„Savaitgalis ekspertuosna“, „savaitgalį ekspertuosna“ ar kitaip?

Atidesni skaitytojai turbūt pastebėjo, kad prieš porą savaičių kiek pasikeitė mūsų savaitgalio rubrikos pavadinimas: buvo „Savaitgalis ekspertuosna“, dabar rašome „Savaitgalį ekspertuosna“. Ši viena raidė – it ledkalnio viršūnė, o gelmėje glūdi didžiulis ir jau pamirštas senosios lietuvių kalbos klodas. O kartu ir mąstymas, kuris gerokai skiriasi nuo mūsiškio, juk kalba ir yra žmogaus pasaulis. Regis, anie praėjusių amžių lietuviai suvokė save, daiktus ir judesį erdvėje gerokai subtiliau nei mes: jie vartojo net keturis tai nusakančius vietos linksnius. Mums iš jų liko vienintelis. Taigi, besikeisdami supaprastėjome, o kas nors galbūt pasakytų - nuskurdome...

Už tai, kad atkreipė dėmesį į šį prarastą pasaulį, ekspertai.eu dėkoja senosios lietuvių kalbos ir Lietuvos kultūros istorijos tyrinėtojai dr. Ginai Kavaliūnaitei. 

O gal, kaip ji siūlo savo straipsnyje, verta bent į ekspertai.eu erdvę grąžinti senųjų lietuvių adesyvą, kuris reiškė buvimą tik gyvos būtybės aplinkoje arba pas šią gyvą būtybę? Anais laikais sakyta - "Dieviepi", "manipi", "tavipi", "savipi", "žmonėsemp", o mes sakytume - "Savaitgalis ekspertuosemp". Tai - tikisi dr. G. Kavaliūnaitė - gal net padėtų išguiti gajų, bet visai netikusį ir kalbininkus bei kitus kalbos jausmo nepraradusius žmones pykdantį "mūsuose" (arba, kaip sakė vienas politinis personažas, "mūsyse").

Seniausiems žinomiems lietuviškiems tekstams ir spausdintoms knygoms jau greitai sukaks 500 metų. Per tą laiką mūsų kalbos struktūra nedaug tepakito ir daugumą pirmųjų lietuviškų kūrinių šiek tiek pasistengę galime perskaityti, esant reikalui pasitelkdami nebent žodynėlį.

Vis dėlto kai kurios gramatinės to meto formos mums jau nebeatpažįstamos, o tarmėse išlikusių jų reliktų kartais nebesuprantam ir vartojam netinkamai. Ekspertai.eu, kurių publikacijos paprastai tikslios, įžvalgios, šmaikščios ir stilingos, vieną iš savo rubrikų pavadino Savaitgalis ekspertuosna. Suprantamas ir pagirtinas siekis išlaikyti ir vartoti nykstančias kalbos lytis, tik tai darant reikia neprarasti budrumo, kad išvengtume klaidų. Kartais tam prisireikia ir specialiųjų žinių.

Rubrikos pavadinimu norėta pasakyti arba Savaitgalis pas ekspertus [nebūna nuobodus] arba Savaitgalį [kviečiam visus] ekspertuosna / pas ekspertus. Pasirinktas pasakymas savaitgalis ekspertuosna nesuformuoja žodžių junginio ir yra beprasmis. Krypties vietininkas ekspertuosna negali reikšti nieko kito tik vykimą (ir atvykimą) pas ekspertus. Jeigu nurodoma vieta ekspertų draugijoje ar aplinkoje neturi krypties sando, jai išreikšti XVI–XVII a. lietuvių kalboje buvo naudojamas atskiras linksnis, kurio dabartinėje kalboje nebėra, bet būtent jis čia taip reikalingas kultūros skilčiai pavadinti. Būtent jo pristigę ekspertai čiupo tai, ką rado jam artimiausia. Ši neatsitiktinė klaida man pasirodė tokia įdomi, kad paskatino apie ją parašyti plačiau.

Dabartinės kalbos prielinksninę vietos konstrukciją su prielinksniu pas XVI-XVII a. lietuvių kalboje atitiko du vietininko linksniai, kurių reikšmės skyrėsi judėjimo/buvimo vietoje aspektu. Tai krypties vietininkas iliatyvas ir buvimo pas ką nors, gyvų būtybių aplinkoje linksnis adesyvas.

