Laisvė sau ir saviškiams

Simas Čelutka baigė Vilniaus licėjų ir šiuo metu yra Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto bakalaurantas. Domisi politine filosofija, konservatizmu, Lietuvos vidaus ir užsienio politika. Skelbiame tekstą, publikuotą kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“. 

Lietuvos viešojoje erdvėje įsitvirtinusi išstūmimo retorika. Rimtesni politinio aktyvumo protrūkiai paprastai reiškiasi kaip siekis uždrausti kalbėti ir veikti kitiems piliečiams. Nors tai „tik“ kalbos, jos gana lemtingai prisideda formuojant bendrąjį viešojo kalbėjimo toną ir foną, tad į vyraujančią politinę retoriką nevertėtų žiūrėti pro pirštus. Tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tarp realių teisinių ir politinių veiksmų ir „tuščių“ žodžių plyti neperžengiama praraja. Tokie mąstytojai, kaip Johnas Stuartas Millis ir Alexis de Tocqueville’is, savo darbuose aiškiai parodė, kad šioje tarpinėje plotmėje tarp žodžių ir veiksmų formuojasi vadinamoji opinija, daugumos nuomonė. Nelygu koks laikotarpis ir aplinkybės, ji stipriau ar menkiau veikia politinius sprendimus, sykiu išlaikydama „vien tik žodžių“ statusą.

Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama nacionalistų ir tautininkų retorikai, mat šiandien ji viena įtakingiausių. Tai gausi ir įvairiaspalvė stovykla, niekaip nevienijama instituciškai: panašios pažiūros vienija kai kuriuos buvusius Sąjūdžio veikėjus, „liberalizmu nusivylusius“ intelektualus, įvairaus plauko lietuvybės ir tautiškumo puoselėtojus, tautinio jaunimo grupes, didesnę dalį TS-LKD narių ir apskritai „tyliosios daugumos“ atstovų. Atskiri šios dvasinės koalicijos nariai nesutaria dėl tam tikrų klausimų, tačiau juos vienija keli įsitikinimai. Čia panagrinėsiu tik vieną iš jų: tai atvirai reiškiamas požiūris, kad ne visi Lietuvos piliečiai verti politinių subjektų statuso. Straipsnyje taip pat mėginsiu pagrįsti, kad ne tik nacionalistai, bet ir dalis kairiųjų ir kai kurie pseudoliberalai laikosi to paties požiūrio.

Minėtą įsitikinimą lengviausia atpažinti neseniai vykusių LGBT eitynių oponentų retorikoje. Populiariausias šios stovyklos argumentas: „Tegu savo butuose jie daro ką nori, mums nusispjauti, tegu tik nelenda ir nesidemonstruoja viešai.“ Tai reiškia: šie žmonės nėra ir negali būti politiniai subjektai. Politinė erdvė – ne jų nosiai, politinė laisvė nėra jų tapatumo dalis, globėjiškai leisime jiems turėti vien privatumo laisvę. Jie ne tikri bendrapiliečiai, o tik formalūs (dėl įgyto asmens dokumento) Lietuvos piliečiai, gyvenantys kažkur netoliese. Jie gali slapčia fiziškai egzistuoti už uždarų durų, bet šiukštu negali būti matomi jokiu aukštesniu lygmeniu, t. y. negali virsti politiniais subjektais. Iš dviejų žmogiškųjų apibrėžčių – privatumo ir viešumo – jiems priskirtina tik pirmoji. Štai kodėl šiems piliečiams turi būti uždrausta viena pamatinių konstitucinių laisvių – taikių susirinkimų laisvė.

