Sufalsifikuotas dienoraštis 3

Balandžio 7, šeštadienis. Po pietų baigiau skaityti Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymą“. Tikrai geras tekstas: gyvas, išraiškingas, žiaurus, aporiškas. Dialogai – bent! Ir kaip vis dėlto paikai skamba kai kurių kritikų teiginiai, esą tai pjesė „apie emigraciją“! Juk tai pjesė apie kančią. Apie tai, kaip vieni pasaulio sandai kankina kitus ir – pačius save. Dieve, šitokie kritikai paprasčiausiai neskiria kūrinio medžiagos, siužeto nuo jo temos. Neatlieka elementaraus mokiniško analizės judesio. Tuomet galima, pavyzdžiui, sakyti, kad Kafkos „Pilis“ – tai romanas apie pastangas gauti matininko darbą, o Saramago „Evangelija pagal Jėzų Kristų“ – apie Jėzaus meilės nuotykius su M. M. ir pagalbą žvejams, ar ne? Kaip juokinga pasidaro!

M. Ivaškevičiaus pjesė – be laimingos pabaigos. Tai, reikia manyti, smarkiai liūdina kai kuriuos skaitytojus. Tuosius, kuriems labai labai reikia vilties. Tuosius, kurie, atvirai šnekant, nenori regėti, koks pasaulis yra iš tikrųjų. Taip sakant, nenori matyti tikresnės tikrovės. Kai vasario mėnesį važiavome į Panevėžį, leidėjai Giedrei susakiau pirmąją tauriąją budizmo tiesą: „Gyvenimas yra kančia!“ – „Ko tu taip nykiai kalbi!“ – atsišaukė jinai. Nežinau, kaip jai toji M. Ivaškevičiaus pjesės pabaiga. Galų gale jinai pati tą jo pjesę ir išleido. Bet didžiajai daliai skaitančiosios publikos reikia laimingų pabaigų. Reikia vilties. Juk viltis padeda kentėti! Ir juo ilgiau padeda – juo ilgiau kenti. Kaip juokinga pasidaro! Galvodamas apie iliuzijas ir jų stiprinimą, negaliu (nagi negaliu) neprieiti prie išvados, kad viena veiksmingiausių to stiprinimo priemonių – hepiendinė literatūra.

Atrodo, kad pirmojoje šios dienos įrašo pastraipoje pasirašė visai nebloga frazė: „kaip vieni pasaulio sandai kankina kitus ir – pačius save“. Žinoma, kad pirmiausia ji – apie M. Ivaškevičiaus pjesę. Juk ten atvykėliai kankina vietinius, paskui vietiniai kankina atvykėlius, paskui atvykėliai kankina vieni kitus… Šiuo požiūriu tikras kurjeris yra pagrindinis personažas Benas: jis kursuoja tarp tų ir tų: kad tik pakankintų! Nors kenčia, alas, ir jis pats. Bet toji netyčiomis pasirašiusi frazė, jau matau, yra kur kas universalesnė: ji fiksuoja (kokia frazė man pasirašė!), sakyčiau, pasaulio dėsnį. Pagrįsti pavyzdžiais? Juokų darbas!

Antai praėjusią vasarą kaime atkreipiau dėmesį į daržo vidaus reikalus. Iš pradžių piktžolės kankino daržoves. Kai jos buvo išrautos su šaknimis ir daržovės gavo laisviau atsipūsti, agurkai tučtuojau pradėjo brautis į morkų lysvę. Ko? Aišku, ko – stelbti, vadinasi, kankinti tų morkų… Bet kai jau agurkų žygis buvo sustabdytas, susidarė nauja kančios situacija: pačios morkos ėmė šonais spausti (vadinasi, kankinti) vienos kitas… O kur, kas nors čionai paklaustų, pavyzdžiai iš žmonių pasaulio? Tučtuojau. Štai mokytojai kankina mokinius. Bet mokiniai – atgal, atgal… Aure jie jau kankina mokytojus! Ir čia dar ne viskas: mokytojai taipgi (esu mokytojavęs du mėnesius) kankina vieni kitus. O mokiniai, mokiniai… Ką jau čia… Antraip kodėl nelyginant piktžolė paplito tas nūdienis socialinis terminas „patyčios“? Arba kokie nors krepšininkai. Žaisdami rinktinėje jie kurį laiką tarpusavyje būna (tarkime) kaip broliai; priešininkams – akis už akį, dantis už dantį! Bet vos tik sugrįžta į savus klubus… Tad: vaikai kankina tėvus, tėvai kankina vaikus, ir dar šie du fundamentalieji visuomenės sandai pakankina pačius save; policininkai kankina vagis, vagys kankina policininkus, policininkai kankina policininkus, o vagys – vagis; moterys kankina vyrus (smurtas šeimoje), vyrai kankina moteris (smurtas šeimoje), moterys kankina moteris (smurtas moterų šeimoje), vyrai kankina vyrus (smurtas vyrų šeimoje); Žilvinai kankina Egles, Eglės kankina Žilvinus, Žilvinai – Žilvinus, Eglės – Egles; dėdės kankina dėdienes, dėdienės kankina dėdes, dėdės – dėdes, dėdienės – dėdienes… Krikščionys kankina… Musulmonai kankina… Baltieji kankina… Juodieji kankina… Kapitalistai kankina… Darbininkai kankina… Sumaniai sukonstruotas šis geriausiasis iš pasaulių!

