Pone Kęstuti, atleiskite, kad kreipiuosi į Jus tokia forma. Esame šiek tiek pažįstami nuo to momento, kai „Laisvės“ radijas įsikūrė Vilniuje. Bet šiame pokalbyje nesijaučiu taip laisvai, kaip Jūs: aš Jus dar gerbiu... Tam turiu keletą priežasčių.Pirma, iš „sovietmečio“ yra išlikęs Juozo Girniaus autoritetas. Jis ypač sustiprėjo tada, kai Pasaulio filosofų kongrese (kuris vyko Varnoje) mano mokslinio darbo vadovas Jonas Repšys su Jūsų Tėte užmezgė gana šiltus ryšius. Tie ryšiai paveikė ir katedrą. Tiesa, už juos jis ir brangokai užsimokėjo: buvo konfiskuotos jo gautų knygų siuntos, pats jis atsidūrė KGB interesų centre ir pradėta jo arši ideologinė kritika. Filosofijos katedroje jis šiaip taip išliko tik vedėjui Eugenijui Meškauskui paprašius pagalbos patį Aukščiausiosios Tarybos pirmininką. O tokie dalykai retai pavykdavo...
Antra, savo asmeninį autoritetą Jūs esate įgijęs vadovaudamas lietuviškam „Laisvės“ radijui. Manau neperdedu sakydamas, kad Jūs – neabejotinai labiausiai patyręs ir palyginti gana nešališkas politikos apžvalgininkas.
Trečia, Jūs esate racionalus žmogus ir su Jumis, tikiuosi, galima diskutuoti.
O gal klystu? Bet pabandyti privalau, nes reikalas – ne privatus.
Man pasirodė ne visai korektiškas Jūsų arogantiškas juokas iš to, ką Jūs ir Jūsų rato žmonės paniekinamai vadinate „Nesiliaujančiomis „išstumtųjų“ inteligentų raudomis“. Žinoma, ne taip svarbu, kad susirūpinimą savo tautos likimu Jūs vadinate rauda. Jeigu Jums dėl to neskauda, tegul būna taip. Bet kodėl Jūs juokiatės iš tų, kuriems skauda? Jūs netikite akis rėžiančia statistika? Turite patikimesnę informaciją? Ne. Negi skubate nuraminti žmones, kad jie gerai miegotų ir nesikištų į vykstančius procesus?
Bet juk iki šiol taip ir buvo. Ir tebėra. Visa žiniasklaida mielai teikia pavienius faktus: savižudybės, emigracija, kalėjimai, alkoholizmas, išsigimimai... Tačiau niekas nedrįsta tų rezultatų suvesti į visumą. Vaikštinėja aplinkui – ir tyli. Kodėl? Didžioji šios informacijos dalis jau buvo žinoma prieš aštuonerius metus, bet niekas į ją nekreipė dėmesio. Jūs irgi sukote ir tebesukate akis į šalį. Ar pamėginote kada nors paskaičiuoti, kiek dar Lietuvoje yra likę kurti pajėgių žmonių? Ak, Jūs tiesiog tikite, kad viskas, kas keičiasi, keičiasi į gera. O kas skaičiuoja, - Jums raudotojai.
Dabar suprantu: Jums viskas gerai šiame geriausiame iš pasaulių. Bet daugeliui žmonių negerai, - ir būtent dėl to jie emigruoja (o ne tik migruoja, kaip Jūs sakote), nuodijasi, nyksta. O Jūs taip lengvai tautos likimo problemą paversti pačių „raudotojų“ problema.