Pasak Hannah Arendt, politika yra pasirodymo (angl. appearance) erdvė. Kaip ir kai kurie kiti autoriai, ji pabrėžia politikos ir teatro panašumus. Teatre mes nematome užkulisių ir ten esančių veikėjų, tik žinome, kad jie yra ten kažkur, anapus scenos; teatre vieninteliai tikrieji veikėjai yra aktoriai, vaidinantys scenoje, visiems žiūrovams matant ir girdint. Tas pat ir politikoje: politiniai subjektai yra tik tie, kurie veikia viešai, visiems girdint ir matant. Privatūs, slapti ir neviešinami įsitikinimai yra politiškai bereikšmiai. Savo dvasios gilybėse pilietis gali ką nori manyti apie politinę tikrovę, tačiau kol nuomonės nepareikš viešai, liks ikipolitinėje būklėje. Vadinasi, bet kokie mėginimai kitą bendrapilietį nustumti atgal į užkulisius (namus, butus), užverti jam kelius į taikią viešąją saviraišką yra antipolitiniai iš esmės. Laisvė „namie daryti ką nori“ jokia prasme nėra politinė laisvė.

Svarbu pabrėžti, kad politinio subjekto statuso nepripažinimas yra visai kas kita nei paprasčiausias nuomonių išsiskyrimas svarstant konkrečius politinius klausimus, neatsiejamas nuo sveikos politinės kultūros. Tai kur kas daugiau – siekis uždrausti kitam apskritai veikti politiškai, t. y. reikšti politinę nuomonę ir kelti savarankiškus politinius tikslus. Jei pirmu atveju dėl tam tikrų specifinių klausimų ginčijamasi politikos viduje, tai antruoju nurodinėjama, kas apskritai vertas patekti į politinės erdvės vidų. Pastaroji nuostata ne tik antipolitiška, bet ir kur kas arogantiškesnė už pirmąją.

Visai neseniai tautininkų sąskrydyje buvo deginami jų kritikų atvaizdai. Toks politinis aktas nuosekliai papildo prieš porą metų paskleistą šūkį „Be žydrų, juodų, raudonų ir be taboro čigonų“. Pabrėžtina, kad prielinksnis „be“ ir deginimo aktas čia turi dar baugesnį prasminį atspalvį – kitokiems ne tik simboliškai atimama politinio subjekto mantija, bet potencialiai atmetama ir fizinės koegzistencijos idėja. Šiaip ar taip, šūkis akivaizdžiai orientuotas į politinės erdvės išvalymą. Jo autoriams atrodo, kad tik jie ir jų šalininkai arba autoritetai esantys tikrieji politiniai subjektai. Kitokių apskritai galėtų nebūti Lietuvoje, tačiau dabartinės politinės ir geopolitinės sąlygos neleidžia jų paprasčiausiai išskersti (vietinių neonacių sąlyginį taikumą palyginkite su žiauriais Maskvos ar Sankt Peterburgo neonacių siautėjimais). Iš čia ir minimalistinė nuostata: „Tada bent jau sėdėkite tyliai savo namuose ir nelįskite ten, kur jums nepridera (t. y. į politinę erdvę).“

(Kad jau prisiminėme šį šūkį: pamėginkite įsivaizduoti, kokia neapykantos banga kiltų romams pateikus prašymą surengti eitynes Gedimino prospektu.)

Panašus požiūris ir į lenkakalbius bendrapiliečius (čia nekalbėsiu apie konkrečius LLRA ideologus – tai atskiras klausimas). Jų turimi pasai leidžia „mėgautis“ formaliu, konstituciškai įtvirtintu Lietuvos piliečio statusu, tačiau bet kokie mėginimai į esamą formą įlieti specifinio politinio turinio priimami itin priešiškai. Šiaip ne taip priimama faktinė tikrenybė, kad nemenka lenkakalbių bendruomenė apskritai egzistuoja Lietuvoje. Pernelyg nesišiaušiama net ir dėl tokių kultūrinių renginių kaip Polonijos diena (akivaizdus skirtumas, lyginant su pasipriešinimu LGBT eitynėms, turėjusioms politinį atspalvį). Tačiau aiškiai trūksta dvasinio pasiryžimo pripažinti, kad šie piliečiai sykiu yra ir politiniai subjektai, galintys kelti savitus politinius tikslus. Nesuvokiama, kad politinių tikslų kėlimas visai nebūtinai stumia į situaciją „arba–arba“, bet puikiausiai gali įgyti formą „ir–ir“, kai skirtingi politiniai siekiai gali būti keliami vieniems kitų neeliminuojant. Deja, tautininkų patriarchai, tokie kaip Romualdas Ozolas, Lietuvos lenkakalbių piliečių politinę raišką vadina „aksominiu terorizmu“, „juodu nusikaltimu“, „lietuvių tautinės savimonės polonizacija“ ir t. t. Nacionalistai kitataučių piliečių politinį organizuotumą ir viešąją saviraišką suvokia kaip didžiulę grėsmę, idealų „tautinį grynumą“ teršiantį nuodą. Jie mėgsta pakalbėti apie „kai kurių“ Lietuvos lenkakalbių lojalumą Lietuvai, tačiau čia lojalumas reiškia ne daugiau nei tylų paklusnumą užsidarant namuose; dar būtų šaunu, jei ir rinkimuose balsuotų taip, kaip agituoja nacionalistų politikantai (R. Ozolo terminas). O šiaip tegu užsisklendžia savo privačioje erdvėje.

