Seimo narė M. A. Pavilionienė: laisvėjimas nuo homofobiško mąstymo prasidėjo, kai tapome Europos Sąjungos nariais

Kovotoja už seksualinių mažumų teises Marija Aušrinė Pavilionienė mano, kad Lietuva yra homofobiška šalis. Seimo narės nuomone, taip yra todėl, nes mūsų šalyje didelę įtaką turi bažnyčia, o ir mokyklose trūksta lytinio švietimo.

Istoriškai homoseksualai išėjo į viešumą tik praeito šimtmečio 6-7 dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau jų egzistencijos istorija siekia antiką.

Apie seksualinių mažumų teises, jų istoriją, padėtį Lietuvoje kalbamės su M. A. Pavilioniene.

– Palaikote seksualines mažumas, kovojate už jų teises, kaip Jums sekasi šioje srityje?

– Asmeniškai man sekasi gerai. Kaip kovojau, taip ir kovoju. Manau, kad visuomenė į seksualines mažumas keičia savo požiūrį, tampa atviresnė. Dabar apie tai atvirai kalbama ir televizijoje, ir radijuje, ir spaudoje. Jaunimas labiau išprusęs. Todėl galvoju, kad ginant žmogaus teises man sekasi gerai.

– Pasiekimų šioje srityje yra? 

– Na, taip, nepriimamos tos įstatymų pataisos, kurios galėtų diskriminuoti seksualines mažumas. Tuo labiau, kad mūsų kovą už žmogaus teises palaiko Europos valstybės. Mes ne vieniši, mus stebi, todėl esame priversti pasitempti. Galvoje turiu tuos, kurie nenorėtų kalbėti apie žmonių lygybę, kurie negerbia žmogaus. Mus stebi Europos Sąjunga, Parlamentas, Komisija, Taryba, todėl mes negalime elgtis kaip valstybė, kurią vadina labiausiai homofobiška.

Ar Lietuva homofobiška šalis?

– Taip.

– Kodėl?

– Todėl, kad mes iki šiol esame provinciali valstybė, kurioje Katalikų bažnyčia vaidina svarbų vaidmenį, kuri, manyčiau, pritaria negatyviam požiūriui į lytines mažumas. Vadina šiuos žmones ligoniais, sako, kad reikia jų gailėtis, kad reikia įveikti savo nuodėmingą prigimtį. Žodžiu, į juos žvelgia ne iš žmogaus teisių pozicijos, o laiko juos puolusiais žmonėmis.

Kita vertus, Lietuvos mokyklose nėra lytinio švietimo. Žmonėms neaiškinama apie jų sudėtingą lytinę prigimtį. Todėl nežinojimas ir nenoras žinoti, proto tamsa, dogmatiškas, stereotipinis lyčių suvokimas, neapykanta kitokiems mus paverčia homofobiška valstybe.   

– Žiūrint istoriškai, kada homoseksualai pradėjo kovoti už savo teises, kada jiems buvo leista pasisakyti?

– Tai buvo 1969 metais, Niujorke, Greenwich Village. Vienas iš  homoseksualų barų „Stonewall Inn“ buvo šturmuotas policijos, vyko kelių dienų susirėmimai. Nuo tada žymima data, kai homoseksualai išėjo į viešumą, nes iki tol jie gyveno pogrindyje. 6–7 dešimtmečiai yra lūžis patriarchalinės visuomenės istorijoje. Tuomet prasidėjo studentų, moterų, rasiniai ir seksualinių mažumų judėjimai. Tai buvo labai reikšmingi dešimtmečiai, nes po jų žmogaus teisės įgavo visai kitą atspalvį. Būtent po šitų judėjimų atsirado feminizmo teorijos, buvo sukurti įstatymai, kurie įvardijo moters teises kaip žmogaus teises, įstatymiškai patvirtintos įvairių socialinių grupių lygios galimybės, tarp jų ir seksualinių mažumų.      

– Netradicinės orientacijos žmonių turbūt buvo visais laikais. Kaip jie anksčiau gyvendavo? Greičiausiai slėpdavo savo jausmus?

– Nevartočiau šios sąvokos. Ką reiškia tradicinė ar netradicinė orientacija, kas ją nustatė? Žmogaus teisių neigėjai, bažnyčios moralistai? Reikėtų sakyti „kitos lytinės orientacijos“. Slėpdavo ne vien jausmus; ir gyvenimo būdą, savo požiūrį į tos pačios lyties asmenį. Istoriją pasklaidę, pastebėtume, kad buvo aukštinama vyriška arba moteriška draugystė. Tik tuomet, kai XX a. viduryje visuomenė ėmė suprasti ir viešinti, kad vyras gali mylėti vyrą, arba moteris – moterį, į kitą lytinę orientaciją buvo pažvelgta kitaip. Ta „tikra“ vyriška draugystė įgavo dar vieną atspalvį – tai buvo ne tik dvasinis, bet ir lytinis ryšys.

