Sergejus Kurginianas. Kas yra žmogus?

Žmogus – tai plona plėvelė tarp to, ką mes vadiname „organizuotomis žmonių egzistavimo formomis“ arba „kultūra“, ar kartais – „civilizacija“ (nepainioti su kitais to paties apibrėžimo variantais; „civilizacija“ – labai daugiareikšmis terminas), ir žvėries. Manoma, kad būtent šioje plonoje plėvelėje sukoncentruota visa, kas gera, o visa, kas tamsu ir pikta, koncentruojasi žemiau – žvėriškoje, ikižmogiškoje gelmėje.

Jei būtų taip, tai konstrukcija, žinoma, labai baisi: plona-plona plėvelė, kuri vos laikosi – ir visą laiką šią plėvelę laužianti ikižmogiškoji lava. Tai labai sutampa su psichoanalitikų – nesvarbu, Jungo ar Froido, koncepcijomis: čia visas klausimas tame, kas tai yra pasąmonė. Bet svarbiausia, kad yra toji plonoji sąmonės plėvelė, o po ja – gigantiški, visą laiką ją sutraiškyti pasiruošę tektoniniai pasąmonės masyvai.

Bet šis vaizdas dabar, pirmame XXI amžiaus dešimtmetyje (taip, ir truputėlį vėliau), ne pilnai tikslus. Viskas, ką mes vadiname „žvėrimi“, iš tikrųjų sudėtingesnis reiškinys. Visas tas ikiprigimtiškumas yra persunktas ne vien tik tamsa ir agresija, džiunglių ir visų karo prieš visus dvasia. Tai persunkta ir visiškai kita dvasia. Kalba eina ne tik apie kolektyvizmą, altruizmą, kurį Konradas Lorencas[1] atrado iki žmogaus egzistavusių rūšių bendrijose. Kalba eina ir apie daugiau.

Tyrinėtojai atrado emocijas, kurios, kaip atrodė, gali lemti tik atskirų aukštesnių žmonių rūšies atstovų elgesį, iki žmogaus egzistavusių rūšių bendrijose. Jie tyrinėjo žiurkes (tai labai žymūs eksperimentai) ir patenkino visus jų žemesnius fundamentaliuosius poreikius: valgį, vandenį, agresiją ir t. t. Patenkinę visus šiuos poreikius, jie pasiūlė žiurkei žaidimą pavadinimu „žvalgyba labirinte“. Jie žiurkėje suaktyvino ieškančiąją emociją – kas gi vyksta labirinte? Žiurkei nieko ten nereikia – ji ten neieško valgio, ji neieško ten poros, ji nieko nenori sudraskyti. Ji tiesiog nori sužinoti, kas ten vyksta.

Tai vadinasi „ieškančiąja emocija“.

Norint tyrinėti žiurkių ieškančiosios emocijos jėgą, buvo įjungta skirtingų įtampų srovė. Tarp žiurkių pasirodė keletas, kurios ėjo į šią srovę, netgi jei srovės jėga būtų buvusi joms mirtina. Šios žiurkės mirė ties tuo srovės barjeru tiktai tam, kad tęstų ieškojimą. Tai yra, troškimas ieškoti pasirodė esąs aukščiau savisaugos instinkto. Pabrėžiu, kad tai buvo žiurkė – ne žmogus, kuriame, natūraliai, visi šie emocijų lygiai pasirodo esantys žymiai galingesni. Jeigu ikižmogiškos, žvėriškos būtybės – tai mažos tokios prigimties emocijų galvutės su milžinišku, išsipūtusiu „žemesniųjų lygių“ (valgio, agresijos ir t. t.) kūnu, tuomet numanyta, kad žmogus – tai kūnas su labai išpūsta aukštesniųjų poreikių galvute. Čia ir prasideda poreikių teorija. Apie kokio tipo žmogų mes kalbame? Kas tai yra žmogus?

„O kas yra žmogus, jei jam pasauly
Aukščiausias gėris – valgymas ir miegas?
Galvijas, ne daugiau.“[2]

Tai – Šekspyras. Tai pasakyta prieš daugelį amžių.