Kuo toliau, tuo dažniau ima atrodyti, jog toks nuožmus nenoras kitiems pripažinti politinio subjekto statusą kyla iš to, kad „tikrieji normalieji“ iš tiesų patys nesijaučia esantys visaverčiai politiniai subjektai. Nežinodami, ko norėtų siekti politikoje, jie piktinasi tais, kurie apskritai ko nors siekia, ko nors labai konkretaus ir apčiuopiamo – susirinkimų laisvės įgyvendinimo, pavardžių rašymo gimtąja kalba ir t. t. Ar nėra taip, kad „tikruosius normaliuosius“ labiausiai erzina jų pačių neveiklumas? Kad jie puola į frustraciją negalėdami pozityviai konkretizuoti skambių ištarmių „puoselėkime tautiškumą“ ir „puoselėkime lietuvybę“? Kad net ir pozityviai performuluotas „puoselėkime“ iš tiesų reiškia negatyvų „ginkime nuo svetimkūnių“?

Žinoma, tai ne vienintelis išstūmimo logiką maitinantis šaltinis. Lietuvos publicistai ir akademikai akcentuoja kitų veiksnių svarbą: tai ir istoriškai susiklostę prietarai ar nuoskaudos kitataučių atžvilgiu, ir posovietinis bejėgiškumo sindromas, peraugantis į bet kokio kitoniškumo baimę, ir Naujojo Nacionalinio Tikslo nebuvimas, kurio nepajėgios užglaistyti nei gausiai kuriamos vizijos ir strategijos (2020, 2030 ir t. t.), nei šūkiai apie drąsią šalį ir sportininkų pergalės. Tai teisingos įžvalgos, tačiau retas komentatorius užsimena apie politinę šios frustracijos dimensiją. Jei piliečiai geriau įsisąmonintų savo kaip demokratiškų politinių subjektų tapatumą, jei suvoktų, kokias pozityvaus veikimo galimybes jiems garantuoja Konstitucija, galbūt rastųsi ir įvairesnių politinės raiškos formų, kurios apsieitų be neapykantos kitiems protrūkių. Teigiama savivaldos, politinės galios ir laisvės pajauta, galų gale pasitikėjimas savimi ir savo pasaulėžiūra turėtų apraminti aistras ir įpratinti bendrapiliečius traktuoti kaip partnerius, su kuriais galima tartis, o ne kaip priešus, kuriuos būtina apšmeižti ir išstumti anapus civilizuoto politinio diskurso ribų. Savojo politinio subjektiškumo įsisąmoninimas taip pakeičia perspektyvą, kad jis ilgainiui pripažįstamas ir kitiems bendrapiliečiams.