– Tokie ryšiai greičiausiai jau yra nuo Senovės Graikijos laikų? 

– Ten buvo sakoma, kad tai yra pasirengimas santuokai. Taip, antikoje, viduramžiais šie ryšiai buvo pripažįstami. Į seksualumą buvo žvelgiama kaip į vėduoklę, kaip į sklaidą. Kas buvo pradėta akcentuoti mokslininkų vėliau, tik XX amžiuje. Tai reiškia, jog žmogus yra apdovanotas lytinės raiškos galimybėmis, todėl smerkti lytiškumą yra klaidinga. Mes esame lytinės būtybės, tokie gimėme. Kodėl už tai turime būti pasmerkti, kad tarp lyčių, skirtingų ir tų pačių, egzistuoja trauka? Tokius mus sukūrė gamta. Kodėl turime smerkti ryšį, kuris paprastai yra praturtinamas dvasingumu, bendrais interesais? Juk lytinis ryšys nėra vien tik seksas. Tai – sudedamoji žmonių bendravimo dalis,  skirtingų ir tų pačių lyčių.

– Kas įvyko vėliau, kad tų pačių lyčių ryšys buvo uždraustas?       

– Katalikų bažnyčia tarė savo pasmerkimo žodį. Norėčiau priminti, kad bažnyčios bendruomenėje yra daug veidmainystės, nes ir Lietuvoje, ir kitur, žinoma, kad einama į kunigus ir tam, jog būtų galima paslėpti savo lytinę orientaciją, turėti galimybę laisvai bendrauti vyrui su vyru. Žinau ir pavardes, bet nenorėčiau jų sakyti – tai asmens privatus gyvenimas. Jo teisė tokį gyvenimą turėti.  Kai važinėjome su prezidentu Rolandu Paksu po Lietuvą, mus labai vaišingai priėmė vienas jaunas kunigas su savo padėjėju.   

– Lietuvoje, tarkim, Smetonos valdymo laikotarpiu ar buvo žinomas bent vienas seksualinių mažumų atstovas?

– Aš to nežinau, bet galėčiau paaiškinti, kad iki Antrojo pasaulinio karo asmeninis gyvenimas nebuvo viešinamas. Kaip anglai sako: „Mano namai – mano tvirtovė“. Tačiau Anglijoje buvo žinomi įvairūs džentelmenų klubai, jie susitikdavo ir pirtyse, ir medžioklės vietose.  

– Kodėl jie bijojo pasisakyti?

– Buvo gyvenama pagal tam tikras viešosios moralės taisykles. Patriarchalinėje tradicinėje visuomenėje pripažįstama tik vyro ir moters santykiai, tradicinė šeima, todėl kitokie santykiai buvo slepiami, bet jie tikrai egzistavo. 

– Kas pasikeitė dabar, kad seksualinės mažumos įgijo teises pasisakyti, pasirodyti viešumoje?

– Sakyčiau ne taip. Po Antrojo pasaulinio karo žmogaus teisės buvo pripažintos, paskelbta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Lytines mažumas sudaro žmonės, todėl jų teisės turi būti gerbiamos. Mes neturime jų diskriminuoti.

1993 metais iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso buvo išimta nuostata, kad už homoseksualius santykius baudžiama, sodinama į kalėjimą, persekiojama. Dabar niekas už tai nebaudžia, bet tik paskutiniaisiais metais tos pačios lyties asmenys drįsta eiti gatve susikibę už rankų. Laisvėjimas nuo dogmatiško, homofobiško mąstymo prasidėjo tuomet, kai tapome Europos Sąjungos nariais. Į Lietuvą ėmė vykti užsieniečiai, mūsiškiai išvažiavo svetur ir ėmė laisviau elgtis. Kodėl kitos lytinės orientacijos  žmonės turi slėptis? Tradiciškai mąstančius atvirumas erzina. Manau, apskritai lytiškumo traukos nereikėtų viešai demonstruoti. Man atgrasu, kai gatvėje, viešai bučiuojasi vyras ir moteris, viešai glamonėjasi, nes tokie santykiai yra per daug intymūs. Manau, viešoje vietoje galėtume būti santūresni. Tačiau, matyt, jaunimas mano, kad Gedimino prospekte ilgai bučiuotis yra gražu.