Sustink pamatęs liliputą

Iki praėjusios savaitės aš net neįtariau, kad Prahoje yra galerija-biblioteka Libri Prohibiti.

Gaila, kad taip vėlai sužinojau, jog dar 1990 metais Chartijos 77 disidentų įkurtame centre saugomas didžiausias samizdato rinkinys – spausdinti mašinėle ir ranka rašyti leidiniai iš Rytų Europos ir TSRS, tarp jų knygos, kurias aš kažkada skaičiau ar kurių leidyboje dalyvavau. Galerijoje Senovažnės aikštėje atsidūriau Leningrado andergraundo dailininkų ir poetų parodos atidarymo proga. Nikolajus Akselrodas, pasirinkęs A. Niko pseudonimą, nuo 1973 metų gyveno Čekoslovakijoje ir mirė Prahoje 2011 metais. Borisas Akselrodas (pseudonimas B. Konstriktorius) gyvena Peterburge.

Kvietimas į A. Niko ir B. Konstriktoriaus parodą

Keista, tačiau per 20 metų gyvenimo Prahoje aš nė karto nebuvau sutikęs N. Akselrodo. Jis gyveno užsisklendęs, o paskutiniaisiais metais sunkiai sirgo. Gerklės vėžiu, ir šią ligą A. Nikas išpranašavo savo pagrindiniame kūrinyje – iki šiol nespausdintoje penkiaknygėje „Sapnas apie Felmorą“. Kaip ir kitas garsus sapnuotojas Aleksejus Remizovas, A. Nikas daugelį metų užrašinėdavo savo sapnus, kurie neretai tapdavo pranašiški.

Nors aš ir nebuvau sutikęs A. Niko, jo vardas man buvo gerai žinomas dar nuo 1980-ųjų pradžios: poeto Vladimiro Erlio dėka galėjau susipažinti su jo rankraščiais ir keletą tekstų išspausdinau savo mašinėle rašytame žurnale. Mūsų kompanijoje buvo savotiškas A. Niko kultas. Mes rinkdavomės pas poetą Jurijų Galeckį, ir jis širdį draskančiu balsu sėdėdamas, o kartais net ir stovėdamas ant stalo skaitydavo A. Niko pasakėčias:

„– Vasiljevna! Seniai tavęs nemačiau. Iš kur ir į kur?
Kokie vėjai tave pas mus atpūtė?
– Aš ne Vasiljevna, – atsiliepė ji supykus, – o mirtis!“

Prieš žodį „mirtis“, savaime suprantama, stodavo grėsminga pauzė. Dažnai skaitydavome ir jo eilėraštį apie mugę, kurio pabaiga tokia: „Sustink pamatęs liliputą ant muilo burbulo skriste“. Būdavo linksma.

O linksmybės pogrindžio pasaulyje buvo nelabai skatinamos. Jame gyveno daugiausia rimti žmonės, susirūpinę Tėvynės ir pasaulio likimu, kuriantys nesibaigiantį kolektyvinį tekstą, kurį poetas Arkadijus Dragomoščenka vadino „50 metų KGB kalėjime“. Toje niūrioje visatoje taip pat buvo savas Akselrodas – Dmitrijus, „antitarybinio“ romano Broliai Krasovskiai autorius. Už šią knygą jį 1982 metais areštavo, išgąsdinę šimtus artimų ir tolimų žmonių, ir šaltos juodo išgąsčio bangos teliūskavo kelerius metus.  

Nikolajus Akselrodas (A. Nikas)