Kol kas yra kitaip. Didesnė dalis nūdienos „tikrųjų normaliųjų“ neranda ir net nelabai ieško pozityvios politinės saviraiškos formų. Kitų simbolinis išstūmimas į „tuščią vietą“ neįneša jokio ramaus, apmąstyto, ne į griovimą, o į statybą ir kūrybą orientuoto politinio veikimo. Įdomumo dėlei siūlau atlikti eksperimentą: pamėginkime įsivaizduoti visiškai išvalytą, etniškai, kultūriškai ir, žinoma, seksualinės orientacijos požiūriu grynaveislę Lietuvą. (Į kurią niekam nė mintis netopteltų kviesti teatro režisierių iš Italijos.) Kaip atrodytų tokios Lietuvos politinė erdvė? Apie ką diskutuotų, dėl ko tartųsi „tikrieji normalieji“ – tobulai nugludinti grynuoliai? Dėl kokių klausimų virtų tokios aistros, kokios lydėjo visus su lenkakalbių reikalavimais ir LGBT eitynėmis susijusius įvykius? Ypač mane domina šis klausimas: kas paskatintų iš savo būstų išlįsti ir į Gedimino prospektą (ar Upės gatvę) sugužėti tokią gausybę „tikrųjų normaliųjų“, panorusių aiškiai ir viešai – ne virtuvėje prie stalo ar anonimiškai naujienų portale – pareikšti politinį protestą? Nejau tik krepšininkų triumfas?

Ar tik neįsivyrautų kapų tyla šioje nusausintoje utopijoje? Kam lįsti iš namų, kai niekas jau nebetrukdo ir nebepiktina? Ką veikti politikoje, nelikus erzinančių trukdžių? Įdomu tik su priešais, neįdomu su draugais?

Vis dėlto tarkime, kad šioje švarioje, sterilizuotoje politinėje erdvėje „tikrasis normalusis“ guviai imasi „puoselėti tautiškumą“. Kokiomis politinėmis formomis reikštųsi šis puoselėjimas? Mano prasta vaizduotė, tad nelabai ir įsivaizduoju. Šoktume masinį klumpakojį? Sutartines dainuotume, Maironį sinchroniškai deklamuotume Lukiškių aikštėje? Selektyviai atrinkę tekstus kiekvieną pirmadienį rengtume viešus Antano Maceinos skaitymus? Gražiai perleistume šimtatūkstantinį Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijos“ tiražą ir pardavinėtume po 10 litų? Kol kas neskamba nei itin intriguojančiai, nei perdėm patraukliai. Nors turbūt atsirastų norinčių tuo užsiimti.

Jei rimčiau – šitaip ironizuodamas siekiu ne sumenkinti tautiškumo ar lietuvybės idėjas, o suaktualinti vieną nepaprastą klausimą: kodėl pereidamos iš kultūros į politiką šios idėjos taip dažnai virsta žemažiūriška neapykanta kitoniškumui? Noriu suprasti, ar teigimas visada būtinai turi virsti neigimu. Tai sena filosofinė tema (žr. tokius veikalus kaip Hegelio „Dvasios fenomenologija“, Carlo Schmitto „Politiškumo sąvoka“, Ronaldo Dworkino „Teisingumas ežiukams“). Tiesiog nesinori pernelyg greitai priimti realistinę (neretai – cinišką) nuostatą, kad teigimas visada reikš neigimą (neva toks jau pamatinis žmonijos dėsnis), kad politinis susikalbėjimas neįmanomas, diskusija – vien plepalai, liberalų fantazijos ir nieko daugiau. Šitoks cinizmas patogus ir daugeliui labai priimtinas. Jis tarsi viską sustato į vietas: priėmęs tokią nuostatą gali nebesivarginti klausytis kitaminčių, tau absoliučiai viskas aišku, belieka uoliai „stumti savo tiesą“. Tačiau tai klaikiai nyki ir neįdomi pozicija. Be to, kol kas tikrai nesu įsitikinęs, ar ji adekvati politikos fenomenui.

