Šiaurės Korėja. Nepamirškime pasaulio pasidalinimo istorijos ir tikslų

FB paskyroje įdėjau nuorodą į New York Post apie 2013 metų pabaigoje atliktą. „Tarptautinės nepriklausomų tyrimų agentūrų asociacijos WIN/Gallup International (WIN/Gallup) metų pabaigoje vykdytą sociologinį tyrimą - 65 pasaulio šalių gyventojų nuomone, JAV yra didžiausia grėsmė taikai visame pasaulyje. Sulaukiau pasiūlymo Lietuvai prisijungti prie Šiaurės Korėjos.

Juokauti galima. Ir Lietuvoje yra Lietuvos valdymą palyginančių Šiaurės Korėjos valdymu. Bent jau šalių vadovų aprangos įvairovės palyginimas būtų ne Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės naudai. 2011-aisiais 28-erių Didžiuoju Vadu tapusio Kim Jong-un-o uniforminis garderobas, ko gero, įvairesnis. Lietuvai nenaudingas būtų ir „istorinio“ nebaigiamo statyti didžiausio Lietuvoje Vilniaus stadiono palyginimas su Pchenjano „Rungnado gegužinių“ stadionu, kuriame telpa 150 tūkst. žmonių, o aikštės plotas - 22500 kv.m. Kasmetiniame sinchroninių šokių, akrobatikos ir gimnastikos spektaklyje jame vienu metu pasirodo per 100 tūkst. dalyvių. Mes tik spėliojame, ar E. Masiulio paimti pinigai susiję su šio lietuviško projekto eiliniu pakeitimu, leidžiant gyvenamųjų namų statybos pretekstu nuskusti dar vieną žalią Vilniaus kalvą, ar ne?

Korėjos liaudies demokratinėje respublikoje leidžiama rūkyti kanapę. Tačiau „vakarietiškų vertybių“ mėgėjams tikrai nepatiks „trijų kartų bausmės taisyklė“, pagal kurią baudžiamas ne tik nusikalstimą padaręs asmuo, bet ir jo šeima – nuo jo tėvų iki vaikų, kurie darbo stovyklose turi pagalvoti ir apie savo ketinimus nusikalsti. Homoseksualūs santykiai ten yra kriminalinis nusikaltimas.

Kalbant apie dvi Korėjas ir lyginant jas, bent mums, Lietuvos piliečiams, pravartu prisiminti keletą dalykų. Šiemet apkaltos būdu iš pareigų pašalinta Pietų Korėjos Prezidentė Park Geun-hye. Daugiau kalbama apie jos draugės įtraukimą į valstybės valdymą, mažiau – apie jos draugės valdomų struktūrų vardu gautus korupcinius milijardus, kurių didelė dalis investuota į Europos Sąjungos demokratines valstybes. Stebėsime, ar šios demokratinės valstybės bus tikrai demokratinės ir principingai įvertins šios korupcijos rezultatus, ar dangstys juos. Verta prisiminti ir tai, kad lietuviška „Indendence“ afera taip pat remiasi Pietų Korėjos laivų statyklų produktu. Lietuvos Prezidentė savo persona asmeniškai pagerbė šio produkto nuleidimą šiose statyklose į vandenį.

Galima ir juokauti Šiaurės Korėja tema, tačiau turėtume nepamiršti ir priežasčių, kodėl ši šalis atsidūrė tokioje padėtyje ir kas dėl to labiau kaltas. Ne tik jos Didieji Vadai.

Tuomet tokių anoniminių žiniasklaidos nusišnekėjimų net neskaitytume. Ne tik dėl to, kad sveiku protu suvokiama, jog Šiaurės Korėja nepuls Ramiajame vandenyne esančios Guamo salos, kurios trečdalis – JAV karinė bazė. Beje, tai nėra JAV teritorija. Guamą, kaip karo grobį, JAV pradėjo kontroliuoti 1898 m. po Guamo mūšio Ispanijos-JAV kare. Sala tapo strategine baze pakeliui į Filipinus ir kitas teritorijas. 1941 m.antrojo pasaulinio karo metu salą užgrobė Japonija. 1944 m. JAV šią salą atsigrobė. 1960 m. Guamo gyventojams JAV suteikė JAV pilietybę. Todėl bent JAV demokratijos puoselėtojai neturėtų stebėtis Rusijos sprendimu nuo kitų metų pradžios suteikti Rusijos pilietybę visiems jos norintiems buvusiems TSRS piliečiams. Beje, ir Guame veikia judėjimas dėl šios salos nepriklausomybės nuo JAV.