Specifinė kankynių sritis – literatūra ir josios apylinkės. Grįžtu prie Ivaškevičiaus. Juk jis tikrai bent kiek kamavosi, kurdamas tuos savo personažus. Bet, jam dar nebaigus kurti, jie jau pradėjo (pjesėje) galuoti vieni kitus. Paskui režisierius ėmė engti artistus, o šie – vėl tuos pačius personažus, dabar – sprausdami juos į savąsias formas. O argi galėjo mano mėgstamas rašytojas iš naujo nesikankinti, matydamas visą šį kankinantį procesą? O paskui žiūrovai… O paskui kritikai… O galų pagalėj – dar ir aš su savo tri… Deja, nežinau (tikrai nežinau) nė vieno labai gero literatūros kūrinio, kuriame ir aplink kurį nesitelktų kančių spiečiai… O juk literatūra – gyvenimo atspindys…

…Įsivaizduoju, kad sėdžiu Kaune, sporto arenoje, ir žiūriu, kaip „Žalgiris“ kankina „Lietuvos rytą“. Šalia manęs sėdi jaunutė gerai sudėta krepšininkų draugė. Aš apkabinu ją per pečius ir sušnabždu į ausį: „Gyvenimas yra kančia, mažyte!“ Ji, krestelėjusi tvirtais petukais, numeta mano suvytusią ranką, pasuka į mane savo šviesią galvutę, jos melsvose akyse plyksteli pyktis, ir ji raiškiai taria: „Acipisk!“

Gruodžio 15, šeštadienis. Gavau atviruką, kurį atsiuntė sena mano bičiulė iš Nidos. Pradžiugino ir bičiulės gestas, ir to atviruko menas. Jo „averse“ – marių vaizdelis, o „reverse“ – smagi frazė. Autorė (ne siuntėja) – buvusi VDA studentė Marta Vosyliūtė. Tikrasis atvirukas randasi tik sujungus sąmonėje abi puses. Būtent šita abipusybė, jei kalbėsime apie patį atviruką, mane ir pradžiugino. Bet kas gi man, nuolat deklaruojančiam, jog gyvenimas – tai kančia, yra džiaugsmas? Sakyčiau, kad jis – properšos kančių girioje. Na, tokios, senoviškai miesčioniškai tariant, žemuogių pievelės. Arba, šnekant šiuolaikiškiau, – akutės Rokiškio sūryje. Atsigręžęs atgal matau, kad tų properšų ar akučių mano gyvenime būta. Ir gal ne tiek jau mažai. Tuo atžvilgiu savąjį gyvenimą gal net galėčiau pavadinti akytu. Tačiau krinta į akis du dalykai. Vienas – kad dominuoja vis dėlto ne akutės, o geltonoji kančios sūrio masė. Ir kitas – kad daugiau tų akučių manyje vis dėlto atmerkė meno kūriniai, o ne „sutiktų“ per gyvenimą žmonių judesiai. Tučtuojau prisimenu, kaip džiūgavau skaitydamas Kafką, Faulknerį, Beckettą, Lorcą, Celaną… Stop!