Iliatyvas (pvz., laukan(a), miškan(a), namuosna, ekspertuosna), žymėjo kryptį, bet buvo vartojamas tik tuo atveju, kai galinis judėjimo taškas yra objekto viduje. Šis linksnis dar gana neblogai atpažįstamas tarmėse, ypač rytų aukštaičių (einam šokiuosna), labai gerai žinom jį ir iš lietuvių liaudies dainos: jau saulelė vakaran vakaran, o vaikeliai patalan patalan. Taigi taisyklingas pasakymas su iliatyvu turėtų būti savaitgalį visi keliaujam ekspertuosna, arba savaitgalį visus kviečiam ekspertuosna.

Antrasis minėtos konstrukcijos protėvis jau beveik pamirštas – tai adesyvo linksnis (pvz., Dieviepi (Dievipi), manipi, tavipi, savipi, Petriepi (Petripi), Jonipi (Joniep), ekspertuosemp, žmonėsemp. Šio linksnio vartosena ypatinga tuo, kad jo formą galėjo gauti tik gyvų būtybių pavadinimai arba juos pakeičiantys įvardžiai ir jis reiškė buvimą gyvos būtybės aplinkoje arba pas ją. Nusakant vietą negyvą daiktą reiškiančiu žodžiu, adesyvas nebuvo vartojamas, o jo vietoje buvo pasirenkamas kitas vietininko linksnis, mums įprastas inesyvas (pvz. namuose, lauke, darbe). Net ir dabar jaučiam, kad savaitgalis ekspertuose skamba nepriimtinai (ir ne tik todėl, kad tai draudžia „Kalbos praktikos patarimai“). Kalbos jausmas neleidžia taip pasakyti dėl to, kad inesyvas iš gyvų būtybių pavadinimų lietuvių kalbai tiesiog nėra būdingas. Adesyvui traukiantis iš vartosenos, jo funkcijas perėmė ne inesyvas, bet junginiai su prielinksniais, genityvu ar kt.

Adesyvo ir inesyvo vartojimo skirtumus ankstyviausiuose lietuviškuose tekstuose gerai iliustruoja pavyzdys iš Jono Bretkūno Postilės: Ponas Jezus Kristus vadina Farizeušus Razbainikais Šventamip Janip dešimtame paguldyme (BP II 612). Tai reiškia, kad Jėzus išvadino fariziejus plėšikais Švento Jono Evangelijos dešimtame skyriuje. Kodėl toje pačioje vietą žyminčioje frazėje dvi skirtingos linksnių galūnės? Taip yra dėl to, kad Šventas Jonas, nors šiuo atveju kalbama apie jo Evangeliją, o ne apie jį patį, yra gyvas asmuo. Evangelijos pavadinimas čia metaforiškai sutelkiamas į Jono vardą, kuris kartu su savo pažyminiu pavartotas adesyvo forma: Šventamip Janip. Vieta negyvame objekte, kaip ir turi būti, žymima inesyvu: dešimtame paguldyme. Kalboje nėra taisyklių be išimčių, senuosiuose lietuviškuose tekstuose esama labai retų adesyvo iš negyvų daiktų pavadinimų pavartojimo atvejų, pvz. verkė grabiepi, bet beveik visada pagalvojus galima paaiškinti, dėl ko taip atsitiko. Pateiktame pavyzdyje grabas personifikuojamas tapatinant su jame gulinčiu apraudamu kūnu, kuris dar ką tik buvo sklidinas gyvybės.

Dėl išsamumo reikia paminėti ir ketvirtąjį šiuo metu jau beveik nežinomą vietos linksnį – aliatyvą (pvz., namopi, Dievopi, širdipi, širdiesp). Jis vartotas žymint vietą kaip buvimo tikslą, bet aiškiai nenurodant, ar tas tikslas bus pasiektas ir ar jo ribos bus peržengtos, pvz. Nepašaukė nes Dievas mus nečystatosp, bet šventybėsp (Chylinskio Biblija, 1Tes 4,7). Dabartinėje kalboje dar tebėra aliatyvo pėdsakų. Pavyzdžiui, einu namopi. Kas nedvejodamas pasakys, kokia kalbos dalis yra namopi? Dabartinės kalbos požiūriu – prieveiksmis, bet žiūrint istoriškai, tai yra daiktavardžio aliatyvas. Vaizdžiai tariant, einu namopi reiškia „traukiu namų link, o ar juos pasieksiu, dar nežinia“.

