Po šio savaitgalio Lietuva lengviau atsiduso. Nebėra žmogaus – nebėra problemos. Pirmasis buvo nužudytas teisėjas Jonas Furmanavičius ir neliko Jono Furmanavičiaus problemos. Niekas nebesiaiškino, ar buvo jis įsipainiojęs į pedofilijos skandalą, ar ne, ar buvo pažįstamas su Andrium Ūsu, ar ne. Po to virtinė paslaptingų mirčių (nužudymų?), keliančių gausybę klausimų be atsakymų. Iš pradžių stebėdamas keistas ir nelogiškas teisėsaugininkų reakcijas, kliedesių pilnus Astos Kuznecovaitės ir Laimos Lavastės rašinėlius didžiausiame Lietuvos dienraštyje, imdavau save reflektuoti, ar nepasimaišė protas, ar nekuriu sąmokslo teorijų. Matyt, kūriau, bet tos teorijos buvo apie šalia mūsų vykusį ir tebevykstantį sąmokslą.
Iš tikro, kas čia tokio nutiko, kad labiausiai valstybėje saugomai liudininkei buvo leista dingti iš akiračio? Versijų galima būtų priskaldyti kaip skiedrų ir visos jos bus teisingos, kol negausime įtikinančių paaiškinimų iš tų institucijų, kurios šį kraupų scenarijų kūrė ir įgyvendino. Pradėkime nuo paprasto siužeto apie laimingą mergaitę ir triušį, parodyto per televiziją praėjus gal savaitei po Garliavos šturmo. Tai paskutinis kartas, kai mes girdėjome mergaitės balsą. 15 mėnesių mergaitės balso viešumoje niekas negirdėjo, kaip nebuvo ir kalėdinių imbierinių namelių. Pavasarį buvo internete išplatintas keisto turinio L. Stankūnaitės nusiskundimas, kad mergaitės sveikata nėra gera, o jos abi gyvena tarsi įkalintos. Dabar matyti, kad tai buvo sukurpta preliudija tam, kas nutiko šiomis dienomis. Gal buvo mėginta ištirti, kaip reaguotų visuomenė, jei liudininkė Nr. 1 su liudininke Nr. 2 dingtų iš akiračio nežinia kur. Neatmestina versija, kad jos jau senokai yra dingusios arba viena iš jų, o dabar scenaristai tik lopo mažai įtaigias dramos atomazgas. Iš paskutinio Laimutės Stankūnaitės interviu Lietuvos ryto žurnalistei Laimai Lavastei kyšo daugybė ylų iš maišo. Liudininkė Nr. 1 kalba: „Apsaugos buvau atkirsta nuo viso pasaulio, dvejus metus man nebuvo leidžiama net turėti interneto.“ Netiesa. Siužetas L. Stankūnaitės internetiniame puslapyje „Mūsų vasara...“ buvo išplatintas (Posted on 2012/07/23 by L_Stankunaite), taip pat turėjo ir savo Facebooko langą. Vadinasi, arba kažkas meluoja, arba kažkas kitas kūrė legendą. Klausimas, kokiu tikslu buvo vaidinamas šis spektaklis ir kokią gyvenimo tikrovę buvo siekta falsifikuoti.
Iš Laimos Lavastės interviu Lietuvos rytui aiškėja ir dar keletas keistų rebusų. Pirmasis, kad interviu duoda ne pati Laimutė Stankūnaitė, o kalba antrinis šaltinis perpasakodamas neva vykusio telefoninio pokalbio turinį. Taigi, nėra pagrindo tikėti, kad toks pokalbis iš viso įvyko, kad tai nėra tik sukurptas falsifikatas, vėl gi siekiant kažką nuslėpti.
Dar keistesnis L. Lavastės pasažas, kad Laimutė Stankūnaitė 20–30 metų negalės bendrauti su artimaisiais ir su jokiais lietuvaičiais. Žodžiu, visą šį laiką jos išvis nebus niekur. Kol buvo Lietuvoje, – galėjo, o dabar svečioje šalyje kalėjimo režimas bus dar griežtesnis. Koks tikslas pasirinkti tokį režimą? Bala nematė, jei taip jau Laimutė apsisprendė, bet mergaitė po devynerių metų sulauks pilnametystės ir jokie motinos pažadai ar parašai saugumo tarnyboms jos nesaistys. Galės kalbėtis, su kuo nori, ir laisvai keliauti, kur nori, nors ir į Garliavą pas senelius.
Taigi visi šie savaitgalio paistalai, paskelbti Lietuvos ryte, kelia labai kraupių įtarimų. Ir kas galėtų paneigti, kad tie įtarimai nėra akis badanti teisybė?.. Jų nebėra.
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
