Sutrumpinti kelią Skirsnemunėje po kūrybinių architektūros dirbtuvių bus galima estetiškiau

Ilgas ir ištįsęs palei Nemuną Skirsnemunės miestelis rugpjūčio 6–9 d. tapo bene įvairiapusiškiausia stotele iš visų šešiolikos Lietuvos miestelių ir kaimų, kuriuose apsilankė nekomercinis edukacinis projektas „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“. Skirsnemunėje rasi katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčias. Gali aplankyti lietuvių, vokiečių ar žydų kapines. Šiuo metu miestelio bendruomenę vis daugiau papildo romų tautybės šeimos, o vasarą į savo vasarnamius suvažiuoja vokiečiai. Ir visa tai – 700 metų miestelio istorijos rezultatas.

Žalias autobusiukas lėtai įrieda į miestelio aikštę, aplink kurią sutelkti pagrindiniai pastatai: mokykla, kultūros centras, seniūnija, biblioteka, parduotuvės. Toje pačioje aikštėje Architektūros [vaikų] fondo savanoriai susitinka su pirmaisiais vaikais. Mūsų paprašyti veda į ekskursiją. O pasivaikščiojimas ir vaikų istorijos nusitęsia visą vakarą, nes tarp Skirsnemunės riboženklių – Molynės ir Žvyrynės – yra daugiau nei keturi kilometrai. Gigantiški beržai, skalijantys trumpakojai šunys, bekraščiai smėlio paplūdimiai prie Nemuno, senos mokyklos apleisti pastatai ir pramoninės gamyklos griuvėsiai, kur kasdavo kalkes. (Kaip vėliau sužinome iš Jurbarko rajono savivaldybės vyriausiosios architektės Gražinos Gadliauskienės, buvo laikai, kai Skirsnemunė konkuravo su Akmene, kur įrengti cemento gamyklą.) Vakare atsisveikiname su savo vedliais ir keliaujame ilsėtis į kultūros centrą, kur mus svetingai priima Jurgio Baltrušaičio pagrindinės mokyklos vadovė Dainora Saulėnienė.

Pirmosios dienos rytas pranašauja saulėtus orus ir... daugybę vaikų. Kieme jų susirenka daugiau nei 25. Nustembame, nes tai dar ne visi norėję: buvo vykdoma atranka, kas iš vaikų galės dalyvauti! Pavyzdžiui, savanorių komandą sudarė tik šeši žmonės. Pirmoji diena skiriama susipažinti ir vietos aplinkai tyrinėti. Iškėlę per visus projekto miestelius keliaujančios palapinės stiebą, slepiamės jos šešėlyje ir užsirašome vardus. Po nedidelės prezentacijos apie tai, kas veikiama „Keliaujančiose architektūros dirbtuvėse“, ir apie Architektūros [vaikų] fondo iniciatyvą tęsiame darbus grupelėmis. Vaikų amžius – vidutiniškai trylika ar keturiolika metų, tad su jais galima atlikti rimtesnius tyrinėjimus. Tema – viešoji erdvė. Kalbamės ne tik apie tai, kur jie lankosi laisvalaikiu, bet ir apie miestelio gatvių tinklą, viešųjų erdvių sandarą ir kas lemia tam tikras jų ypatybes. Kokios vietos atrodo jaukios ir patrauklios, bet nėra privačios? O gal kai kurios vietos gali transformuotis į viešąsias erdves?