Taigi, kada mes kalbame apie tai, kad žmogaus tikslas yra gerovė, kuri turi būti suvedama į perdėtą, hipertrofuotą ir netgi, galima sakyti, normalų, bet labai turtingą poreikių – sekso, valgio, gėrimo, malonumo, dar kažko – patenkinimą, ar mes iš tikrųjų įsitikinę, kad žmoguje nėra nieko kito? Kad galima patenkinti šiuos poreikius – ir žmogus bus laimingas?

Ką tada mes turime omeny, sakydami „žmogus“? Kokia argumentų sistema, kokia teorine baze remiasi šis žmogaus modelis? Kas tai, žmogus kaip „malonumų mašina“? Ar be malonumų principo, tai yra, be žemesniųjų poreikių patenkinimo, daugiau nieko nėra? O laimė „atrasti nauja“? O, pagaliau, meilė?

Laidų ciklo „Laiko esmė“ pradžioje aš kalbėjau apie prigimtinės teisės pardavimą už lęšių sriubą. Kas vyksta su žmogumi, kada jis parduoda prigimtinę teisę už lęšių sriubą? Jis netenka sugebėjimo mylėti. Netekęs sugebėjimo mylėti, jis netenka be galo daug: jis netenka būties. Jis netenka to, kas susiję su gebėjimu ne „turėti“, o „būti“[3]. Jei kas nors prisimena, aš taip pat kalbėjau apie tai pirmojoje duotojo ciklo laidoje. Jis to netenka, nes meilė – tai laimė atiduoti ir netgi aukotis. Ir tai neįtikėtina laimė, esanti autentiškumo pagrindu.

Žmogus, kuris myli Rusiją, savo liaudį, neiškeis šios meilės į telefoninį tarifą. Jeigu jis visgi iškeičia meilės laimę į telefoninį tarifą – vadinasi, jisai nežino, kas tai yra meilė. Ir jis gali bėgti bet kur: iš teatro arba kino į vienuolyną, o iš vienuolyno į viešųjų ryšių kompaniją, o po to dar kur nors, pas kažkokius tai budistus, o nuo budistų – dar pas kažką... Jisai gali bėgti bet kur – kelių jam nėra. Jisai negali mylėti. Jisai be galo nelaimingas, nes yra be meilės. Būdamas be meilės, jis negali duoti. Jis negali būti laimingas tuo, kad duoda, ir viduje susidaro milžiniška tuštuma, kurią reikia kažkuo užpildyti. Ir tada į šią tuštumą reikia įkišti kiek galima daugiau „turėjimo“.

„Aš noriu turėti štai tai, tai, tai!“ – šaukia mano spektaklio herojė. Ji šaukia po to, kai kažkas tai buvo iš jos išplėšta ir jinai paliko be to sugebėjimo mylėti. Kažkas tai įvyko su meilės ugnimi. Ji išblėso, ji pasirodė pradingusi į kažkokią tai begalinę gelmę, iš kurios niekaip negali išlysti. Ir štai tada meilės nebuvimo siaubas gimdo būtinumą kompensuotis tuo „turėjimu“. Ir visi tie namukai, visos tos mašinos, visi tie dvarai, visos tos jachtos, visas šitas karščiavimasis, visos šitos eilės į vėlyvo tarybmečio parduotuves, persikėlusias į „Džinsų rojų“ ir panašiai – visa ta vartotojiška beprotybė susijusi tiktai su vienu – su meilės nebuvimu, kurį reikia kažkuo tai užpildyti. Su gigantiška vidaus ertme, kurią nors kuo, bet užkimšk, nes kada ten tokia tuštuma, tai tiesiog baisu. Kiekvieną sekundę atrodo, kad ten įeis visiškas pragaras.

Šitie amžini erzacai – tai amžinas vylimasis, kad kažkokiu tai būdu bus galima... na, jeigu negalima mylėti, tai galima pasismaginti; jei negalima mylėti, tai galima „prikolinti“; jei negalima mylėti, tai galima... Bet svarbiausia, kad negalima mylėti. Ir tada nėra gyvenimo prasmės.

Kada iškyla meilė, su ja iškyla ir laimė aukotis, laimė dovanoti ir pasirengimas duoti. Tu laimingas, kad tu gali duoti, o ne gauti.

Kada tu duodi, tau kažkas grįžta atsakomosios bangos pavidalu. Tu įveiki tai, ką Marksas vadino susvetimėjimu. Tu įgyji žmogiškos būties pilnatvę – o kartu su ja ir autentiškumą.