Kiti Akselrodai – pusbroliai A. Nikas ir B. Konstriktorius – priklausė ratui, kurio centras buvo žurnalas Transponansas. Viskas jame buvo nebanalu: ir savotiškas pavadinimas, ir tai, kad jo leidėjai gyveno velniai žino kur – Ejsko mieste, ir keistas popierius, ant kurio jis buvo spausdinamas (kažkoks įmantrus įvairiaspalvis kartonas), ir ypatingi numylėtiniai: egofuturistas Vasiliskas Gnedovas arba estetas Ivanas Ignatjevas, kuris 1914 metais pirmą povestuvinę naktį persipjovė skustuvu gerklę. Tai buvo patrauklus pasaulis, man šiek tiek pažįstamas: po pamokų bėgdavau į Leningrado valstybinę biblioteką, kur mano teta vadovavo retų spaudinių skyriui, ir aš iki vėlyvo vakaro skaitydavau ničevokus (grupė poetų, 1920 metais Maskvoje ir Rostove prie Dono įkūrusių modernistinį literatūrinį judėjimą, artimą dadaizmui; vert. past.), Ignatjevo laikraštį Peterburgo šauklys su Burliukovo ir Severianino eilėraščiais, ir šokiruojančius almanachus Zasachare kri (sutrumpinimas iš zasacharenaja krisa, t. y. cukrumi apibarstyta žiurkė ar kažkas panašaus; vert. past.), Mušk, bet išklausyk ir Išvyniotos kaukolės. Tai, kad epocha, regis, muziejinė, egzistuoja šalia, tapo dideliu atradimu. 1980-ųjų pradžioje dar buvo gyvas jaunesnysis oberijutas Igoris Bachtejevas (oberijutai buvo literatūrinės organizacijos, vadinamos Objedinenije realnogo iskusstva, nariai; tarp jų tokie garsūs rašytojai kaip Danilas Charmsas, Aleksandras Vedenskis, Nikolajus Zabolockis; vert. past.), taip pat buvo gyvos Charmso draugė Alisa Poret (ją vadino rusų avangardo lemtingąja dama; vert. past.) ir Aleksandro Vedenskio našlė (apie tai, kad Venesueloje gyvena Charmso žmona Marina Malič, niekas, be abejo, nežinojo). Išliko daugybė ryšių su prieškariniu rusų avangardo pasauliu: Velimiro Chlebnikovo draugė dailininkė Marija Siniakova net perdavė mūsų bičiuliui, jaunajam Sergejui Bugajevui-Afrikai Žemės rutulio pirmininko titulą.

Tvarkingą seneliuką oberijutą Bachterevą aš mačiau porą kartų, tačiau praleidau 1984 metais literatūrinį vakarą, kuriame jis dalyvavo kartu su A. Niku. Tai buvo paskutinis Nikolajaus Akselrodo atvykimas į Leningradą. Čekoslovakijos „normalizacijos“ laikotarpiu poetas ir dailininkas A. Nikas egzistavo tokiame pat pogrindyje, kaip ir TSRS, ir kūrinius spausdino jau čekų kalba vietiniame samizdate: žurnalo Munk numeriai, kuriuos jis leido, saugomi Libri Prohibiti galerijoje.

Vieną žurnalo Transponans vakarą, kuriame skambėjo A. Niko eilės, aš prisimenu: šaltieji Orwello metai praėjo, pasidarė šilčiau, ir scenoje dėjosi kvapą gniaužiantys dalykai. Poetė transfuristė Ry Nikonova demonstravo vizualios poezijos galimybes pasitelkdama įvairiaspalvius ruporus, meistriškai suklijuotus iš spalvoto popieriaus, kaip namų šeimininkavimo pamokoje. Kiekvienas jų buvo skirtas tam tikram garsui. „Ū!“ skambėjo iš alyvinio ruporo. „E-e-e!“ skrido ir rausvo. Be ruporų, poetinį vaidmenį vaidino spalvoti kanceliarijos antrankoviai. Dalyvavo ir B. Akselrodas, pasirinkęs vingiuotą kaip gyvatė pseudonimą B. Konstriktorius. Tačiau pagrindiniu vakaro įvykiu tapo liūdnas jo pusbrolio A. Niko eilėraštis:

Dešimt nugaišusių musių lange:
Štai ir viskas, kas liko po vasaros,
Štai ir viskas, kas liko po vasaros.

Eilėraštį lydėjo demonstravimas to, kas liko po vasaros: polietileninis maišelis su nugaišusiomis musėmis. Neįtikėtina, tačiau publika priėmė šį veiksmą neparastai rimtai (50 metų kalėjimo!), o mes su vertėju Slava Zimakovu, nedrįsdami suardyti iškilmingą tylą, springom juoku taip, kad drebėte drebėjo sena sofutė.

