Šimtmečio Rugpjūčio 23-ioji

Visus metus švenčiame valstybės atkūrimo šimtmetį. Pagarba profesoriui Liudui Mažyliui, neišlepintam valdiškų pinigų ir sveiku protu bei logiškai suvokusiam, kur reikia ieškoti Vasario 16-osios Akto. Lengvos profesoriškos duonos jam nedavė jokia LRT „ekspedicija“.

Kita šimtmečio dovana – Prezidentės Dalios Grybauskaitės laiškai Seimo nariui Eligijui Masiuliui. Ne nuo Razlivo ežero, o iš Respublikos Prezidento Kanceliarijos serverio. Graudžiai prašantys tarpininkauti, kad privati įmonė padėtų Respublikos Prezidentei Seime „prastumti“ būsimą Generalinį prokurorą. Skaudžios šimtmečio metamorfozės.

Šimtmečio Rugpjūčio 23-iąją – labai svarbią Lietuvos istorijos datą - mūsų valstybė šventė gerą mėnesį tylėjusios Respublikos Prezidentės – Rusijos Federacijos valstybės paslapties - apsilankymu pas pokario partizaną Tigrą. Svarbus šimtmečio paminėjimo įvykis. Daug optimistiškesnis valstybei lyginant su graudžiais Prezidentės laiškais E. Masiuliui.

Dar svarbesnis šimtmečio paminėjimo įvykis, kuriame Prezidentė nesilankė, rugpjūčio 23-iąją įvyko Radviliškyje. Išvakarėse, grįždami iš laidotuvių, su žmona Regina stabtelėjome Šeduvoje. Aplankėme Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Šeduvos iniciatyvinės grupės ir viso rajono dvasia ir Atgimimo veidu pelnytai esančią 88-erių Emiliją Brajinskienę, ilgametę etnografinio ansamblio „Šeduva“ vadovę. Garbingai Šeduvos Baba vadinama senolė sprendė, ar rytojaus dieną dalyvauti Radviliškio mero organizuojamame Baltijos kelio ir Juodojo kaspino dienos paminėjimui skirtame penkių valandų (nuo 11 iki 16 val.) trukmės arbatos gėrime lauko kavinėje. Šia proga Šeduvos Baba kviesta net valandą pakalbėti rinktiniams svečiams. Pasikalbėjome, pasitarėme, ir Šeduvos Baba nusprendė, kad nedalyvaus. Ir paaiškino savo sprendimą. Valdžiai tik labai nemalonius žodžius galinti pasakyti. Iš kultūros namų išprašytas ir šių metų Dainų šventėje dalyvavęs etnografinis ansamblis „Šeduva“ glaudžiasi ir repetuoja Emilijos Brajinskienės kuklaus namelio didžiausiame, bet mažame kukliame kambarėlyje. Tačiau tai nesutrukdė šiam ansambliui išleisti jau per 10 etnografinių dainų diskų.

Turi Šeduvos Baba klausimų valdžiai. Ir ne tik Radviliškio valdžiai. Ir Prezidentei. Dėl žmonių nuskurdinimo, supriešinimo, baimės atmosferos, kokios nebuvo ir „sovietmečiu“, žmonių išvarymo iš Lietuvos, tik vienos nuomonės viešo skelbimo. Ir Vytauto Landsbergio, už kurį kažkada aukotis buvo pasiruošusi, kaltę dėl viso to Šeduvos Baba mato.

Mažeikių rajone esančiuose Viekšniuose aplankėme Biržiškų namą. Žmonėms išjudinus prieš 10 metų gražiai suremontuotame ir prasmingai naudojamame name įsikūrusi vietinė biblioteka ir Vaistinės muziejaus filialas – Biržiškų muziejus. Ir bibliotekininkės, ir muziejininkė – šaunios optimistės. Tik valdžia galėjo bent šimtmečio metais pastebėti, kad į namą – muziejų įeidamas gali ir suklupti. Dėl išdaužytų laiptų plytelių. Prie garbingo signataro Mykolo Biržiškos stulpo, stovinčio šalia namo, sąmatos tikriausiai galima buvo pridėti ir simbolinę sumelę šiems įėjimo laiptams suremontuoti. Vis tik laiptais įeinama į muziejų. Ne per langą lipama.