Žmogus, kuris pats negali mylėti, negali atskirti autentiško nuo neautentiško. Jį galima vedžioti už nosies kaip tik nori tol, kol iš naujo jame neuždegsi meilės ugnies, arba kol toji ugnis nepakils iš kokių tai paskutinių gelmių ir neatgaivins jo sielos.

Tada jis viską supras. Jis iš karto pamatys, kuo skiriasi surogatas nuo autentiškumo, garbė nuo negarbės. Meilė žmoguje gimdo „buvimo“ būseną. „Buvimo“ būsenos stoka žmoguje gimto „turėjimo“ būseną. Žmogus, pasinėręs į „turėjimą“, nelaimingas, jis metasi į pragarą. Bet jisai gali į jį mestis skirtingais greičiais, priklausomai nuo to, kiek jame galima pažadinti nors žemąją motyvaciją.

Tai, ką siūlė Niutono vaizdinį priėmę žmonės (ir, pirmiausiai, anglas Lokas)[4], buvo susiję būtent su tuo, kaip išnaudoti šitą metimąsi į „turėjimą“, kaip pažadinti tą „turėjimą“, kaip pažadinti viską, kas žemiausia ir kokius institutus, įstaigas, rėmus reikia tam pastatyti, kad šitai trauktų į viršų.

Daugiau kaip po šimtmečio visa tai bus sujungta su Darvino teorija. Bet jau seniai iki Darvino toksai socialinis modelis buvo priimtas kaip tiesioginė Niutono modelio pasekmė.

Jeigu pasaulis – tai nepriekaištinga mašina, besisukanti pagal tam tikrus dėsnius;

jeigu viskam taikomos diferencialinės lygtys, o visos teritorijos lygios ir nuspėjamos ir visa tai primena užvestą mechanizmą;

jeigu tokia realybė;

jeigu protas, pagaliau, atvėrė mums tikrąją realybę – ne tą, kurią duoda mums mūsų juslės ir prietarai, o tikrąją realybę, atvertą tiktai protingam, tai krištoliškas negailestingas gamtos grožis;

– tai viskas turi būti gamtiška.

Protas ir gamta – štai kas pakeitė bažnytines dogmas.

Štai moderno Evangelija – protas ir gamta. Gamtos ir gamtiško, atverto tik protui vardu – ir tuo labai stipriai besiskirianti nuo betarpiškų pojūčių, nuo kliedesių (nes visi matome, kad saulė kyla ir leidžiasi, bet iš tikrųjų viskas kitaip). Štai tas tikrasis, negailestingai gražus pasaulis, atvertas tiktai protui. Ir jeigu sekti šio pasaulio dėsniais, suprantant juos ir pernešant šiuos dėsnius į sociumo įstatymus, tai galima pasiekti tai, kas ankstesnį tūkstantmetį skaitėsi neįmanoma – žmogaus laimę žemėje.

Eilė prancūzų švietėjų priėjo prie to, kad žmogus bus nemirtingas ir toje būsenoje bus dar ir laimingas. Kiti kalbėjo apie laimę kaip pagrindinį Naujųjų laikų projektą. Anksčiau manyta, kad laimė egzistuoja tiktai kaip dieviškas apdovanojimas anapus. Čia kalba jau ėjo apie kitką. Bet judėjimas jiems rėmėsi tuo, kad pažadinti „turėjimo“ siekiai susidurdami sukurtų energiją. O toji energija patrauktų pirmyn.

„Taip, tai bus pikta energija! Ir ką? Bet ji gi traukia pirmyn! Iš visų šių susidūrimų užgims pakilimas. Visi šie susidūrimai kuria pakilimą.“

Apie tai kalbėta tiesiai: „Garai gali susprogdinti katilą, bet jei katilą teisingai pastatysi, tai traukinys važiuos pirmyn. Reikia tik išnaudoti šį nepriekaištingą modelį. O dėl to reikia atsisakyti užuojautos ir kolektyvizmo, kadangi tik besimetantis individas gali iš tikrųjų geisti.