Kalbant apie Šiaurės Korėją pravartu suvokti, kodėl korėjiečių tauta iki šiol dirbtinai padalinta. Būtina prisiminti Korėjos padalinimo po antrojo pasaulinio karo istoriją. Ir visada atsiminti Vokietijos padalinimą į Rytų ir Vakarų Vokietijos. Nepamiršti ir Lietuvos padalinimo į Didžiąją ir Mažąją Lietuvas. Tuomet bent nebūsime tokie greiti smerkti šiaurės korėjiečius ir net tyčiotis iš jų. Ir suvoktume, kodėl Pietų Korėjoje yra 40 tūkst. JAV kariškių, kodėl Šiaurės Korėja po karo ekonomiškai augo sparčiau ir ilgai lenkė Pietų Korėją.

Ne visa šios istorijos dalis yra ir Wikipedia puslapiuose.

Vokietijos pasidalinimas vyko konkurencijos tarp antihitlerinės koalicijos sąjungininkų išdavoje. Tai vyko ir kovoje dėl įtakos Korėjai.

1943 m. Kairo konferencijoje nuspręsta, kad Japonijos okupuota Korėja bus nepriklausoma valstybė. Vykdant Potsdamo konferencijos sprendimus 1945 m. rugpjūčio 24 d. po Kvantuno operacijos TSRS Raudonoji armija pasiekė sutartą 38 lygiagretę, o amerikiečių kariuomenė – 1945 m. rugsėjo 8 d. Tačiau sunkiau yra okupantams išeiti iš Korėjos.

1945 m. gruodį Maskvos konferencijoje JAV ir TSRS sudarė komisiją dėl vieningos Korėjos valdžios sudarymo. Tačiau rinkimai įvyko atskirai. 1948 m. rugpjūtį Seule buvo paskelbta Pietų Korėja, prezidentu - I Singmanas, o rugsėjį – Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika, prezidentu - Kim Ir Senas. Korėja liko padalinta. Pagal JTO rezoliuciją 112/II-14.02.1947 TSRS ir JAV turėjo išvesti iš Korėjos savo kariuomenes. Tačiau abi Korėjos pusės tam ruošėsi savaip.

Svarbi aplinkybė yra ta, kad TSRS tuo metu dar neturėjo branduolinio ginklo, kurį pasigamino tik 1949 m. 1941 m. Čiang Kai-ši iš Kinijos pabėgo į Taivaną, o Kinijos Liaudies Armijos vadas Mao Dzedongas 1949 m. spalio 1 d. paskelbė Kinijos Liaudies Respubliką.

1950 m. birželio 25 d. prasidėjęs Šiaurės ir Pietų Korėjų karas buvo tik prasiveržusi šio grotesko spektaklio viršūnė. Pietų Korėjoje vietinės kariuomenės ir saugumo, JAV kariuomenės, kurie tam naudojo ir Japonijos okupacinės valdžios kolaborantus, iki šio karo pradžios nužudytų kitaminčių skaičius siekė apie 100 000. Vien tik Cheju saloje vykusiam valstiečių sukilime nužudyta apie 30-40 tūkst. žmonių.

Šiaurės Korėjos kariuomenė netruko pasiekti Seulą. JTO 1950 m. birželio 27 d. nusprendė siųsti tarptautines pajėgas į Korėją. TSRS nevetavo šio sprendimo, nes boikotavo Jungtinių Tautų veiklą dėl Kinijos Liaudies Respublikos nepripažinimo. Iš Japonijos pasiųsta JAV 24-oji divizija per 12 dienų mūšį Taejone buvo sumušta, o jos generolas Dean paimtas į nelaisvę. Iki rugsėjo 5 d. KLDR kariuomenė kontroliavo 95% Pietų Korėjos teritorijos, apsupo JAV ir pietų korėjiečių kariuomenę Pusano mieste. KLDR ir TSRS per Indiją pasiūlė JAV taikos derybas.

