Sergejus Lavrovas – „Misteris NE“

JAV vienašališkų veiksmų blokavimas ir priešprieša Vakarams – pagrindinis Rusijos ginklas, kelyje į savęs įprasminimą tarptautinėje arenoje. Žodis „NE“, yra ne tik neatskiriama rusiškos „dūšios“ dalis, bet tai ir tam tikras „veidas“, kuris atspindi Rusijos geopolitinę kova tarptautinėje arenoje. Jau daugiau nei dešimt metų Rusijos tarptautinių interesų gynybos placdarme stovi Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.

Savo užduotis Sergejus Lavrovas vykdo taip gerai, kad jam davė pravardę „Misteris NE“.



Rusų žurnalistė Natalija Antonova prieš keletą dienų publikavo šią Lavrovo fotografiją ir palydėjo mūsų herojų šiomis eilutėmis:

Ir tai – lietus, kurį jie numatė,
Ir ta orų prognozė visąlaik vienoda.
O rožė mirė, nes tu ją nuskynei,
Manau, kad šitas brendis mano.

Iš tikro tai – ne žurnalistės eilės, o žinomo dainininko Tomo Waitso 1988 m. dainos „Keistas oras“ žodžiai.

Kai skaitau šias eilutes, galvoju, kad Rusija visada išliks ten, nors ir pakeisime pokalbio temą.

Kodėl Rusijos vadovybė pasirinko būtent šį žmogų?

Sergejus Lavrovas gimė 1950 m. kovo 21 dieną. Baigęs Maskvos Tarptautinių Santykių Institutą, Lavrovas buvo nukreiptas dirbti į Šri-Lanką, kur išmoko vietinę kalbą. Būtent čia ir prasidėjo dabartinio Rusijos diplomatijos vadovo karjera. Lavrovas taip pat puikiausiai šneka angliškai ir prancūziškai.

Lavrovas labai mėgsta Niujorką, kur dirbo diplomatinės misijos sekretoriumi nuo 1981 iki 1988 metų. Pasakojama, kad jis geriausiai iš visų žinojo „slaptas vieteles“, kur buvo galima skaniai pavalgyti, pasibaigus įtemptai darbo savaitei arba užsiimti ekstremaliomis sporto šakomis. Lavrovui priskiria šią citatą: „Laimė yra tada, kai gali dirbti mėgiamą darbą, o laisvu nuo darbo metu užsiimti raftingu“.

Tai, kad Lavrovas ne kanceliarinė žiurkė, aišku kaip du kart du. Tai žmogus kuris atsibudęs žino, ką darys šiandien.

Pravardę „Misteris NE“ Lavrovas paveldėjo iš savo ankstesniųjų užsienio reikalų ministrų. Meilė itališkiems kostiumams ir škotiškam viskiui vidurį baltos dienos, atsainus požiūris į tai, kad JTO neleidžiama rūkyti, sustiprėjo po to, kai Rusija vėl atgimė, kaip stipri energetinė ir regioninė jėga. Tai leido Lavrovui atsistoti ant to paties reikšingumo laiptelio, kaip ir Sergejus Gromyka. Gromyka užėmė postą 28 metus (jis buvo paskirtas dar Nikitos Chruščiovo ir atleistas tik Michailo Gorbačiovo).

A. Gromyka

Gromyka buvo žymus savo bekompromise elgsena derybose. Jis taip pat buvo apdovanotas pravarde „Misteris NE“. Gromyko buvo šaltas ir mažai bendraujantis. Jo įvaizdis puikiai atitiko klišes, kuriomis Vakarai matydavo TSRS lyderius.

Lavrovas – visai kas kita. Tai vyras, kuris mėgsta slidinėti, kalbėti užsienio kalbomis. Jam nereikia stengtis sukurti įtarios ir grėsmingos šalies įvaizdį, kaip tai buvo TSRS laikais. Jo užduotis – parodyti visam pasauliui atkakliąją Rusiją. Ir būtent šiai užduočiai tinka „Misterio NE“ įvaizdis.

Rusijos ministrui tenka užduotis stabdyti JAV norą paversti pasaulį vienapoliariu, o taip pat sukurti „pristabdymo“ ir „balanso“ sistemą tarptautiniuose santykiuose.

Gerai žinoma, kad ir sugedęs laikrodis du kartus per parą rodo teisingą laiką. Su Rusijos užsienio politika reikalai atrodo panašiai. Maskva atkakliai priešinasi Vašingtonui ir atsisako pritarti akivaizdžioms tiesoms, kurios galėtų kažkada atvesti į didelius kataklizmus. Prisiminkim Irako karą, „arabų pavasarį“ ar JAV paramą Sirijos sukilėliams.

Iki to laiko, kol Lavrovas užėmė kabinetą Smolensko aikštėje, daugeliui atrodė, kad Rusija pasiruošusi patikėti Vašingtonu. Po to kai teroristai atakavo bokštus dvynius 2001 rugsėjo 11 dieną, Rusijos prezidentas Putinas, buvo pirmasis prezidentas, kuris paskambino Džordžui Bušui ir išreiškė solidarumą su Amerikos tautą. Vėliau Maskva ir Vašingtonas bendradarbiavo vykdydami antiteroristinę operaciją Afganistanę. Šis bendradarbiavimas tęsėsi nežiūrint į tai, kad JAV įvedė karius į Iraką, o Maskva tam priešinosi. Visa tai vyko be didelio atgarsio. Tai buvo kiti laikai. Europa buvo padalinta į dvi dalis. Paryžius ir Berlynas protestavo prieš karą, taigi, Maskvos pozicija nebuvo priešiška Vakarų pozicijai, tai buvo tik priešprieša „karo ereliams“. Putino nuotraukų buvo pilna pasaulio žiniasklaida.