Bet juk ir šių, ir daugelio dar nespėtų išvardinti mano mėgstamų autorių tekstuose klesti kančia, arba, pasitelkus šio dienoraščio balandžio mėnesio frazę, „vieni pasaulio sandai kankina kitus“ bei, žinoma, dar kankinasi patys. Šie tekstai – tikri antihepiendinės literatūros grynuoliai. Tai kaipgi, juos skaitydamas, aš galiu jausti džiaugsmą? Gal aš koks sadistas? Na jau ne, ne, ne. Veikiau aš stilistas, gal net stiliomanas. Mat suminėtoje literatūroje, kaip ir Martos atviruke, susijungia aversas ir reversas, susijungia medžiaga, reprezentuojanti „tikresnę tikrovę“ (vėl terminas iš balandžio) ir stilius. Toji medžiaga yra perleista per stiliaus „malimo mašinėlę“, arba, parinkus labiau klasikinę ir labiau pompastišką frazę, ji apdorota „stiliaus žaizdre“. Štai iš kur mano džiaugsmas. O kad jau du sykius grįžau į balandį, tai grįšiu dar ir trečiąjį. Pasakysiu, kad B. Ivaškevičiaus pjesė mane džiugina irgi tuo pačiu medžiagos bei stiliaus lydiniu.

Lygiai tas pat ir klasikinėje modernistinėje dailėje, taipgi išplėtusioje manyje nemažai džiaugsmo akučių: ir čia paprastai veikia „tikresnę tikrovę“ reprezentuojanti šiurkščioji medžiaga, perleista per stiliaus mėsmalę. Antai Picasso „Verkianti moteris“. Juk paveiksle taip viskas suaugę, kad tos „medžiagos“ (verkiančios moters), paimtos atskirai, net įsivaizduoti beveik neįmanoma. Kokio ji amžiaus, kokios profesijos, kokie tikrieji jos veido bruožai? Manau, niekas to negalėtų tvirtai pasakyti. Išskyrus tai, kad ji verkia, vadinasi, kenčia: yra kankinama arba kankinasi pati. O, atradimas! Visi žinome, kad tikrovėje yra plačiai paplitęs kankinimas vaizdu: kai kankinamasis rodomas kitiems, kad ir šieji kentėtų. Tai štai. Iš to, ką pasakiau apie modernizmą, išplaukia, kad jis savotiškai naikina kankinimą vaizdu: juk čia negalimas vaizdas be stiliaus, o stilius, kaip jau minėjau, teikia džiaugsmą. Deja, ne visai mano tiesa… Ir modernizmas, ko gero, gali kankinti vaizdu: tuos, kurie nejaučia stiliaus, bet žūtbūt stengiasi rekonstruoti tikrovę… Picasso paversti Repinu…

Tai nereiškia, kad postmodernizme – absoliučiai viskas atvirkščiai. Ir čia (tiek dailėje, tiek literatūroje) pasitelktoji medžiaga yra apdorojama „stiliumi“. Tik tasai „stilius“ nėra toks pirštu parodomas kaip modernizme. Jį (jei imsime dailę) dažniausiai sudaro ne ypatinga spalvų, šviesų, tūrių, linijų struktūra, o vienos medžiagos (plačiausia šio žodžio prasme) „aktas“ su kitomis medžiagomis, vieno konteksto dzingtelėjimas į kitą kontekstą. Todėl tieji postmodernistai net ir vizualiuosiuose menuose neretai stveriasi žodžių. O kalbant apie „tikresnę tikrovę“ reikėtų pridurti, kad šioji čia pasirodo gal net įvairesniu pavidalu: be tiesioginių kančios vaizdelių ji, žiūrėk, ima ir prisistato vilkėdama obscenikos drabužėliais. Ak, kenčia, skaitydami Ivaškevičiaus pjesėje keiksmažodžių pynes, dievobaimingieji, nejaučiantieji pjesės stiliaus…

Martos Vosyliūtės atviruko „averse“ – superdailus marių vaizdelis: rami vandens ir dangaus mėlynė (vos linktelėjusi violeto pusėn) kažkaip taikiai kontrastuoja su cementiniais molais ir ryškiaspalviais margadryžiais švyturių bokšteliais… Tiesiog idilija. Tačiau „reverse“ Marta (autorė, ne siuntėja) didžiosiomis raidėmis užrašė: BLET, KAIP GRAŽU.

www.satenai.lt