumą ir neabejotinai darė įtaką ne tik lietuvių taikomajai dailei, bet ir visai Lietuvos kultūrai tarptautiniame kontekste.

Šioje parodoje bandysime prakalbinti darbus, kad jie atskleistų  žiūrovui savo vidinę energiją, filosofinę potekstę, be proto ir dvasios įtampos ne visada suvokiamą, ir parodyti, kad nepaisant temų, raiškos būdų įvairovės dailininkės kūryba, atspindinti jos gyvenimo stilių, mąstymo būdą, yra unikali ir vientisa. L. Šulgaitės kūryba – emocinė kalba, prabylanti ne tik forma, spalva, bet ir gilia minties potekste, simboliais, pasaulio egzistencijos filosofija.

Julijus Cezaris
OKT / Vilniaus miesto teatro salė, sausio 11 d. 19.00

Williamo Shakespeare’o pjesė „Julijus Cezaris“ (1599 m.) yra pagrįsta tikrais senovės Romos istorijos įvykiais ir pasakoja apie sąmokslą prieš Romos diktatorių Julijų Cezarį bei jo nužudymą. Tai buvo viena iš pirmųjų Shakespeare’o pjesių, pastatytų „Globe“ teatre Londone, ir kuri vėliau sulaukė ypač daug sceninių ir kinematografinių interpretacijų. Lietuvos teatro scenoje ši pjesė iki šiol niekada nebuvo statyta.
 
Spektaklio dėmesio centre – absurdo valdoma politikų karta, kurios vyraujantis bruožas – nieko neveikimas tik imituojant veiksmus. Valdžia stebi arklių lenktynes ir tuščiai postringauja, tačiau jiems neįdomus realus šalies gyvenimas.
 
Spektaklyje „Julijus Cezaris“ analizuojama amžina politinės galios tema, o Shakespeare’o aprašytos realijos yra lengvai atpažįstamos ir šiandien. Mums svarbus vis labiau į mūsų gyvenimus besiveržiantis bereikšmiškumas – menkniekiai, kurie kasdien vis keičiasi, valdo mus tarsi būtų bent kiek reikšmingi. Tiek daug dėmesio ir jėgų aukojame absoliutiems niekams. Ar tikrai esame tokie? Tai klausimas, kurį kelia spektaklis.
 
Spektaklyje nesiekiama formuluoti kokių nors apčiuopiamų idėjų, loginių prasmių. Tai savitas komiškumas, nestandartinis pasaulio jutimas, keistumo estetika. Bereikšmiškumu siekiama žadinti interpretaciją, individualų suvokimą, įžvelgti įvairiausių užuominų. Spektaklis pagrįstas pokštu, nesąmone, logikos žaismu.

Mama katinas
Valstybinis mažasis teatras, sausio 12 d. 12.00

Spektaklio „Mama katinas“ herojus – storas ir tingus katinas Zorbas, valingai ar ne, bet pasirenkantis antrąjį variantą ir tik pradėjęs dalintis gyvenimu su kitu atrandantis savyje nuostabių charakterio savybių, kurių net nenujautė turįs...

Laisvės gynėjų dienai
Nacionalinis operos ir baleto teatras, sausio 12 d. 18.00

Ludwig van Beethoven
MISSA SOLEMNIS
Solistai Joana Gedmintaitė (sopranas), Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas), Kristian Benedikt (tenoras), Liudas Norvaišas (Bosas)
Dalyvauja LNOBT choras (meno vadovas Česlovas Radžiūnas), Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis), LNOBT simfoninis orkestras
Dirigentas Juozas Domarkas

Orfėjas
Kino centras Skalvija, sausio 12 d. 18.20

„Orfėjo“ kino trilogijos dalių („Poeto kraujas“, 1930 m., „Orfėjo testamentas“, 1960 m.), tuo metu nustebinusi modernia graikų mito interpretacija. Filmo autorius – poetas, dramaturgas, dailininkas ir režisierius J. Cocteau „Orfėjuje“ panaudojo tuometinius laiko ženklus. Orfėjas poeziją kuria gaudydamas radijo signalus, Mirties pasiuntiniai važinėja ant motociklų odiniais drabužiais.

KAUNAS
Griūvantis Kaunas
Kauno pilis, sausio 9 – vasario 5 d.

Parodai pasirinkta tema – apleistų, griūvančių Kauno pastatų motyvai. Žvelgdami jautriai į šią problemą bei siekdami atkreipti visuomenės dėmesį į vis dar sudėtingą miesto situaciją, jaunieji fotografai, vadovaujami dėstytojo Algirdo Kupčiko, užfiksavo miesto centro ir senamiesčio apleistus vaizdus. 

