Signatarų namuose pristatyta knyga, pašvęsta Lietuvos amžinybei (video)

Sausio 3 d. Vilniuje, Pilies g. 26 įsikūrę Signatarų namai sunkiai talpino sugužėjusius svečius. Tą dieną Seimo narys, Kovo 11-osios akto signataras, kultūrologas Algirdas Vaclovas Patackas visuomenei pristatė naują savo knygą „Litua“, sutelkusią svarbiausius jo kūrinius nuo pirmųjų, spausdintų dar XX a. 7-ojo dešimtmečio savilaidinėje pogrindžio spaudoje, iki pastarojo meto rašinių.

Signatarų namų salėje tą vakarą tvyrojo ypatinga dvasia. Visa esybe jutai – čia jau ne vien knygos pristatymas, čia ypatinga akimirka, šventas pagarbos atidavimo vakaras nepaprastai asmenybei ir jo įkūnijamam Lietuvos istorijos tarpsniui bei toms vertybėms, kurioms jis pašventė savo gyvenimą. Tai sielų ir širdžių pakylėjimo ir atvėrimo vakaras tam, ko nuolat stokojame – Sąžinei, Tiesai, Dorai ir Drąsai.

Sausakimšoje salėje, taip ir nesugebėjusioje sutalpinti visų susirinkusiųjų, kalbėjo A. Patacko bendraminčiai ir bendražygiai, signatarai, kultūrininkai: Europos parlamento narys Algirdas Saudargas, Mečys Laurinkus, filosofas Bronius Genzelis, kultūrologas Aleksandras Žarckus, „Versmės” leidyklos redaktorius Petras Jonušas, A. Patacko padėjėja Seime ir bendražygė Nijolė Balčiūnienė. Renginį vedė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė.

A. Saudargas atkreipė dėmesį į A. Patacko bandymus netradiciškai, šiuolaikinių kalbininkų vis dar nepripažįstamu būdu per lietuviškų žodžių garsų ir prasmių ryšių tyrimą apčiuopti kalboje glūdinčias esmines mūsų tautos dvasines vertybes. Jis teigė, kad nauji mokslo duomenys jau patvirtina tai, ką A.Patackas su bendraminčiais išmąstė gilindamiesi į garso ir prasmės dermę ir pranašavo, kad A. Patacko paveikslas turės būti pakabintas vienoje gretoje su akademinių kalbininkų atvaizdais...

M. Laurinkus bendražygio A. Patacko „Litua“ įvertino kaip knygą, vertą Nacionalinės premijos. Priminęs XX a. antros pusės neformalių visuomeninių žygeivių ir etnokultūrinių judėjimų svarbą Lietuvos atgimimui, M. Laurinkus sakė:

„Galbūt kraštutinio pragmatizmo, racionalizmo ir skepticizmo jūroje tokie žodžiai skamba patetiškai, bet būtent tikintieji ir naivieji istorijoje dažnai laimi didžiausius mūšius. (...) A. Patackas tiek savo asmeniniu apsisprendimu, tiek jau savilaidoje sakytu žodžiu atspindėjo visuomeninį reiškinį, kurio reikšmė nepriklausomos Lietuvos atkūrimui iki šiol dar nėra deramai suvokta. (...) Knygoje „Litua“, skaitant atidžiai, galima nesunkiai užtikti beveik visas ano laikotarpio viešai ir slapta diskutuotas temas. Tai savotiškas Lietuvos atgimimo, prasidėjusio ne su pirmaisiais mitingais, intelektualinis žinynas”.

M. Laurinkus taip pat pabrėžė A. Patacko pastangų, bandant baltiškoje kultūroje susieti pagonybę ir krikščionybę, svarbą: „Aštrūs nuomonių skirtumai šia tema tebeegzistuoja iki šiol, bet A. Patackas yra įsitikinęs, kad tik suvokus savos kultūros giluminį ryšį su krikščioniškąja Europa įmanoma atsispirti jau ir pačią Europą apimančiai naujų laikų kultūrinei profanacijai”.