Tačiau JAV dominuojamos Jungtinių Tautų pajėgos, kurių vadu buvo paskirtas generolas D. Mac Arthur, 1950 m. rugsėjo 15 d. išlapino desantą prie Inčono, ir Šiaurės Korėjos kariuomenė ėmė trauktis. Dalis Korėjos Liaudies Armijos buvo atkirsta ir pradėjo partizaninį karą, vadintą „ilguoju frontu“. Spalio viduryje jau 90 % Šiaurės Korėjos buvo kontroliuojama amerikiečių.

JTO liepė nutraukti karo veiksmus ir pripažino Korėjos sujungimą jėga, bet spalio 25 d. į frontą atvesta apie 40 tūkst. Kinijos Liaudies Savanorių armija sumušė 10-ąjį JAV šarvuotą korpusą. Generolas Mac Arthur, pasižymėjęs nuopelnais Hiršimoje ir Nagasakyje, pasiūlė panaudoti branduolinį ginklą. Tai priešiškai sutiko net NATO sąjungininkai, kurie bijojo TSRS atominio atsako. Dėl to JAV prezidentas Haris Trumanas Mac Arthur-ą pakeitė generolu Omar Bradley.

Kinija 1951 m. sausyje pasiekė Seulą, o kovą – 38 lygiagretę. JAV prasidėjusi Eisenhauerio rinkimų kampanija, JAV nuostoliai (per 33 tūkst. kariškių), protestai prieš karą visame pasaulyje privertė Trumaną pakeisti armijos vadą generolu Clarck. Iki liepos abi pusės buvo išsekintos, karas virto poziciniu. 1953 m. liepos 27 d. Panmunžome pasirašyta paliaubų sutartis ir nustatyta demarkacinė zona (po 2 km nuo fronto linijos), dalijanti pusiasalį į dvi dalis. Joje patruliavo „Neutralių valstybių stebėjimo komisija“: iš šiaurės Lenkijos ir Čekijos, iš pietų –Šveicarijos ir Švedijos daliniai.

Tarptautinis Raudonasis Kryžius organizavo KLDR keliasdešimt tūkstančių lauko ligoninių. Kodėl toks didelis jų skaičius? Štai apie tai ir nerašoma Wikipedia puslapiuose.

1950-1953 m. JAV kariuomenė įvykdė per 21 tūkst. bombonešių B-29s skrydžių prieš Šiaurės Korėją, kurių metu numesta per 600 tūkst. padegamųjų bombų.



Generolo Mac Arthur nurodymu pagrindiniais taikiniais buvo miestai ir kaimai. Nušluoti nuo žemės paviršiaus visi Šiaurės Korėjos miestai, Pchenjano liko tik 25%.

Tokiu būdu šiaurės korėjiečiai buvo suvaryti gyventi ir dirbti po žeme kalnuose, kur įkūrė gynybai būtinas karines ir kitas gamyklas, net gyveno. Skelbiami žuvusiųjų nuo šių bombardaimų šiaurės korėjiečių skaičiai skiriasi nuo 2 iki 3 mln. Šis karas sunaikino apie 20% korėjiečių tautos. JAV vykdyti kiliminiai bombardavimai sugriovė hidroelektrines, irigavimo sistemas, sunaikino derlius. Todėl šiaurės korėjiečiai turi rimtą pagrindą nekęsti amerikiečių, kuo remiantis Didiesiems Vadams jais manipuliuoti nėra sudėtinga.

Stebiuosi mūsų politikais ir žmonėmis, kurie ką tik tyčiojoi iš naujojo JAV Prezidento Donald Tramp, o šiandien jau džiaugiasi jo pareiškimais, kad reikia sudoroti Šiaurės Korėją.

JAV ginkluotųjų pajėgų Ramiajame vandenyne vadas admirolas Scott Swift pasitarime saugumo klausimais Australijoje jau pasiūlė smogti branduolinį smūgį ne tik Šiaurės Korėjai, bet ir Kinijai. Mat Kinija, anot admirolo, ne tik remia ir ekonomiškai neužspaudžia Šiaurės Korėjos, bet ir pati Kinija tapo ekonomiškai labai stipri. Ir jis tai padarysiąs, jei Prezidentas D. Trampas įsakys.

Štai ir atsakas tiems, kurie gyvena iliuzijomis apie demokratinėmis prisistatančių didžiųjų valstybių tikslus. Ačiū Dievui, kad admirolui Scott Swift dar reikia politinio įsakymo.

