Šį šeštadienį ŠMC kino salėje – vienintelis Clemenso von Wedemeyerio filmo „Muster“ seansas

Šį šeštadienį, lapkričio 22 d., 18.00 ŠMC kino salėje vyks vienintelis vokiečių menininko Clemenso von Wedemeyerio filmo „Muster“ (2012, 79 min.) seansas. Šis filmas yra tarptautinės parodos „Kitas matymas“ (kuratorė Julija Čistiakova) dalis.

Clemenso von Wedemeyerio filmas „Muster” (2011-12) yra eksperimentinis trijų dalių darbas, kurio veiksmas vyksta buvusiame Benediktinų vienuolyne Breitenau, Vokietijoje, netoli Kessel miesto. Tai vieta, kuri per pastaruosius pusantro šimto metų patyrė esminius tiek savo funkcijų, tiek architektūros pokyčius: iš pradžių vienuolynas buvo paverstas kalėjimu, vėliau pertvarkytas į koncentracijos stovyklą, po to tapusią mergaičių pataisos namais, kurie galiausiai buvo uždaryti ir vietoj jų atidarytas memorialinis muziejus ir psichiatrijos klinika. Filmas „Muster“ turi dvi versijas: televizijai ir kino teatrams skirtą variantą bei instaliaciją iš trijų trikampiu sustatytų ekranų, kuriuose vienu metu rodoma ta pati vieta skirtingu laiku, tokiu būdu išryškinant jos kompleksiškumą ir istorinę kaitą. Trys pagrindiniai Wedemeyerio herojai „keliauja laiku“ per tris dvidešimto amžiaus dešimtmečius. Vokiškas filmo pavadinimas turi dvi reikšmes – tai ir kinematografijoje vartojamas terminas, naudojamas apibūdinti neapdorotą filmuotą medžiagą (dažniausiai vienos dienos), ir skirtingi istoriniai dvidešimto amžiaus modeliai, kuriuos galima atpažinti filmuojamose vietose.

Vieno ekrano versijoje, kuri buvo pristatyta „dOCUMENTA (13)“ programoje, istorija perteikiama linijiniu pasakojimu, kuris, vis dėlto, nepaklūsta chronologijai, o šuoliuoja laike ir atsiminimuose. 1994 metais draugai August ir Amelie, lankantys Breitenau memorialinį muziejų kartu su savo mokytoju, negali suvokti šiurpių įvykių, kurie čia vyko seniau. Tuomet filmo vaizdai peršoka į 1945 metus, kai amerikiečių kariai įsiveržia į koncentracijos stovyklą, suiminėja sargus ir laisvina įkalintuosius (suprasti įvykius padeda vertėjas, kuris primena mokytoją). Grįžus į 1994 metus, apsilankymo buvusiose pataisos namų kamerose metu, dar vienas prisiminimas nukelia mus į 1970 metus. Čia Amelie atlieka du vaidmenis: pataisos namų gyventojos ir pagrindinės aktorės filmuojant filmą, panašų į Ulrike Meingof „Babule“. Po dar keleto šuolių laiku pirmyn ir atgal, filmas baigiasi pataisos namų kameros sugriovimo scena 1970 metais.

Trys „Muster“ veiksmai sukasi aplink tris aspektus – muziką, kūną ir kalbą – nagrinėdami įkalinimo ir išlaisvinimo vaizdinius skirtingais laikotarpiais. Kaip ir ankstesniuose autoriaus darbuose, tokiuose kaip „Von Gegenüber“ („Iš priešingos pusės“, 2007) ar „The Fourth Wall“ („Ketvirtoji siena“, 2009-10), Wedemeyeris nagrinėja kinematografinius vaizdinius subjektyviu žvilgsniu, kaip ryšį tarp istorinės tiesos, pasakojimo ir nematomos „ketvirtosios sienos“, kuri įgalina sukurti buvimo tarp žiūrovų ar įvykių scenoje ekrane iliuziją.