Šeimos, tautos ir religijos likvidavimas

Milžiniškas antropologinis eksperimentas
Transformacija žmonių santykių srityje be tautos demokratinio sutikimo
Maitinimas iš pasaulio finansinio kapitalo ėdžių

Man atrodo, kad daugelis skaitytojų „naują pasaulio tvarką“ supranta tik kaip tai, kas labiausiai akivaizdu, t. y. kad globalus karinis aljansas kariauja visame pasaulyje, arba tai, kad bandoma įvesti pasaulyje vieną pinigų sistemą, arba sudaryti pasaulio vyriausybę. Mūsų specialioje rubrikoje mes, apeidami šį paviršinį sluoksnį, parodome mūsų mąstymo ir mūsų gyvenimo būdo pasikeitimus, atsiradusius dėl naujos pasaulio tvarkos, nes jos paplitimas būtų neįmanomas tik tankų ir raketų sistemų dėka. Naujos pasaulio tvarkos įgyvendinimas vyksta dėl to, kad mus ideologiškai apdoroja ir „plauna“ mūsų smegenis. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie valstybės ir teisinę sritis. Niekas nesusimąsto apie tai, kokie pasikeitimai įvyko per pastaruosius 20 metų.

Mūsų specialioje rubrikoje yra 3 straipsniai, kurių vienas atskirai skirtas šių transformacijų filosofiniam, valstybės ir teisės aspektams. Pavyzdžiui, šaltojo karo pabaigoje, iki pat šaltojo karo pabaigos, aukščiausiu teisės įstatymų rinkiniu buvo tarptautinė teisė. Jos subjektai – suverenios valstybės. Tą modelį pakeitė realizuodami naująją pasaulio tvarką. Vietoj sąvokos „tarptautinė teisė“ šiandien mes vartojame sąvoką „žmogaus teisės“. Ir mes nepastebėjome, kad tai visai kažkas kita. Anksčiau, iki 1989-1990 metų, buvo aišku, kad valstybės nepriklausomos ir suverenios. Viskas, kas vyko valstybių viduje, buvo jų vidaus reikalas, ir nei JT, nei JAV tvarkos sergėtojams nebuvo galima tai panaudoti kaip pretekstą kištis. Į kitos valstybės vidaus reikalus buvo galima kištis tik tada, kai ji grasino pasaulio taikai, o ne tada, kai ji pažeidinėjo žmogaus teises.

Tarptautinės teisės taikymą iliustruoja Niurnbergo procesas po Antrojo pasaulinio karo, kurio metu pagrindiniu vokiečių politikų ir nacių generolų kaltinimo punktu buvo nusikaltimai taikai, t. y. kitų valstybių užpuolimas. Trečiojo reicho vidaus politikos procesai, tokie kaip žydų persekiojimas karo išvakarėse, nepaisant to, kad tam buvo pakankamai pagrindo, netapo teisinio nagrinėjimo Niurnberge objektu, nes Niurnbergo procesas vyko pagal tarptautinės teisės normas, o ne pagal žmogaus teisių doktriną.

Per pastaruosius 20 metų šie principai „išplauti“. Dabar veikia sąvoka „pareiga ginti“. Tai reiškią pareigą įsikišti siekiant apginti mažumų teises bet kokiose valstybėse. Todėl šalis vieną po kitos užpuola visiems šaukiant: „žmogaus teisės, žmogaus teisės, žmogaus teisės, mes turime apginti, mes turime išsaugoti, mes turime sustabdyti vyriausybę“. „Esant kraštutinei būtinybei mes privalome suskaldyti valstybę, mes turime jas okupuoti“. Kadangi žmogaus teisėms suteikiama prioritetinė reikšmė, tarptautinė teisė ir tuo pačiu valstybės suvereniteto sąvoka atsidūrė istorijos sąvartyne. Tai svarbus momentas.