Štai išslaptintas dokumentas dėl JAV kariškių elgesio – leidimo šaudyti Korėjos kare į civilius asmenis, kurie artinasi prie JAV kariškių pozicijų:

Per Korėjos karą buvo įvykdyti aibė karo nusikaltimų, viena pusė kaltina kitą kuo didesniais jų mastais. Tačiau abiejų pusių vykdyti karo belaisvių ir sužeistųjų kankinimai bei žudymai, masinės žudynės, be teismo ir tyrimo net „demokratinės“ Pietų Korėjos vykdyti dešimčių tūkstančių žmonių žudymai dėl kaltinimų komunistinėmis pažiūromis – visa tai nublanksta prieš JTO koalicijos veiksmus naudojant bakteriologinį ginklą. Šiaurės Korėjoje JTO vardu. T.y. mūsų visų vardu mėtytos bombos su vabzdžiais, užkrėstais maru ir cholera. 1952 m. balandžio 1 d. Pasaulinės taikos tarybos biuro sesijoje Federikui Žoliui Kiori siūlymu pasirašytas raginimas Pietų koalicijai „Prieš bakteriologinį karą“.

Šiaurės Korėjos ekonominis pakilimas, prasidėjęs Korėjos karo metu ir po jo, gaunant Kinijos ir TSRS paramą, buvo stebinantis.

Korėjos pusiasalyje pietuose buvo daugiau išvystytas žemės ūkis, šiaurė buvo mažiau apgyvendinta, bet ten buvo daugiau naudingų iškasenų. Okupacinė Japonijos valdžia vystė Šiaurės Korėjoje pramonę ir taip pritraukė naujų gyventojų. Ekonominis Šiaurės Korėjos pakilimas, prasidėjęs Korėjos karo metais, priverstinis šalies pramonės ir net gyvenimo perkėlimas kalnuose po žeme, darė stebuklus ir ilgai Šiaurės Korėja ekonominiu išsivystymu lenkė Pietų Korėją. Nuo 1970 m. prasidėjo Šiaurės Korėjos ekonomikos modernizavimas.

1980 m. Šiaurės Korėja jau paskelbta bankrutuojančia valstybe. Nuo 1982 m. Šiaurės Korėja pradėjo daugiau dėmesio kreipti į žemės ūkį, energetikos ir transporto sektorių bei kurti bendro kapitalo įmones. Tačiau Kim Čen Iro 1995 m. pradėta vykdyti politika „Kariuomenė – svarbiausia“, siekiant padidinti ekonominę koncentraciją ir paremti šalies kariuomenę, taip pat nedavė esminių rezultatų. TSRS ir Kinijos atsisakymas teikti pagalbą, gamtiniai kataklizmai, didelės išlaidos kariuomenei – didelė našta tokiai šaliai. Tarptautinės bendruomenės Šiaurės Korėjai teikiama humanitarinė pagalba yra 200–300 mln. USD per metus. Tačiau tai sudaro tik apie 0,5–0,75 % jos bendrojo vidaus produkto.

Tačiau įdomu ir tai, kad 99 % vyresnių nei 15 metų žmonių Šiaurės Korėjoje yra raštingi.

Tai turėtų būti rimta paskata kalbėtis su Šiaurės Korėja ne iš militaristinių pozicijų. Tuo labiau tuo pat metu grąsinti branduoliniu smūgiu ir Šiaurės Korėjai, ir Kinijai. Kinija jau į tai rimtai sureagavo. Ne tik Rusija ir Kinija ragina JAV tai spręsti ne karo priemonėmis ir atšaukti prie Šiayurės Korėjos atsiųstą karinį JAV laivyną.

Ar žmonija ko nors pasimokė iš Hirošimos ir Nagasakio subombardavimų, Černobylio ir Fukušimos AE avarijų?

Mes, Lietuvos piliečiai, pradžiai priverskime savo valdžią įgyvendinti 2012 m. spalio 14 d. referendumo sprendimo dėl AE nestatymo, laikytis 1990 m. spalio 25 mūsų tautos referendume patvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos, draudžiančios užsienio kariuomenės buvimą Lietuvoje. Ir Lietuvos vertimą galimo branduolinio smūgio taikiniu. Jei tauta referendumu pakeis mūsų Konstituciją ir nuspręs, kad užsienio kariuomenės buvimas Lietuvoje mums būtinas, tai bus mūsų valia. Bet ne mūsų valdžios, kuri mūsų nuomonės dėl to neklausia.