Biržiškų namas – šalia Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios. 1990 m. rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą Ventos rinkiminėje apygardoje mane suvedė su šios bažnyčios klebonu a.a. Vincentu Gauronskiu. Ir ne tik labai stipri Viekšnių garbės klebono ruošta kava su puse puoduko medaus liks mano atmintyje. Reto stiprumo ir tvirtų įsitikinimų buvo žmogus.

2012 m. klebono ir Telšių vyskupijos garbės kanauninko V. Gauronskio laidotuvėse susipažinau su jo broliu Anupru Gauronskiu, nuo 1989 m. kunigavusiu Karaliaučiaus krašte. Vienas pats triūsė tiek metų. Ir tik dabar jam, sulaukusiam 80-ies metų Karaliaučiaus dekanui ir Telšių vyskupijos kapitulos kanauninkui, leista grįžti į Lietuvą. Į gimtas vietas. Broliai Gauronskiai gimė Purviuose Akmenės rajone, kur palaidotas Vincentas Gauronskis.

Anuprą Gauronską pavadinčiau beviltišku optimistu. Brolio laidotuvių dieną jis man papasakojo, kaip prispaudė Prezidentą Valdą Adamkų išduoti diplomatinį pasą jam, vieninteliam katalikų sielovada Karaliaučiaus krašte tiek metų užsiimančiam mūsų kunigui. Kad nereikėtų garbingo amžiaus žmogui kertant sieną laukti ilgose eilėse. Lietuvos valdžios tokių dalykų nepastebėjo. Nepastebėjo, kad jis vienas triūsia anapus sienos, kad nuo 2004 m. buvo Karaliaučiaus įkalinimo įstaigos kapelionas, kad dar 1991 m. Karaliaučiuje įregistravo Šv. Šeimos parapiją (pirmoji po Antrojo pasaulinio karo Kaliningrado srityje) ir buvo paskirtas jos klebonu, kad 1994 m. pastatydino šios parapijos koplyčią – po Antrojo pasaulinio karo pirmuosius maldos namus Kaliningrado srityje, kad 2000 m. pastatydino Kristaus Prisikėlimo bažnyčią, kad 2002 m. Karaliaučiaus įkalinimo įstaigoje įrengė koplyčią – pirmąją katalikų koplyčią Rusijos įkalinimo įstaigose, o iki 2004 m. pastatydino 4 koplyčias, restauravo 3 bažnyčias, įkūrė 21 parapiją.

Tokie mūsų Lietuvos žmonės – Emilija Brajinskienė, kunigai broliai Gauronskai - yra verti Simono Daukanto, kurio muziejus ir kapas yra Papilėje ir kuris tikėjo, kad lietuvių tautą atgaivinti reikia kultūrinės veiklos keliu, atminimo ir didžiulės mūsų pagarbos.

S. Daukantas, nuo 1835 m. dirbęs Rusijos Senato valdininku Sankt Peterburge padalinyje, atsakingame už Lietuvos Metriką, su bendražygiais iš carinės valdžios 1841 m. gavo leidimą steigti parapijines lietuviškas mokyklas Lietuvoje. Būtent šis „bendradarbiavimas su okupacine valdžia“, kalbant šiandieninės Lietuvos valdžios terminologija, legalizavo Lietuvoje jau veikusias mokyklas ir leido plėsti jų tinklą, tuo išlaikant ir plėtojant lietuvių kalbą.

Simonas Daukantas tikėjo tuo, ką darė. Broliai kunigai Gauronskiai, Emilija Brajinskienė taip pat tiki tuo, ką darė ir daro. Nes darė ir daro tai Lietuvai, jos žmonėms.

O mūsų dabartinė valdžia kuo tiki? Kokius „leidimus“ lietuvių kalbos atsisakymui ar išsaugojimui ji mums veža iš Briuselio?

Stabtelėjome Akmenės rajone esančiame Papilės miestelyje aplankyti labai gražias kapines, kuriose palaidotas ir Simonas Daukantas. Buvo gražu. Ir diena buvo graži, saulė švietė. Ir žmonės sutikti nuoširdžiai kalbėjosi. Nors buvo liūdna, žvalgantis į šį grąžų, nykstantį istorinį Lietuvos miestelį, kuriame vienas po kito tuštėja namai.