Vakaro vedėja, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė, suteikdama žodį pačiam knygos autoriui, pristatė jį jo paties mėgiamu žodžiu – butšaknis...

Butšaknis – tik Žemaitijoje išlikęs senas baltiškas žodis, reiškiantis ne tik sūnų, paveldėtoją, kuriam atitenka tėvo ūkis po tėvo mirties, bet ir „būtuvės sargą“, atsakingą už jos išlikimą, už jos išsaugojimą. Kuomet visi išsivaikšto pasviečiui, jis privalo žūtbūt likti ir saugot ne tik buitį ir namus, bet pačią protėvių dvasią... Butšaknis – tai tas, kurio šaknis yra tvirčiausia, giliausia, susieta su protėvių paveldu.

„Jis žino: išrovus šaknį jis mirs. Todėl gentis gyva butšaknių dėka. Yra gyva, kol jų yra. Taigi, norėčiau suteikti žodį butsargiui, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarui, tiesiogine prasme – LDK ainių palikuoniui ir ainiui Algirdui Vaclovui Patackui“, – sakė B. Valionytė.

Daugeliui kaip politikas matomas A. Patackas besidomintiesiems lietuvių etnine kultūra gerai pažįstamas kaip originalių etnologinių studijų autorius ir bendrautorius, kartu su savo bičiuliu ir bendražygiu kultūrologu Aleksandru Žarskumi 2002 m. šiuos darbus sudėjęs į knygą, pavadintą „Virsmų knyga“ (A. Patackas, A. Žarskus. Virsmų knyga, Kaunas: Tautinės kultūros centras, 2002).

A. Patackas savo lituanistines ir kultūrologines įžvalgas perteikia, vengdamas sauso mokslinio dėstymo, laisvu, vaizdžiu eseistiniu stiliumi. Knygoje „Litua“ mūsų Tautos esos, mentos, savimonės, pasaulėžiūros esmių studijos grindžiamos kalbos, istorijos ir etnologijos duomenimis, papildomos ir grožine kūryba – publicistika ir eilėraščiais.

Esminė knygos ašis, pasak A. Patacko, yra lituanistika. Būtent ji jungia svarbias Lietuvai temas. Ypač daug dėmesio skiriama svarbiausiai tautinės savasties daliai – kalbai, kurią praradę mes nustojame būti Tauta.

„Skyrelis kalbai gal ir yra pats įdomiausias, nes ten yra tokie kontraversiški dalykai, su kuriais akademikai nelabai sutinka, bet mes esame įsitikinę, kad atradome tokius dalykus lietuvių kalboje, kurių nematė kalbininkai. Kalba mums yra ypatinga. Ji nėra mums vien tik susižinojimo priemonė. Kadangi mūsų kalba yra nepaprastai sena, manau, joje yra viskas: mums nereikia enciklopedijų, nereikia brokhauzų, nereikia vikipedijų, mes viską galime rasti kalboje, tik reikia mokėti ją atrakinti“, – sakė A. Patackas.

Knygos įvade skaitytojus perspėjęs, jog čia nereikia ieškoti galutinių atsakymų, nes „gyvenimas yra nuolatinė klausa, tikintis išgirsti amžinybės šnaresius“, A. Patackas  savo kūrybos esmę nurodo glūdint ne galutinių atsakymų paieškose, o laisvo mąstymo ir kūrybinių galių palaikyme nelaisvėje, pasąmoningai siekiant gaivinti vaizdinius, daug svarbesnius už esamybę.

Įvado pabaigoje knygos autorius įvardija ne tik šio svarbaus kūrinio paskirties, bet, regis, ir viso savo gyvenimo pasišventimo esmę:

Skiriu šią knygą Lietuvai, jos amžinybei, kad ji išliktų mūsų omėje amžina paslaptimi, kurią betgi Aukščiausiojo nedrausta spėti...

Knygos „Litua“ pristatymas:

Alkas.lt