Šiauliuose - apie fotografijos prasmę ir mirtį

Šiaulių dailės galerijoje iki rugsėjo 8 dienos galima pamatyti Rimanto Plungės ir Shaun Camp (Didžioji Britanija) fotografijų parodą “Double”.

Shaun Camp UŽ FOTOGRAFIJOS NIEKO NĖRA

Didžiojoje Britanijoje, Noridžo mieste, gyvenančio ir Noridžo universitete dėstytojaujančio šiuolaikinio medijų menininko Shauno Campo fotografijos įtraukia žiūrovą į nuotykiu virstančią prasmės paiešką, versdamos susimąstyti apie pačią kūrinio prigimtį.

“Sh. Campo kūryboje galima susidurti su savotiška meditacijos forma. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kūriniuose nieko nevyksta, kad nėra jokio siužeto ar įvykio. Tačiau tai tik pirmasis įspūdis. Kūrinio tiesa arba prasmė slepiasi ir yra labiau jaučiama, nei regima. Kūriniai intriguoja savo paprastomis ir atpažįstamomis, bet neįžiūrimomis (blunkančiomis arba į neregio poziciją įklampinančiomis) fotografinio vaizdo konstrukcijomis. Vaizdas verčia abejoti reginiu arba ieškoti tam tikro intertekstualumo. Būtent ši efemeriška erdvė tuo pačiu metu yra traukianti ir atstumianti, aiški ir verčianti abejoti, tarsi esanti ir nesanti čia…” - recenzijoje rašo medijų menininkas ir kritikas Remigijus Venckus.

Rimantas Plungė MIRTIES ĮSTEIGIMAS

Kaune gyvenantis (gimęs Šiauliuose) medijų menininkas doc. dr. Rimantas Plungė vadovauja Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedrai, dėsto teorines ir praktines disciplinas bakalauro ir magistro pakopos studentams. Anot R. Venckaus, jo kūryba intriguoja esminiu fotografijos meno ribų permąstymu.

“Mane, kaip nuolatos tyrinėjantį meną, erzina postmodernizmo nebaigtinumas. Tikriausiai toks besierzinantis aš nesu vienas. Teoretikai bando nužudyti postmodernizmą, apibrėždami postfotografijos, postkino, posttapybos ir kt. postterminus. Visais garsiai skelbiamais post yra bandoma skelbti meno pabaigą. Taigi, nors šiuo atveju ir labai (galbūt per daug) drąsu, tačiau esu linkęs manyti, kad R. Plungė, puikiai valdydamas šiuolaikinio meno teorinį ir praktinį diskursą, bando įsteigti postfotografiją.

R. Plungės fotografija miršta. Šiuo atveju įvykdomas postmenui būdingas savotiškas mirties aktas tuo pačiu metu veikia ir kaip atgimimas. Negrabiai sukarpydamas ir tarsi mozaiką dėliodamas savo nuotraukas, R. Plungė atveria gilias paprastų ir net galbūt banalių fotografijų esmėje glūdinčias minties perspektyvas. Šis minties perspektyvų atvėrimas rodo, kad fotografinio vaizdo atsinaujinimas įmanomas tik per grįžimą į vaizdo kilmės (t. y. vaizdo konstravimo) paiešką. Taigi, R. Plungė savo meniniu projektu prabyla mums apie archivaizdą. Apie tą kitą vaizdą, kuris gali pretenduoti į vaizdo pradžią.

Negrabus R. Plungės montažas tarsi sugestijuoja archivaizdo buvimą procese, kurį aš esu linkęs įvardinti kaip matymą vaizduotėje. Fotografijos sugestijuoja atminties nuotrupas, kurios tarytum pagal tam tikrą specifinę estetišką tvarką arba netvarką išsidėlioja ir vizualizuojasi mintyse. Visas šis išsidėliojimas niekada nepasirodo fizinėje tikrovėje. Fizinė tikrovė gali tik jį signifikuoti.

Manau, kad R. Plungė demonstruoja paradoksalią fotografijos vaizdo mirtį. Įsteigdamas savo postfotografijoje mirtį, rodo ją (nuotrauką) kaip chaotišką vaizdų sistemą, kuri veikia ir nuolatos pulsuoja į išorę neišleistoje žmogaus vaizduotėje. Tačiau tikroji mirtis yra absoliuti tvarka arba absoliuti ir nesugaunama tyla (šią tylą kažkada bandė sugauti John’as Cage’as).

Kadangi R. Plungė per fotografijos mirtį pakviečia patirti naują vaizdų gyvenimą, reziumuojant tekstą norisi ir šūktelėti, ir klausti - mirtis fotografijai, tegyvuoja fotografija! Ar kas nors perspėjo postmodernizmą, kad laikas pasinerti į mirtį?” - rašo R. Venckus.

Ekspertai.eu primena, kad Šiaulių dailės galerijoje šiuo metu veikia ir šiuolaikinės Klaipėdos fotografijos parodos. 

[gallery order="DESC" columns="2" orderby="post_date"]