Reikia pastebėti, kad Vakarų ir Rusijos santykiai ėmė prastėti ne dėl karo Irake, esminis lūžis įvyko po „Oranžinės revoliucijos“ Ukrainoje. Būtent tada žvelgdama į įvykius Kijeve, Maskva pastebėjo nematomą JAV ranką.

Yra nuomonių, kad Lavrovas kovoja ne su JAV, o su nenugalimojo Vašingtono įvaizdžiu.

Devintojo aukšto salėje, kurioje ministras priima savo svečius, kabo jo pirmtakų portretai. Kiekvieną naktį, kai užgesta šviesa, jie kalba vienas su kitu. Kalba jie apie tokias amžinas tiesas, kaip pasaulio valdžia, į kurią taip veržiasi JAV. Taip pat jie turbūt kalba apie šalių pasitikėjimą viena kita.

Nesenai vienas rusų politologas pastebėjo, kad Rusijos pasitikėjimas JAV labai pasikeitė po TSRS žlugimo. Dabar Maskva suprato, kad būti stipriu reiškia ne tik galimybę daryti ką nori pasaulinėje arenoje, bet ir SUPRASTI, ką daro kiti. Rusija pagaliau išsivadavo iš globalaus pažeminimo prieš JAV ir su pašaipa žiūri į Vašingtono užsienio politikos klaidas. Maskva mano, kad JAV nori pasaulį atvesti į chaosą.

Rusija vis labiau didina savo įtaką šalyse, kuriose režimus kažkada nuvertė JAV, ir palaipsniui Maskvoje formuojasi nuomonė, kad gal būt Vašingtonas nėra blogio lopšys. Daug greičiau, tai kvailystės lopšys. O gal būt, tai idealizmo lopšys, kas neretai prilyginama kvailybei.

Aš dažnai prisimenu savo pokalbius su ispanu žurnalistu Victor Colmenarejo, dirbančiu Maskvoje. Aš pamenu, kaip mes visai nesenai sėdėjom viename iš Maskvos barų netoli „Stalino Dangoraižio“, kur įsikūrusi Užsienio Reikalų ministerija, iš kurios ministras vadovauja pasaulio tvarkos „perkrovai“ (perezagruzka). Mes apsikeitėme nuomonėmis apie Rusijos vadovybės viešus pasisakymus ir nelauktai abu pastebėjome, kad mums patinka „Misteris NE“. Juk jis vienintelis iš Medvedevo ministrų kabineto, kuris galėtų būti pristatytas Jose Luis Moreno, suvaidinti epizodinę rolę, kokioje nors pjesėje ar perskaityti paskaitą Barselonoje. Todėl, kad jis klasikas, virtęs pop žvaigžde.

Jo tvirtas „NE“ Irakui, Sirijai, Ukrainai, dujoms, NATO… užsikirtusi plokštelė, kuri skamba naujoms besivystančioms šalims, kurios nenori sekti JAV nurodytu keliu. Rusija pati norėtų vesti, atstovauti šias šalis.

Šis džentelmenas, kuriame susimaišė rusiškas ir armėniškas kraujas, puikiai sutaria su V. Putinu ką reikia padaryti, kad būtų sugrąžinta prarasta Rusijos šlovė. Tai klaidų, kurios buvo padarytos devyniasdešimtaisiais metais – ištaisymas. Atgimimas. Sugrįžimas į jėgą.

Tai akivaizdžiai matoma stebint Ukrainos, Artimųjų Rytų ir Kinijos įvykius. Vienintelis kartas, kada Lavrovas parodė silpnumą, buvo įvykiai Libijoje, kada prezidentu buvo Dmitrijus Medvedevas. Maskva pateko į spąstus ir buvo priversta leisti Vakarams įgyvendinti karinę operaciją šioje arabų šalyje. Šių įvykių rezultatas: sukilėlių atėjimas į valdžią ir žiaurus M. Kadafio nužudymas.

V. Putinas sau tokių klaidų neleidžia. Lavrovas visuomet palaiko Putiną ir tarp jų nėra nesusipratimų. Vienintelis kartas, kada ministras leido sau nesutikti su V. Putino nuomone, buvo tada, kai JAV piliečiai prarado teisę įsivaikinti Rusijos piliečius. Tada Sergejus Lavrovas naująjį įstatymą pavadino neteisingu. Tačiau, šiuos įvykius dabar mažai kas atsimena.

Pastaraisiais metais Lavrovo politinis statusas pastebimai išaugo, ypač po to, kai jis pasakė „NE“ intervencijai Sirijoje. Kovoti su Vakarais, Rusijoje reiškia būti patriotu. Netiesiogiai tai leidžia įgauti legitimumą Rusijos politinėje sistemoje, kuris nevisada įgaunamas, paprasto paskyrimo būdu.

Rusijos politikoje nėra paprastų atsakymų. Neteisybė, kad Kremlius neturi opozicijos, ji yra, tačiau ji užsienyje. Ir Lavrovas – „Misteris NE“, sėkmingai su ja kovoja.



Šaltinis: elmundo.es