Dabar grįžkime prie to, ką jūs jau palietėte. O būtent – lyčių santykių. Tai yra tas, ką mes matome kelių eismo taisyklių terminologijoje: vairuotojų daugiau nėra, yra tik automobilių valdytojai. Iki tol kalbėjome, kad žodis „pėstieji“ buvo pakeistas „einančiais pėsčiomis“. Be to, kad darkoma kalba. Arba štai dar naujas pavyzdys, kuris man atrodo ypač absurdiškas: Leipcige, Leipcigo universitete priimamas naujas statutas. Anksčiau buvo vartojama porinė formulė: studentai ir studentės. Dabar jie sako: tai per daug gramozdiška, mes norime supaprastinti. Bet jie nesiūlo grįžti prie senos kreipinių formos „studentai“, kuri apėmė taip pat ir moteris. Vietoj to būsimame Leipcigo universiteto statute bus vartojama tiktai, tiktai moteriška forma, t. y. studentės, profesorės, dėstytojos – apibūdinimas, kuris, atsiet, apima ir vyrus. Tai tie vaisiai, kuriuos mes jau skiname. Bet svarbu netgi ne tai, kad luošinama kalba, kiek tai – kokius mes, vyrai ir moterys vienas kitus įsivaizduojam. Šiuose pavyzdžiuose jaučiame naujos pasaulio tvarkos ideologijos būdingą ypatumą, kurio esmė – visos kategorijos turi būti panaikintos. Panaikinti reikia ir nacijos arba tautos kategoriją. Jos turi nustoti egzistuoti, nes, atsieit, yra kažkas dirbtina. Todėl atsiranda vis daugiau turinčių keletą pilietybių. Greta šito likviduojama lyties sąvoka. Dar prieš 20 metų, t. y. iki naujosios pasaulio tvarkos, buvo aišku, kad kalbama apie vyrų ir moterų lygybę. Abi lytys turi būti lygiavertės. Absoliučiai teisinga. Dabar gi pretenzijos į lygybę pakeistos pretenzija į tapatumą. Mus tikina, kad vyrai ir moterys – vienodi, identiški savo esme. Ir netgi tie jų skirtumai, kuriuos lengvai galima nustatyti, pažvelgus į apatines kelnaites, yra tik socialiniai konstruktai ir visuomenės diskurso produktai. Šio principo praktinis įkūnijimas įgyja ypač atgrasias formas. Taip Kroicberge, viename iš Berlyno rajonų, miesto arba rajono deputatų susirinkimo sprendimu, piratų partijos siūlymu, kuri atrodo užsiima tik tinklo saugumu arba asmens duomenų apsauga, nagrinėjamas uniseks (abiejų lyčių asmenų) tualetų atidarymo klausimas, tai reiškia, kad už mokesčių mokėtojų pinigus Berlyne greta moterų ir vyrų tualetų atidarys dar ir uniseks tualetus. Tame aiškiai nuspėjama potekstė, kad nei vyrų, nei moterų lyčių nėra. Ir todėl mums būtinai reikia tualetų, kuriais galėtų naudotis visi. Norvegijoje prieita iki to, kad dideliuose miestuose vyrauja uniseks tualetai. Nei vyrų, nei moterų tualetų ten jau nėra. Dėl to susiklostė paradoksali situacija kai moterys negali savęs apsaugoti nuo įkyrių vyrų. Toliau, Norvegijos muitinėje moteriškos lyties keleivius gali apieškoti vyrai, ir atvirkščiai, t. y. remiamasi nuostata, kad lyčių nėra. Kaip nėra nei nacijų, nei tautų. Visos šios kategorijos naikinamos. Dėl to atsiranda beformė košė, kai žmonės nustoja suvokti, kad spintoje kabo dviejų rūšių drabužiai, kaip anksčiau sakydavo. Vaikų darželiuose berniukus moko siūti, megzti ir žaisti su lėlėmis. Gi mergaites, nors negalima sakyti, kad jos to labai norėtų, pratina žaisti futbolą. Tai yra, likviduojamos tos priešingybės, kurios iki šiol lėmė žmonijos istorijos eigą, nenoriu sakyti – milijonus, bet bent jau daugelį tūkstančių metų. Ir faktiškai dėl gigantiško antropologinio eksperimento sukuriama nauja žmogaus rūšis, kuri, reikia pastebėti, savo prigimtimi nėra stabili, nes ji neranda savo nei lytinio, nei seksualinio tapatumo.