Ką gi, diskutuodamas Jūs turite teisę pasukti temą kaip Jums patinka. Kaip 19 a. optimistas Jūs turite teisę pašaipą, juoką, patyčias labiau vertinti negu užuojautą, gailestį ir raudą. Bet gali būti ir kitoks pasirinkimas: „Verčiau liūdėti negu juoktis, nes po liūdnu veidu gali slėptis linksma širdis. Išmintingųjų širdį patraukia gedulo namai, o kvailųjų širdis yra pramogų namuose“. Nemanyčiau, kad ši Koheleto nuoroda jau yra praradusi prasmę. Kodėl Jūs norite visus įtikinti, kad šypsotis visad gerai, o raudoti prie mirštančios tautos blogai? Kodėl Jūs šaipotės iš tų, kurie rauda, bet kažkodėl nė žodelio nepasakote, net neužsimenate apie tai, kas yra apraudama.
Žodžiu, Jūs lengvai nukreipiate dėmesį nuo to, apie ką anksčiau buvo kalbėta DELFI skelbtame interviu. Ir išeina – štai kas. Neramius svarstymus apie tautos likimą Jūs mikliai suvedate į inteligentų raudas, raudas savo ruožtu – į jų pretenzijas rodytis televizijoje, o tas pretenzijas galų gale – į Stoškus neturėjimą ką pasakyti. Šitą paskutinį pasažą jau įdomu pacituoti: „K.Stoškaus tipo raudų nespausdintų nei laikraščiai, nei plačiau skaitomi tinklapiai. Tuo požiūriu Lietuvos viešoji erdvė yra labai atvira, ilgainiui žiniasklaida atsiveria visiems, kurie turi ką pasakyti. Taip pat ir tiems, kurie 15 metų kartoja tą patį.“ Taip užbaigiama Jūsų intriguojanti publikacija.
Ką, mielas Kęstuti, tuo norite įrodyti ar parodyti? Kad Stoškaus nereikia nei spausdinti, nei skaityti? Prašote cenzūruoti? Ir dar vieną asmenį? Turbūt ne. Šiuo pavyzdžiu Jūs bandote įtikinti, kad ir „Stoškaus vadinamieji inteligentai“ neturi ką pasakyti savo šaliai. Vadinasi, ir juos cenzūruoti? Įdomu tą girdėti iš liberalo. Bet vienu atžvilgiu Jūs visai teisus: „poetų žodinis meistriškumas“ nesuteikia gebėjimo spręsti „apie lenkų pavardžių rašymą ar dirbtinį apvaisinimą“. Tik kas dėl to diskutuoja? Jūs pats su savimi.
Su p. Inga Liutkevičiene mes kalbėjome ne apie profesijas ar Nobelio premijos laureatus, o apie tai, kad Lietuvoje trūksta plataus akiračio pilietinės ir moralinės atsakomybės žmonių, žmonių, kurie dar geba aukotis, tiksliau sakant, autoritetingų (visoje šalyje pripažintų), morališkai patvarių, per ugnį ir vandenį praėjusių, gyvenimo išbandytų asmenybių. Jų niekada nebuvo daug. O dabar ypač. Kam jų reikia? Jūs rašote: „Eiliniams piliečiams labiausiai rūpi <...> skurdūs atlyginimai, nedarbas, pensijų reforma, mokesčiai, migracija, vidaus politika.“ O paskui pridedate, kad kai kuriems „nesvetimi“ dar ir „dirbtinio apvaisinimo, socialinio teisingumo“ klausimai.
Štai čia, pone Kęstuti, esminė mūsų (ir ne tik mūsų) galvosenų takoskyra ir Jūsų paties raštiškas patvirtinimas, kad Jūs tebesate labai toli nuo Lietuvos. Jums teisingumas - greta apvaisinimo. O mums – tai pagrindinis, centrinis, abėcėlinis rūpestis. Be jo – niekas neturi prasmės. Net ir badas lengviau pakeliamas negu neteisybė. Tokį rūpestį pilietine jėga galėjo paversti tik dėl kitų mokančios gyvenanti asmenybės. Inteligencija – ne profesija, ne amatas, o ypatingas asmenybės išsilavinimo tipas, kažkokiu stebuklingu būdu išsaugojęs klasikinio padorumo bruožus.
