|
Klausiate, iš kur omnikratų judėjimas ims mąstančius savo galva? Atsakymas labai paprastas, kažkada apie tai jau esu rašiusi. Pradžiai užtenka kad ir dvylikos „evangelistų“. Atskirais klausimais evangelistų nuomonės gali skirtis, bet kolektyvinio intelekto platforma atsisijoja pelus ir lieka daugumai priimtini grūdai, kuriuos galima viešai skelbti kaip bendrą sprendimą. Kolektyvinio intelekto platforma yra tai, kuo kažkada buvo vidaus degimo variklis, pakeitęs civilizacijos istoriją. Arba štai internetas — buvo sugalvotas kitoks duomenų perdavimo protokolas, kuris duomenis iš taško A į tašką B persiunčia ne nuosekliai vienu laidu, bet paketukais skirtingais maršrutais, o po to tuos paketukus suklijuoja. Smulkmena, bet naujasis protokolas pagimdė viską, kas dabar sukasi ant interneto. Panašiai kolektyvinio intelekto platforma kardinaliai pakeis globalios civilizacijos veidą. Dar viena analogija būtų, kai pavasarį maži upeliai susijungia į vis didesnius ir didesnius upelius iki pat Nemuno — gi tų upelių niekas kiekvieno atskirai neprašo jungtis? Tad reikalą lemia landšaftas, jo forma. Kitaip sakant, infrastruktūra. Demokratinė infrastruktūra iškelia į lyderius gal ir gerus žmones, bet vėliau ta pati infrastruktūra iš jų padaro (atleiskit už mano prancūzų) mėšlą. Tai nėra tų žmonių kaltė, problema slypi infrastruktūroje. Omnikratija irgi yra infrastruktūra, tačiau ji iškelia į paviršių žmonių gerąsias savybes — žinias, išmintį, sąžinę, bendruomeniškumą. Be to, norint užkurti omnikratiją, kad ji imtų veikti, kad būtų randami geri sprendimai, ne tik nereikia daug žmonių, bet jiems nebereikia rinktis į vieną vietą. Nebūtina net matyti vienas kito, todėl niekas negali pretenduoti į lyderius. Jokia interesų grupė neįterps į grupę savo žmogaus, nes tai beprasmiška. O jei tarp „evangelistų“ atsirastų Judas, jis neišduos lyderio (a la Kristaus), nes jo paprasčiausiai tarp omnikratų nėra ir nereikia. Tiksliau sakant, Kristus omnikratijoje yra decentralizuotas ir omnikratų sąrašo niekas neturi. Tad pradžia labai paprasta — 12-20 gerų žmonių, kurie po truputį įtraukia po vieną-du savo draugus, tie — savo ir t.t., kol susidaro jėga, galinti priimti ne bet kokius, bet ryškius sprendimus. Iš pradžių tokių sprendimų gal bus po vieną per savaitę, bet juk ne kiekybėje esmė.
|