Savaitgalį ekspertuosna

Michel Petrucciani buvo nykštuko dydžio pianistas, tačiau grojo kaip milžinas. Nugyveno trumpą, bet audringą gyvenimą. Sirgdamas įgimta kaulų trapumo liga, M. Petrucciani nuolat kentė kaulų skausmus, o jų lūžių - nesuskaičiuotų. Būdamas ketverių, iš savo tėčio jis gavo dovanų žaislinį pianiną, tačiau jį sudaužė plaktuku. Tėvas nupirko tikrą pianiną, ir tuomet Petrucciani pradėjo rimtai groti.

Būdamas labai ligotas, jis visą gyvenimą buvo nešiojamas. Jį nešdavo ir ant scenos groti, o jo vadybininkas, supakavęs muzikantą į lagaminą, prasinešdavo jį ir į viešbučius, tokiu būdu sutaupydamas pinigų. Didžiausią įtaką pianisto kūrybai padarė tokios legendos kaip Duke Ellington ir Bill Evans. M. Petrucciani visad labai skubėjo įrašyti savo muziką, motyvuodamas tuo, kad nėra ko švaistyti laiko. Jis mirė sulaukęs vos 36 metų, o aplinkiniai žmonės, jausdami, kad mirs jaunas, atleisdavo už įžūlų elgesį. Jis labai mėgavosi grodamas vienas, o per savo karjerą spėjo sugroti net su Wayne Shorter ir Dizzy Gillespie.

Chet Baker buvo amerikiečių trimitininkas ir dainininkas, galintis pasigirti ne tik savo muzika. Kaip ir daugelis to meto muzikantų, jis buvo įnikęs į narkotikus, o norėdamas jų gauti įkeisdavo net savo instrumentus. Dėl narkotikų jam yra tekę pabuvoti ir kalėjime Italijoje. Tačiau nepaisant šio potraukio, Ch. Baker puikiai grojo ir dainavo. Produktyviausia jo karjeros dalis buvo Europoje, kur nuolat įrašinėdavo savo muziką. Sukūręs daugybę kompozicijų, įrašęs galybę muzikos, mirė viešbutyje Amsterdame, o muzikanto gimtojo miesto meras jo gimtadienį - gruodžio 23 dieną - yra paskelbęs Chet Baker diena.