Šiam procesui skirta nauja rubrika „Naujoji pasaulio tvarka“ paskutiniame žurnalo „Kompact“ leidime. Valstybės, teisiniu, kaip sakiau pradžioje, filosofiniu požiūriu. Taip savo straipsnyje aš pažindinu skaitytojus su kai kuriais 60-jų pabaigos kartos filosofais. Kaip pavyzdžiui, Fuko. Ir pop kultūros požiūriu. Tai iliustruoja vis daugiau filmų, kuriuose marginalių grupių arba mažumų problemos iškeliamos į pirmą vietą. Tuo metu, kai daugumos problemos, tokios kaip moters ir vyro santykių problemos,  moters ir vyro meilės problemos, šeimos problemos, taip pat laimės šeimoje problemos, heteroseksualų laimės problemos – visa tai nustumiama į pašalį, arba vaizduojama negatyviai. O tai, kas jaudina mažumą, – iš to daromos viešųjų ryšių akcijos ir statoma dėmesio centran. Taip lygiagrečiai karams ir terorui, kas kiekvienam akivaizdu, vykdoma transformacija žmonių santykių srityje, kuriai tauta niekuomet nedavė savo demokratinio sutikimo.

Štai pavyzdys iš mūsų paskutinio numerio: lyčių lygybės įgyvendinimo visais visuomenės lygiais strategija (gender mainstreaming), tai yra lyčių likvidavimas vardan kažkokios varijuojančios, nuolat kintančios lyties. Lyčių lygybės įgyvendinimo visais visuomenės lygiais strategija šiuo metu yra vyriausybės politikos elementas, valdymo nuostata mokyklinio ir ikimokyklinio amžiaus vaikų auklėjime visose valstybėse – Europos Sąjungos narėse. Žodžių junginį „lyčių lygybės įgyvendinimo visais visuomenės lygiais strategija“ beveik neįmanoma ištarti. Ir plačioji visuomenė neturi supratimo, ką tai reiškia. Visgi, pagal nurodymus jai (visuomenei – vertėjo past.) tai taikoma. Kas tai nusprendė? Pradžia buvo 1995 metais tarptautinėje JT moterų konferencijoje, kurios metu atitinkamos, visų pirma feministinės, lobistinės grupės pareiškė tokią iniciatyvą. Žinoma, tradicinės valstybės, kaip krikščioniškos Lotynų Amerikos šalys, taip ir musulmoniškos Artimųjų Rytų šalys buvo prieš. Taigi „lyčių lygybės įgyvendinimo visais visuomenės lygiais strategija“ tuomet buvo priimta kaip pasiūlymas, kaip rekomendacija, arba diskusijų objektas. Tačiau vėliau, Europos Sąjungoje buvo sudarytas matomumas, kad tai, atsieit, privalomas visiems JT sprendimas. Tai yra, beformė ir neartikuliuota JT rezoliucija buvo paversta tarptautinės teisės norma, ir tuo pačiu tapo įstatymu visoms Europos Sąjungos šalims. Mes matome, kaip vyksta šie pokyčiai. Už jų pirmiausia stovi nevyriausybinės organizacijos, kurios maitinasi iš pasaulio finansinio kapitalo ėdžių. Jos stumia šias temas, prastumia jas į JT, lydint aplodismentams – ir iš užkulisių, ir iš atitinkamų laikraščių gaminių, sudarydamos joms nestabilią norminę ir teisinę bazę, po ko, neatsiklausus niekieno nuomonės, jas, kaip pavyzdžiui, Europos Sąjungoje, geležine ranka įgyvendina. Ir štai jau šiandien mus arba mūsų vaikus bando atpratinti nuo suvokimo, kad mes esame vyrai ir moterys.

Autorius yra tinklapio Compact redaktorius

savastis.lt