Tiktai tapęs individu ir pasijutęs atskirtu nuo ryšių, o, vadinasi, ir nuo meilės, ir nuo visko, ką duoda tradicinė visuomenė, jis gali užsidegti kraštutiniu godumu ir užsigeisti turėti, turėti, turėti, turėti, turėti. O mes jį organizuosime pagal proto dėsnius, nustatysime jam rėmus, sukursime institucijas, įstaigas, sukursime žaidimo taisykles. Ir jis tame savo žemame, šlykščiame godume pradės daryti gerą darbą: vystyti gamybines jėgas, judinti viską pirmyn...“

Štai toksai žmogus – turintis, alkstantis, įstatytas į atitinkamas socialines matricas ir įvarytas į negailestingas rolinių žaidimų atlikimo taisykles, ir yra Naujųjų laikų veikėjas.

Tuo pačiu šis žmogus iš pat pradžių pasirodė esąs anapus to, kas vadinama „buvimu“.

Jisai galėjo gyventi šioje kažkaip tai siauroje laiko atkarpoje, pats gėdydamasis to, kad išeina už didžiosios naujosios epochos normų bei kanonų – žinoma gi, epochos, paremtos galingais socialiniais reguliatoriais. Bet dabar šie reguliatoriai turi būti tokie, kad žmogus galvotų ne apie meilę, bet apie kitką.

Nuo seniausių laikų tradicijoje egzistavo teismas ir malonė. Tad štai, viskas pasirodė pastatyta teismo ir teisės, kaip šio teismo įkūnijimo, pagrindu. Malonė pasirodė atmesta, nereikalinga. Ji pasirodė esanti nereikalinga niutoniškame-lokiškame modelyje, kurį pradėjo įgyvendinti Volteras ir jo vienminčiai. Visa tai pasirodė nereikalinga.

Dabar grįžkime prie tarybinės tragedijos ir prie tarybinio projekto. Jeigu tarybinį žmogų būtų permetę į „buvimo“ teritoriją iki galo, tai jis toje teritorijoje būtų pasirodęs tikrai, iš tiesų naujas, jisai būtų atskleidęs tas potencijas, kurias teikia pati „buvimo“ sąvoka. Bet šitą žmogų – mažų mažiausiai nuo chruščiovinių laikų, o iš tikrųjų, ir nuo anksčiau – perkėlė į „turėjimo“ teritoriją.

O „turėjimo“ teritorijoje – savi dėsniai. Negalima išlošti žaidimo prieš kapitalizmą, būnant jo teritorijoje. Kai tiktai tu atsidūrei „turėjimo“ teritorijoje ir pradėjai žaisti pagal „turėjimo“ taisykles, paleidęs veikti visą žiauriąją „turėjimo“ mašiną – prileisk ir puikybę, ir negailestingą silpnųjų žudymą, prileisk evoliucijos [„išlieka stipriausias“] dėsnius. Tada, galbūt kuriam laikui ji kažką ir patrauks pirmyn. Kažin kur ir kokiu būdu, bet patrauks.

Bet jei paraleliai tu pradėjai šį „turėjimą“ smaugti, tai būsi sukūręs pozityvų, labiau nei Vakaruose idėjiškai motyvuotą, bet silpną žmogų. Kadangi tu jame neįjungei nei jėgos „turėti“ (ją tu prismaugei), nei jėgos „būti“ (tu ją išvedei iš autentiškojo komunizmo teritorijos). Ir ką gi tu po to su juo ruošiesi daryti?

Štai ir iškilo „niam-niam“ visuomenė, kurią gali papjauti vienas vilkas“. Štai ir iškilo inteligentija, kuri nusipjovė šaką, ant kurios sėdėjo. Štai ir iškilo visuomenė, kuri šia inteligentija patikėjo. Štai ir iškilo perestroikinės beprotybės impulsas (tebūnie jis prakeiktas per amžių amžius!), kurio eigoje išsivystė visos tos orgijos apie Molotovo-Ribentropo paktą. Štai ir iškilo visa tai.

Ir norint tuo atsikratyti, tai, pirma, reikia įsisąmoninti. Ir, antra, tvirtai suvokti, kas darosi naujojo projekto rėmuose.

Ar mes liekame su antropologiniu „turėjimo“ modeliu, liekame šio „turėjimo“ teritorijoje ir prileidžiame visas aistras, visus žiaurumus ir visus „turėjimo“ ribose egzistuojančius laukinius žaidimus?