„Nesąmonė, neturinti praktinės reikšmės“, kurią taip vertino D. Charmsas, pasirodė besanti ilgaamžiškesnė nei rimti svarstymai apie Tėvynės likimą. Tai, kas prieš 25 metus atrodė kurioziška, menka ar apskritai nebesama (beveik visa rusų avangardo patirtis), šiandien žvilga kaip pirato skrynia. „A.Nikas buvo herojiškas Morfėjaus jūrų flibustjeras (Morfėjus – graikų mitologijoje sapnų dievas; flibustjeras – 17 a. jūrų piratas, avantiūristas, dabar – interneto piratas; vert. past.). Jo lobių sala pradeda ryškėti pro užmaršties šydą“, – rašo B. Konstriktorius pernai Ispanijoje pasirodžiusiame rinkinyje „Žodžių skilimas“ (išleido Tarptautinė Išsigalvojimo Akademija!). O štai fragmentas iš jame esančio literatūros kritiko Piotro Kazarnovskio straipsnio:

„A. Niko žodis atsiplėšė nuo įprasto supratimo ir reikšmės, jo prasmė pamatyta tarsi per sapną, kada visi stiprūs dienos ryšiai nusilpę; už daugelio žodžių išnyra ne pats apibūdinimas, o jo šešėlis. Čia ir paaiškėja, ko tylus anarchistas tikisi iš žodžio: susidūrimas vyksta ne daiktų, apibrėžtų žodžiais, lygmenyje, o žodžių, nusileidusių iš palaidotų daiktų antkapių, lygmenyje. Tie žodžiai beveik nieko nereiškia, todėl jais galima kalbėti apie viską. Taip diskredituojamas bet koks kanonas (pavyzdžiui, pasakėčių, sekant Viazemskiu ar Kozma Prutkovu), o atsirandantis gyvenimas pasirodo besąs gąsdinančia sankaupa ne mirusių, tačiau ir ne įprastine prasme vartojamų žodžių. Poetas mėto ir suduria vieną su kitu ne daiktus ir net ne esmes, o žodžius; o jų užsipildymas prasme įvyksta vėliau, jei apskritai įvyksta. Jei klasikiniame mene žodžiams sugiminiuoti buvo rimas ir ritmas, tai A.Niko ir kai kurių jo amžininkų eksperimente su šia giminyste buvo tarsi užbaigta: į jos vietą atėjo konfrontacija. O čia A. Nikas pasirodo kaip elgetaujantis eretikas, nenuobodžiai atkariaudamas erdvę beprasmybei iš prasmės oficiozo“.

Parodos atidarymui Libri Prohibiti galerija dviem kalbom išleido A. Niko ir B. Konstriktoriaus piešinių, fotografijų ir tekstų albumą. 1960-siais jie priklausė Malaja Sadovaja poetų grupei. Toje gatvėje (Malaja Sadovaja; vert. past.) buvo kavinė, kurioje rinkdavosi jaunieji genijai. Vėliau susikūrė Chelenuktų literatūrinė grupė, kurios narys buvo ir Nikolajus Akselrodas.
 
Prahos albume išspausdintas A. Nikui atminti skirtas eilėraštis „Deja“. Libri Prohibiti parodos atidarymo metu jį skaitė autorius Borisas Akselrodas-Konstriktorius.

Стихи ушли, кораблики пустыни,
Я скрючилось за каменной стеной.
Язык немеет, сердце стынет,
как старый сторож в проходной.
Неразрешимы все задачки.
Мозг подстригает ногти головы.
Сознание садится на карачки,
Чтоб выдавить последнее увы.

(Išėjo eilės, dykumos laiveliai, / Aš susigūžė už mūro sienos. / Kalba prapuola, širdis sustingsta / Kaip senas sargas praėjime./ Neišspręsti visų užduotėlių. / Galvos nagus nukarpo smegenys. / Keturpėsčia stojasi sąmonė, / Kad išstenėtų paskutinį deja.)

B. Akselrodo piešinys (1870 metai)

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: svoboda.org