Rolando Karaliaus paroda „Būsena“
Paveikslų galerija, sausio 9 – kovo 2 d.

Jau XX a. 9–10-ojo dešimtmečių sandūroje prasidėjo R. Karaliaus tapybos kaita nuo ekspresyvių, įdomių, išraiškingų, tapybiškų motyvų paveikslo erdvės minimalizavimo ir abstrakčios tapybos principų taikymo link. Tuo metu Lietuvoje ėmė klestėti naujos meno formos – instaliacijos, videomenai. R. Karaliaus posūkis į abstrakcionizmą buvo vienas iš būdų suteikti tapybai kitokią formą. Abstrakcionizmą jis pasiekė koncentruodamas mintį į spalvą ir iš to gaudamas vaizdą. Tokia tapyba tapo šio menininko vizitine kortele.

Aistringos aliejinės tapybos paroda
Galerija Urbana, sausio 10 d., 18.00

Lorė
Kino teatras Romuva, sausio 12 d. 16.00

Režisierės Cate Shortland vizualiai užburianti drama „Lorė“ – tai lyriška ir neįprasta Holokausto studija. 1945-aisiais, baigiantis karui Vokietijoje, grupelė vaikų išsiruošia į kelionę per nusiaubtą šalį, tikėdamiesi pasiekti savo močiutę, gyvenančią už 900 km į šiaurę. Vyriausiajai Lorei (akt. Saskia Rosendahl) pavedama rūpintis keturiais jaunesniaisiais broliais ir seserimis, kai jų naciai tėvai paimami į sąjungininkų nelaisvę. Susipažinus su charizmatišku ir paslaptingu jaunu pabėgėliu žydu Tomasu (akt. Kai Malina), Lorę sukrečia prieštaringi neapykantos ir geismo jausmai. Ją kausto baimė jaunuoliui, tačiau tam, kad išgyventų, Lorė privalo pasitikėti žmogumi, kurį visada turėjo laikyti savo priešu…

Liučija di Lamermur
Kauno valstybinis muzikinis teatras, sausio 12 d. 18.00

„Liučija di Lamermur“ yra dar viena variacija „Romeo ir Džuljetos“ tema. Pastatyta pagal Valterio Skoto istorinį romaną „Lamermūro nuotaka“, opera pasakoja meilės istoriją tarp Liučijos ir Edgardo – jaunuolių, kurių šeimos viena kitai yra mirtini priešai.

Liučijos brolis Enrikas, siekdamas sustiprinti savo politinę įtaką, nori seserį ištekinti už lordo Artūro. Tačiau Liučija myli Edgardą – mirtinų šeimos priešų atstovą. Jaunuolių jausmai abipusiai ir Edgardas siekia kiekviena proga pasimatyti su savo mylimąja. Sunerimęs Enrikas nutaria imtis klastos, kad priverstų seserį ištekėti už Artūro. Jis suklastoja laišką nuo Edgardo, kuriame šis neva prisipažįsta nebemylintis Liučijos.

Neviltin puolusi mergina sutinka tekėti. Tačiau vestuvių dieną pilyje netikėtai vėl pasirodo iš užsienio sugrįžęs Edgardas. Pamatęs vestuves, jis įširsta, ir prieš išvesdinamas iš pilies, prakeikia Liučiją. Merginos brolis iškviečia Edgardą dvikovon.

Tuo tarpu vestuvių svečiai sužino siaubingą naujieną – Liučija išprotėjo ir nužudė savo sutuoktinį (žymioji išprotėjusios Liučijos arija laikoma viena iš įstabiausių koloratūrinio soprano arijų operos istorijoje). Įžengusi į puotos salę, Liučija apalpsta, o netrukus, neatlaikiusi sielos skausmo, miršta. Edgardas, sužinojęs apie mylimosios mirtį, taip pat nusižudo, tikėdamasis su Liučija vėl susitikti danguje.

KLAIPĖDA
Arnoldo Čaikovskio dokumentinės marinistinės publicistikos knygos „Buriuotojo svajonės paukštė. Kaip lietuvis Bronislovas Rožinskas su lenkais perplaukė Atlantą“ pristatymas
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos Gerlaho palėpė, sausio 10 d. 17.00

Apie pirmąjį lietuvio buriuotojo Broniaus Rožinsko žygį per Atlantą (1962–1963 m.) ilgą laikė Lietuvoje ir už jos ribų beveik nieko nežinota. Lietuvą nuo laisvojo pasaulio skyrė geležinė uždanga.