Ar mes iš tiesų norime sugrąžinti žmogų į „buvimo“ teritoriją ir mobilizuojame jame kitą jėgą, kitus poreikius, kitus motyvacinius lygmenis, bet tokius, kurie daro tą žmogų stipresniu, nei kapitalizmo žmogų ar, plačiau šnekant, nei moderno žmogų?

Tai turi būti kitas žmogus. Ankstyvojoje tarybinėje ir stalininėje epochoje jis vis dėlto buvo kitoks. Ir todėl galėjo daryti stebuklus bei laimėti karą. Vėlyvojoje tarybinėje epochoje jis vis labiau ir labiau nyko, ir šito nykimo nestabdė, nes taip buvo patogiau.

Dabar mes turime suprasti, kad daugiau niekada, jei mes atkūrinėsime projektą, neleisime „turėjimo“ jausmui įsivyrauti mūsų Idealinėje teritorijoje. Mes iš tiesų kalbame apie kitą žmogų ir pradedame šį pokalbį patys su savimi. Iš antropologinių katakombų.

Ar mes galime gyventi pagal „buvimo“ principą? Ar mes sugebame atskleisti visus brolybės ir solidarumo įstatymus? Ar mes sugebame gyventi pagal laimės ir aukos įstatymus? Ar mes sugebame iš tiesų mylėti? Ar mes galime susigrąžinti tą jausmą „mylėti“ bent jau savo aplinkoje? O, grąžinę jį sau, ar mes pajėgūs jį nešti ir anapus savo gretų?

Jei mes viso to nesugebame, tai reikalui blogi popieriai. Bet aš absoliučiai įsitikinęs, kad mes sugebame. Absoliučiai tuo įsitikinęs.

Ir kai tik šis sugebėjimas bus iš tikrųjų išvystytas ir nuotaikos pavirs kai kuo daugiau, visos ribos tarp autentiško ir neautentiško, garbės ir negarbės, atsikurs. Tai, kas žema, išeis. Ir Rusija galės įvykdyti ne šiaip didžius istorinius žygius – ji galės atverti iš tikrųjų naują puslapį pasaulinėje istorijoje.

2011

Šaltinis: С. Е. Кургиниян. Суть времени, Т. 4. Москва, 2012, стр. 77-84.

[1] Konradas Lorencas (1903-1989) – austrų zoologas ir zoopsichologas, vienas iš etologijos (mokslo apie gyvūnų elgesį) pradininkų. – Red. past.
[2] V. Šekspyras. Hamletas. – Dramos. Sonetai. V., 1986, p. 442.
[3] Kurginianas čia nurodo į filosofo ir psichoanalitiko Ėricho Fromo knygoje „Turėti ar būti?“ pateiktus „turėjimo“ ir „buvimo“ modelius; pastarasis – anot Fromo – remiasi žmogaus vidinių jėgų kūrybišku realizavimu, veikla, sveikų santykių su aplinkiniais ir pačiu savimi formavimu, iš ko ir seka tikroji gyvenimo prasmė; tuo tarpu „turėjimas“ išreiškia susvetimėjimą, požiūrį į kitus ir į save ne kaip į subjektus, bet kaip į objektus (daiktus), sumaterialėjusį santykį su tikrove, kuriuo ieškoma surogatų, pakaitalų tikrajam žmogiškam gyvenimui. Fromas nedviprasmiškai „turėjimą“ siejo su kapitalizmu, o „buvimą“ – ir su ikikapitalistine praeitimi, ir socialistine / komunistine ateitimi. – Red. past.
[4] Izaokas Niutonas (1643-1727) – anglų fizikas, klasikinės mechanikos kūrėjas, suformulavęs visuotinės traukos dėsnį ir padaręs didelę įtaką filosofinės minties raidai. Džonas Lokas (1632-1704) – anglų filosofas materialistas, išvystęs materialistinio empirizmo pažinimo teoriją. Ir vienas, ir antras – kaip duoda suprasti Kurginianas – atliko esminį vaidmenį pagrindžiant Naujųjų amžių, moderno arba, kitaip tariant, klasikinio buržuazinio pasaulio, pasaulėvaizdį. – Red past.

Parengė Kristoferis Voiška