Apmaudu, tačiau tikrų politinio lygiateisiškumo gynėjų Lietuvoje šiandien nėra daug. Antai nė vienas iš Liberalų sąjūdžio lyderių, prieš pusmetį garsiai kalbėjusių apie homoseksualų partnerystės įteisinimą, nedalyvavo LGBT eitynėse. Kalbama, kad pabijojo savo rinkėjų reakcijos (įdomus vis dėlto tas liberalų elektoratas, neigiantis vieną iš esminių liberalizmo principų). Teisinimasis „visi ir taip žino, kad palaikome“ čia visiškai negalioja, nes, kaip jau minėta, politikoje vidiniai įsitikinimai ir „galimos nuojautos“ nieko nereiškia; politiniu požiūriu svarbu tik tai, kas išsakoma ir nuveikiama viešai. Liberalų sąjūdžio lyderių – tų, kurie tikrai turėjo dalyvauti, turint omenyje ne tik partijos ideologiją, bet ir visai nesenus pasisakymus, – nedalyvavimas eitynėse šiuo atveju reiškia politinio lygiateisiškumo nepalaikymą.

Ką jau kalbėti apie didįjį liberalą Artūrą Zuoką, kuris atvirai priešinosi minėtoms eitynėms. Gėdingi išsisukinėjimai ir veidmainystė turėjo įtikinti dar išlikusius Vilniaus mero simpatikus, kad su autentišku liberalizmu jo pasaulėvoka neturi nieko bendra. Demonstratyviai pasipriešinęs politinės lygybės ir fundamentalios konstitucinės teisės manifestacijai A. Zuokas galutinai atskleidė savo „liberalias“ pažiūras. Finita la commedia.

NK95 atstovai taip pat nėra visiškai nuoseklūs. Nors jie pasisako už lygybę ir aktyviausiai palaiko LGBT narių lygiateisiškumą, kai kurių judėjimo ideologų straipsniuose nesunku įžvelgti mintį, kad toli gražu ne visi piliečiai verti politinio subjekto statuso. Nida Vasiliauskaitė pastaruosiuose tekstuose advokatauja savotiškam „proto tribunolui“, kuris turėtų atsijoti, su kuo (kairiesiems) apskritai verta diskutuoti politinėje erdvėje, o kas turįs likti už pagarbaus politinio diskurso ribų. Protas, žinoma, yra svarbus, tačiau šio proto cenzo N. Vasiliauskaitė išsamiau neapibrėžia, jis perdėm abstraktus, o todėl ir įtartinas. Auguste’as Comte’as racionalumą apibrėžė mokslo (ypač gamtamokslio) standartais, Kantas – kategoriniu imperatyvu, o čia racionalumas apibrėžiamas… neaišku kaip. Neprieštaravimo dėsniu? Ar tai pakankama politiškumo sąlyga? Šiaip ar taip, tokie arbitralūs racionalumo kriterijai savavališkai atriboja didžiulį skaičių potencialių politikos subjektų; net jei tai ir būtų siektinas atribojimas, nereikia apsimetinėti, kad vis dar kovojama už „visų lygybę“ ir „visų laisvę“. Tai protingųjų laisvė ir protingųjų lygybė, kad ir kokie migloti būtų tie protingumo standartai.

Apibendrindamas grįžtu prie nacionalistų, kurių dvasinė koalicija šiuo metu gerokai gausesnė, o retorika pavojingesnė. Vargu ar įspūdingą politinę brandą demonstruoja piliečių dauguma, kurios žodyne sąvoka „laisvė“ iš tiesų reiškia: laisvė-sau-ir-saviškiams. Tokiu atveju ir politika tampa politika-sau-ir-saviškiams. Ironiškiausia, kad net ir šitaip suprasta politine laisve pozityviai nesinaudojama. „Išstumsime ir patys išeisime“ – tai antipolitinis įsitikinimas, pakeltas kvadratu. Jis tik ištuština viešąją erdvę, nieko į tą įsivaizduojamą vakuumą neįnešdamas, išskyrus nebent pyktį ir pagiežą. Kažkas iš pagrindų papuvę politinėje bendrijoje, kurioje „tikrieji normalieji“ daliai savo bendrapiliečių nepripažįsta politinių subjektų statuso.

www.satenai.lt