Tuo metu pasaulį buvo sukausčiusi „Karibų krizė“, įplieksta JAV ir SSRS politikų 1962 m. spalį. Tai buvo šaltojo karo pradžia. Žurnalisto Arnoldo Čaikovskio surinkti istoriniai ir dokumentiniai faktai apie B. Rožinsko kelionę per Atlanto vandenyną – pirmasis toks išsamus liudijimas apie šį buriuotoją ir jo žygį. Tais laikais buriuotojai iš sovietinio lagerio ne visur buvo sutinkami išskėstomis rankomis.

B. Rožinsko kelionė pristatyta kaip reikšmingas ne tik Lietuvos, bet visų Rytų Europos buriavimo istorijos įvykis. Žygį mėgina „savintis“ lenkai: kelionės maršrutas nusidriekė iš Ščecino. „Hermes II“ plaukė ne su Lietuvos, o Lenkijos vėliava. Tai buvo pirmoji pokarinė šios šalies buriuotojų kelionė per vandenyną. Be lietuvio jachtoje buvo ir trys lenkai. Tačiau „Hermes II“ priklausė B. Rožinskui, jis buvo pagrindinis žygio įkvėpėjas ir organizatorius. Keista, kad jo vardas iki šiol neįrašytas Lietuvos jūreivystės istorijoje.

Dokumentinei marinistikai priskirtinoje A. Čaikovskio knygoje „Buriuotojo svajonės paukštė“ sudėlioti faktai apie B. Rožinsko gyvenimą ir jo kelionę. Nedaug išliko dokumentų, pražuvo kelionės nuotraukos, dingo laivo žurnalas. Sudūlėjo ir istorinės ekspozicijos verta jachta „Hermes II".

Folkloro spektaklis „JAU SAULELĖ“ 
Koncertų salė, sausio 10 d. 18.00

Visus šiuos metus ne kartą minėsime iškilios asmenybės, lietuvių literatūros pradininko K. Donelaičio 300 metų jubiliejų. Vis iš naujo atrandame ir susipažįstame su šiuo Mažosios Lietuvos poetu, kurio kūryba tapo lietuvių literatūros pradžia. Poema „Metai“ – svarbiausias ir pagrindinis K. Donelaičio kūrinys – Europos literatūros šedevras, kurio originalumas, nepaprastumas ir šiandien stebina bei žavi.

Folkloro spektaklyje „Jau saulelė“ (4 dalys) išgirsime poemos „Metai“ ištraukas, kurios persipina su vaizduojamu Mažosios Lietuvos valstiečių gyvenimu, kuriems papročiai, gamta yra savastis. Spektaklis prisodrintas šio krašto tautosakos, daugybės dainų, tradicinių instrumentų garsų, kuriuos atlieka Klaipėdos etnokultūros centro folkloro kolektyvai „Alka“, „Vorusnėlė“. Scenarijaus autorė ir režisierė Dalia Kiseliūnaitė, instrumentinės dalies vadovas – Martynas Ratas, scenografė – Austėja Znaidauskaitė, choreografė – Jūratė Čapaitė.

Gandras kalifas
Žvejų rūmai, sausio 12 d. 12.00

Paslaptingame Bagdado mieste piktieji žyniai miesto valdovą – kalifą – ir didįjį vizirį įvilioja į pavojingus spąstus... Ieškodami išeities vyrai sutinka užkeiktą Indijos princesę. Bagdado kalifo drąsi širdis padeda ją išvaduoti nuo užkeikimo.

Scenoje švyti spalvingos dekoracijos ir aktorių egzotiški Rytų kraštų apdarai. Spektaklyje daug muzikos ir originalių šokių.

Trispalvis
KKKC parodų rūmai, sausio 12 d. 14.00

Naujasis Vytauto V. Landsbergio filmas „Trispalvis“ pasakoja apie režisieriaus pamėgtą Lietuvos pokario istoriją, tik šįkart čia kalbama ne apie konkretų žmogų ar įvykį, o bandoma sukurti apibendrintą pokario laisvės kovotojo portretą – nejuodinamą ir nešviesinamą, autentiškai piešiamą dvylikos to meto kovų liudininkų, buvusių partizanų ir jų ryšininkų. Sunku nusakyt šio filmo žanrą, kadangi jame, be įtaigių dokumentinių pasakojimų, matysime ir vaidybines scenas, nufilmuotas meistriška operatoriaus Sauliaus Lukoševičiaus ranka. Filmą lydės ir muzikiniai intarpai, kuriuose partizanų dainas atliks Ieva Narkutė ir Martynas Levickis. Ramiai tekantis filmas panardins žiūrovą į Lietuvos istorijos verpetus, raibuliuojančius kuo įvairiausiomis spalvomis – ir linksmomis, ir jaudinančiomis, ir graudžiomis. Visa tai prabils paprasta, nepretenzinga kino kalba, suprantama ir jaunam, ir senam, mylinčiam šį gražų kraštą.