Scenos egzotika

Rugsėjo 5 d., ketvirtadienį, 17 val. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaune) vyks parodos „Scenos egzotika“ atidarymas bei leidinio „Ten, kur viskas daug labiau. Lietuvos teatro dailės žodynas“ pristatymas. 

Kaip rašo Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė, 1933 m. sausio 8 d. scenografai atidarė pirmąją teatro dailininkų apžvalginę parodą. Nuo jos praėjo 80 metų. Paroda skirta šiai sukakčiai paminėti ir ankstyviesiems lietuvių scenografijos žingsniams prisiminti. Ekspozicijoje – vertingi kūriniai iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondų: Valstybės teatro dailininkų, tapytojų Stasio Ušinsko, Liudo Truikio, Antano Gudaičio, Adomo Galdiko, Kazio Šimonio, Adomo Varno, grafikės Domicėlės Tarabildienės to laikotarpio darbai. Juose vyrauja įspūdingi egzotiškų kraštų motyvai bei lietuvių pasakų, istorijos temos, kurios sukeldavo tarpukario žiūrovams praeities ilgesį, atrodė atitrūkusios nuo kasdienybės, o šiuolaikinį žiūrovą turėtų patraukti vintažo, retrostiliaus kerais. 

Lietuvoje, 1918 metais atgavus nepriklausomybę, itin padaugėjo kelionių į užsienį. Lankomų vietų sąraše – įvairūs kraštai, nematytos vietovės, populiarūs kurortai, gydyklos. Menininkai keliavo mokytis, būtent jiems naujumo, nepatirtų įspūdžių siekimas sustiprina kūrybinį smalsumą, inicijuoja drąsių, dar nenaudotų motyvų paieškas. To meto kūriniuose atsiranda stebuklingiems paveikslams prilygstančių nematytų kraštų vaizdų. Menininkus sužavi iki tol nepažintos ir neatrastos kultūros. O teatrų repertuaruose gausėjo dramų, vykstančių tolimų kraštų aplinkoje. Tokie požymiai bylojo apie išsiplėtusį interesų ratą, kintančią meno, teatro viziją.

Profesionalus tarpukario teatras dar tik kūrėsi, tačiau modernumo idėjos įkvėpė drąsiems iššūkiams, skatino provokuoti, stebinti, audrinti vaizduotę, aktyvinti meninį kalbėjimą, dialogus, ieškoti neįprastų, neatpažįstamų teatro kalbos formų, naujų sričių. Tokia kryptimi žengė ir scenografija. Vizualinės kultūros kontekste tarpukario Lietuvos teatras teikė palankias sąlygas scenografijai stiprėti ir tobulėti, imta kviesti dailininkus iš Paryžiaus (Georgijų Lapšiną, Leoną Zaką), Rusijos (Mstislavą, Vsevolodą ir Rostislavą Dobužinskius), Latvijos (Ludolfą Libertą), sudarė sąlygas Prancūzijos scenografijos meistrų (Manuelio Anchelio  D'Ortizo, Sergejaus Čechonino) darbus įgyvendinti Valstybės teatro scenoje. Režisieriai ieškojo jaunų talentingų dailininkų ir Lietuvoje. Taip Oleka-Žilinskas atrado Stasį Ušinską, Borisas Dauguvietis – Telesforą Kulakauską, Vytautą Palaimą, Antanas Sutkus – Vytautą Bičiūną ir Vilių Jomantą. Dailininkai tapo lygiaverčiai kitų scenos menininkų partneriai.

Iš Kauno meno mokyklos daugelis dailininkų patraukė į Paryžių ir šalia įprastos tapybos srities praktikavosi vadovaujami žinomų teatro dailininkų: tapytojas Antanas Gudaitis papildomai mokėsi iš žinomos teatro dailininkės Aleksandros Ekster, o grįžęs į Lietuvą, pirmiausia buvo pripažintas už scenografiją, sukurtą Valstybės teatre. Aleksandros Ekster ir garsaus avangardisto Ferdinando Legero įtaką patyrė jų mokinys Stasys Ušinskas. Liudas Truikys paragavo mokslų scenografo ir plakatų kūrėjo Paulio Colino studijoje. Austrijoje mokėsi scenografijos dailininkai Liudas Vilimas, Alfonsas Dargis. Juos visus vienodai siejo potraukis art deco, kuri atsirado kaip egzotiškų kraštų pomėgio padarinys. Spalvingas, fantastiniais motyvais, geometrinėmis linijomis mirgantis stilius suteikė spektakliams modernios dinamikos, aktyvumo, žavesio, kurį bematant įvertino žiūrovai ir kritikai. Spektaklių paveikslai būdavo palydimi aplodismentais.

Paroda veiks iki gruodžio 8 d.