Laikui bėgant, per kelis šimtus metų šių linksnių gyvenime vyko didžiulė maišatis, dalis jų išnyko. Mišimo ir neutralizacijos procesai jau buvo prasidėję kalbamuoju laiku (XVI-XVII a.), nykstančius linksnius išstūmė kitos raiškos formos. Adesyvas ir aliatyvas dabartinėje kalboje jau nebeatpažįstami ir nevartojami, juos pakeitė prielinksninės arba kitokios konstrukcijos. Adesyvo liekanų dabartinėje kalboje nepavyko aptikti, o senąjį aliatyvą galim atpažinti iš suprieveiksmėjusių formų, pvz., vakarop, galop, velniop. Iliatyvo reliktų esama tarmėse (važiuosma/važiuosim miestan, aisma/eisim šokiuosna ir t.t), jį mėgsta kai kurie lietuvių rašytojai, tačiau pasitaiko redaktorių, kurie nenori jo įleisti į bendrinę kalbą. Iš buvusių keturių vietos linksnių iš šių laikų teliko vienintelis visiems gerai žinomas inesyvas.

Atsitiktinai (o gal dėsningai?) Ekspertai.eu rubrikoje įsivėlusi klaida privertė susimąstyti apie tai, kad nepaisant apčiuopiamų adesyvo pėdsakų nebuvimo, mūsų kalbos struktūroje vis dėlto išliko šio linksnio prisiminimas, arba netgi sakyčiau – poreikis, poreikis neaprašomuoju būdu nusakyti vietos ar buvimo pas ką nors reikšmę. Bandymai šį poreikį patenkinti kol kas nelabai sėkmingi. Kiekvienas esam susidūrę, kad kalbininkai neleidžia sakyti mūsuose (iš studijų laikų prisimenu, kad vien už šią klaidą daug kas lėkdavo iš įskaitos), o liepia sakyti pas mus, nors ir nepaaiškina, iš kur atsirado toks imperatyvas. Kalbos istorija rodo tokį reikalavimą atsiradus dėl to, kad įvardis mes žymi gyvų būtybių būrį, o inesyvas iš gyvų būtybių pavadinimų nebuvo galimas. Tiek metų su šia „vietininko vartojimo klaida“ kovojama, o ją gana dažnai galima nugirsti gyvojoje kalboje. Stengiantis tos klaidos išvengti, kaip matom, bandoma pritaikyti senoviškai skambantį iliatyvą, kuris čia visai netinka. Žmonės klauso kalbos praktikos patarimų draudimo, bet blaškosi ir neranda gero raiškos būdo. Galbūt šiuo atveju praverstų prisiminti prieš kelis šimtmečius galiojusias taisykles, ramiai atsisakyti nelemtojo mūsuose, ir pasitelkus čia labai tinkančią adesyvo formą, nebijoti papasakoti, kaip klostosi reikalai mūsipi (mūsiep), jūsipi, manipi, tavipi, Petriepi, tėvuosemp, drauguosemp ir kt.

Tad koks rubrikos apie savaitės kultūros įvykius pavadinimas būtų tinkamiausias? Savaitgalis ekspertuosna atkrenta dėl klaidingos iliatyvo vartosenos. Savaitgalį [visi kviečiami, visi skuba] ekspertuosna būtų visai geras, jei tik neprimintų nuo vaikystės taip įsiėdusio Sekmadienį visi į talką. Būčiau linkusi padaryti savotišką eksperimentą ir siūlyčiau bandyt grąžinti į mūsų kalbą čia taip pritinkantį adesyvą. Kodėlgi nepabandžius šiam reikalui iš savo kalbos praeities lobyno išsitraukti seną linksnį, atsiprašyti jo ir tinklapio skilties nepavadinus Savaitgalis ekspertuosemp? Iš pradžių skaitytojas, žinoma, suglums, bus priverstas pasidomėti kas čia, iš kur ir kodėl (vien tai išeis į naudą), o gal galop ims ir pamėgs tą protėvių laikus menantį vietos raiškos būdą?