Iš Jūsų kalbos apie inteligentus susidaro įspūdis, kad apie tokią žmonių „padermę“ net nesate girdėję. Dėl to Jūs netikite tų žmonių moraline galia. Jums sunku suprasti, kad apie tuos žmones telkėsi minios lyg maldingam susikaupimui, bet tik ne masinei pramogai. Negi Jums visa, kas nemoderniška, yra atsilikęs patriarchalizmas“? Bet leiskite turėti ir kitokią gyvenimo galimybę. Aš čia nematau Jūsų kaltės: kitokio mastelio tiesiog neturite. Rodos, dabar galėtumėte suprasti, kad suplakdamas mane su tomis asmenybėmis Jūs netyčia man suteikėte pernelyg daug garbės ir uždėjote naštą, kurios aš neketinu nešti. Ji tiesiog ne man priklauso, tikriausiai, ir ne Jums.
Skaitai ir savo akimis negali patikėti. Kodėl teigiate, kad anų laikų valdžia vertino inteligentus? Politinis uždavinys buvo visiškai priešingas – inteligentus perauklėti arba sunaikinti. Kas jau kas, o Jūs gerai žinote, kur atsidūrė didžioji inteligentų dalis: Amerikoje arba Sibire. Visa sovietinė sistema iš principo buvo antiinteligentiška, juk tai proletato diktatūra, darbininkų valdžia.
Jums visi protinės veiklos žmonės yra vienodi inteligentai, kaip katės tamsią naktį. Atseit, kadaise inteligentai buvo „labiau valdžios maloninami – stambesniais honorarais, kelialapiais, proga bendrauti su šalies grietinėle. Dažniau buvo kviečiami į radijo ir televizijos laidas. <...> Kai kurie net tapdavo kompartijos dvaro muzikantais.“ Kas tie jie? Jūs sakote iš kažkokių knygučių perskaitytus žodžius ir dar kitus įtikinėjate. Ne atsitiktinai aš paminėjau žodį „arogancija“. Negi Jūs, už jūrų marių užaugę žmonės, geriau matėte, kaip mes čia gyvenome ir tikrai norite mums, čia visą amžių nugyvenusiems žmonėms, išaiškinti, kas ir kaip čia buvo „pamaloninami“. Kuri iš ten paminėtų autoritetingiausių asmenybių yra pasinaudojusi tomis gėrybėmis ir kiek? Gėrybėmis naudojosi klapčiukai, o ne inteligentai. Klapčiukas ir inteligentas – poliarinės priešybės. Čia perskyra, o ne ten, kur Jūs grabaliojatės.
Atleiskite man už šitą šiurkštesnį žodį. Aš tiesiog nežinau, kaip tą nesusigaudymą pavadinti. Suprantama, klapčiukų buvo nemažai visuose sluoksniuose. Ir kuo uolesnis klapčiukas, - tuo didesnės privilegijos. Toks buvo principas. Savo ruožtu inteligencijos tik tiek ir būdavo išsaugoma, kiek atkakliai ir nuosekliai buvo priešinamasi tiems patarnavimams, t.y. atsisakoma arba vengiama vykdyti prievartinius ideologinius užsakymus ir politinius nurodymus, kiek parodoma sąžiningumo ir išradingumo ginant nacionalines ir autonomines vertybės.
Iš tikrųjų anais laikais tik tokia opozicija ir galėjo būti. Kartais labai silpna, bet ji visą laiką buvo. Net rūsčiausiais pokario metais. Jeigu jos nebūtų buvę, nebūtų ir prisikėlimo. Štai čia Jums ir paaiškinimas, kas yra istorinius išbandymus praėjusios asmenybės. Išlaikydamos tuos išbandymus jos sukūrė savo charakterį kaip inteligenciją ir inteligenciją kaip savo charakterį.
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
