Sentimentai Mokytojų dienos proga

Prisipažįstu, man pačiam tai atrodo labai sentimentalu, tačiau kasmet ateinu į savo buvusią mokyklą su gėlėmis spalio penktąją, norėdamas pasveikinti savo mokytojus. Per tą laiką keitėsi mokyklos pavadinimas, dabar ji vadinama Nacionaline M. K. Čiurlionio menų mokykla. Didžiuojuosi kažkada ją baigęs. Ir džiaugiuosi, kad nepaisydami mano purkštavimų, išsišokimų ir itin dažnai pasikartojančių tinginystės priepuolių, šios mokyklos mokytojai nardino mane į meno gelmes, mokė nesumeluotos istorijos melo laikais, iškeldami tą vėliavą raudonų kaklaraiščių fone ir ragindami būti drąsiais, laisvais žmonėmis, meno pagalba reikšti savo įsitikinimus, meilę Lietuvai ir nuolatos tobulėti savo profesijoje. Sako, toks ir užaugau. Taigi, ačiū Jums, mano gerieji ir gerbiamieji mokytojai.

Tačiau šiemet atsitiko taip, kad su klasioku atėję į mokyklą šventės proga atneštų gėlių negalėjome įteikti. Neradau profesoriaus dr. Jurgio Dvariono ir prof. Petro Radzevičiaus, o mano bičiulis pasigedo prof. Algirdo Budrio. Sutikome besiblaškančią dailiokę iš paralelės d klasės – ji ieškojo savo mokytojo Petro Mazūro, na žinote, to, kuris buvo apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija, ir doc. Mindaugo Šnipo. Pasidomėję pradingusiais mokytojais sužinojome, kad jie buvo atleisti. Sako, veikiausiai neįveikė konkurso į naujas darbo vietas. Žinoma, gerokai nustebome, kad profesoriai ir nacionalinės premijos laureatas neišlaikė egzamino. Priėmimo į darbą komisija, matyt, surengė rimtą konkursą ir atsakingai įvertino profesorių žinias. Vis dėlto buvo smalsu sužinoti, kaip gi vyko tas konkursas ir kokios priežastys lėmė, kad dešimtis metų dirbę mokytojai buvo nebepriimti į darbą. Be to, ir gėles norėjosi įteikti – rinkau su meile, beveik kaip savo žmonai gimtadienio proga.

Taigi susiradome savo mokytojus Muzikos ir teatro akademijoje. Jie ten dirba (gal Rektorius nežino, kad jų kompetencija nebeatitinka mokyklos lygio?) ir nelabai noriai, tačiau pasidalijo patyrimais, kuriuos išgyveno apklausos metu. Komisija domėjosi, kokią pedagogikos rūšį jie taiko savo darbe – biheviorizmo ar humanizmo, kokią mato mokyklos viziją, jos įvaizdžio kūrimą, domėjosi kompiuterinio raštingumo lygiu, kokias jie taiko komunikavimo priemones ir pan. Hm, nenuostabu, kad profesorių veidai atrodė nekaip. Turėjo pasijusti kaip mokiniai. Matyt, egzaminuotojai tikrai kompetetingi specialistai, jei pateikė tokius klausimus profesoriams, išugdžiusiems ryškiausius šiandienos muzikos pasaulio atlikėjus. O jei nepriėmė į darbą, veikiausiai rado stipresnių, tikrų profesionalų. Kitą sykį gėles nešime į Muzikos ar Dailės akademiją. Jokia čia bėda. Tik lieka abejonė, ar tokiais rezultatais patenkinti tų mokytojų mokiniai, kurie paskutiniais mokslo metais liko kaip pamestinukai – be savo mokytojų? Aš būčiau nuliūdęs – man mano mokytojas patiko. Tikrai. Žinoma, ir jaunieji mokytojai turėjo pasiaukojamo darbo pavyzdį, žinių ir pedagoginės patirties šaltinį. Nors... konkurso komisija teisi, klausdama apie kompiuterinį raštingumą - tos patirties galima pasisemti, naudojant, pvz. YouTube arba "pagooglinti".

Tiesą sakant, tai jau ne mano rūpestis. Aš jau baigiau šią mokyklą. Galbūt mėginsiu kitąmet dalyvauti konkurse į naujas darbo vietas. Girdėjau, kad jaunesnės kartos mokytojams nelabai patinka mokyklos vidaus darbo taisyklės: elektroniškai pasižymėti, atėjus į darbą, o taip pat ir išeinant (matyt, pagal biheviorizmo pedagogikos sistemą – pyptelėjimas suteikia stimulą geresniam darbui), nekalbėti be administracijos leidimo su žurnalistais. Keistuoliai. O kam su tais žurnalistais bendrauti? Ką, neužtenka kolegų? Ar nematote, kokios gražios mokyklos patalpos? Ir teisingai, kad išnešė stalo teniso stalus – mažiau triukšmo koridoriuose, lai tie tinginiai daugiau groja ir paišo. Jaunieji pyksta dėl budėjimo, kai turi šeštadienį ar kitą paskirtą dieną pasėdėti valandą kitą koridoriuje ant kėdės (jei tas tualetas taip smirda, tai juk galima kuo nors papurkšti). Kokia čia nelaimė? Pasiimkite knygą arba paplepėkite su kolegomis. Taigi, su Mokytojų diena, mieli būsimi mano kolegos. Ir buvę mokytojai taip pat. O gėlės? Ach, gal jau laikas palikti tuos praeities sentimentus ir įsiklausyti į savo širdies balsą, kuris pataria: „Žiūrėk, kas tau naudinga šiandien“.

Susipratęs kolega - mokinys

P.S. Gerbiami mokytojai, nepasirašau savo vardu - suprantate, ateityje norėčiau dirbti jūsų mokykloje

(Vardas redakcijai žinomas)

Žemiau mokinių darbeliai, mat apie mėnesį jie neturėjo, kur dirbti. Pamokos nevyko arba vyko ir vis dar vyksta klaikiomis salygomis.