Pabraižius grupėmis žemėlapius, padiskutavus, pasivaikščiojus, apsižiūrėjus išskiriamos dvi vietos, kurias vaikai siūlo pasirinkti vykdant projektą. Pirmoji vieta – už Šv. Jurgio bažnyčios tvoros, kur atsiveria plati panorama į Nemuno slėnį. Vaikai siūlo įrengti poilsio ir kontempliacijos erdvę, nes daugiau tokių apžvalgos vietų Skirsnemunėje nėra. Pasitarę su klebonu Egidijumi Perioku, lyg ir gauname sutikimą, tačiau nerimą kelia tai, kad norint pasiekti šią vietą gyventojams kiekvieną kartą tektų kirsti šventoriaus teritoriją. Antroji vieta – tai nedidelė teritorija su maloniais šešėliais tarp medžių, visai šalia vaikų darželio ir netoli mokyklos. Aplink šį sklypą veda trinkelėmis grįstas takelis, tačiau visi einantys renkasi trumpesnį kelią – skersai. Tai sudomina, nes galbūt vaikai atrado naujai besivystančią viešąją erdvę? Išsiaiškinę, kad tai seniūnijai priklausantis sklypas, su vaikais imamės projektavimo. Jie išskiria tris erdves: atviras takelis, kuris linkęs pavasarį ar rudenį pažliugti, medžių guotas šalia takelio, tinkamas prisėsti poilsio, ir jaukus medžių pavėsis tolėliau, palei vaikų darželio tvorą. Visą dieną užtrunkame diskutuodami ir per vakaro refleksiją su vaikais planuojame tolesnius darbus. Realūs darbai dar neprasidėję, tačiau žinome, kad atidaus planavimo procesas lemia rezultato sėkmę.

Antroji dirbtuvėlių diena: aktyvoji mankšta ir traukiame ieškoti antrinių žaliavų projektui. Vietos statybinių prekių parduotuvė atidavė panaudotus medinius prekių padėklus, o direktorės pavaduotoja ūkio reikalams Edita Lendraitienė atvėrė vaikų darželio rūsio duris: senos kėdutės, nebereikalingi suoliukai, šiek tiek medžio ir metalo – viską žadame panaudoti. Pačioje pakampėje atrandame sudžiovintas ir technologijų mokytojo Vido su vaikais paruoštas vyteles.

Bevartydami Architektūros [vaikų] fondo parengtą inspiracijų knygą, vaikai susidomi ir pasiūlo daryti daugiavietes sūpynes tarp medžių. Minėtame guotelyje nusprendžiame įrengti objektą, skirtą vaikams atsisėsti ir papietauti per pertrauką mokykloje. Tuo metu savanoris Gintaras baigia nupjauti ūgtelėjusią žolę, taip pažymėdamas mūsų tvarkomą teritoriją. Iš autobusiuko traukiame pirštines ir įrankius – darbai juda visu pajėgumu. Kiekvienas vaikas gali prisidėti ten, kur jam atrodo įdomiausia. O kurdamas kažką nauja paverčia tą objektą savu – tai reiškia, turėtų rūpintis ir ateityje.

Ypač karšta diena ir pietums ragautas bulvių plokštainis reikalauja imtis priemonių – skelbiamas vandens mūšis! Viena komanda „gina“ tiltuką, o kitą turi „pralaužti užtvaras“. Žinoma, laimi išsaugojęs nors vieną sausą drabužio kampą. Po tokios atgaivos toliau imamės konstravimo. Mokyklinių kėdučių rėmai kasami į žemę – virsta platformos pamatais, o atlošai bus panaudoti sūpynių sėdynėms. Savanoriai projektą nuolatos derina su vaikais, ypač pabrėžiamas sprendimų pagrindimas – kodėl čia kalame vinį ir ką ji laikys?

Įdomus atsitikimas apie tai, kas yra gražu. Raudonai nudažytos medinės sėdynių plokštumos pritaisomos ant platformos, skirtos pietauti. Bedažant platformą juodais dažais, keletas lašų nutiško ant raudonų sėdynių. „Kaip pasielgti?“ – klausia vaikai. Gal galime pritaškyti daugiau tokių taškelių – atrodys lyg padaryta specialiai? O gal pripieškime gėlyčių stiebelių – kitaip tariant, užmaskuokime savo klaidas? Deja, ne. Pripažinę, kad šie pasiūlymai yra iš tingumo, be to, gadina estetinį vientisumą, nusprendėme kruopščiai nuskusti ir nuvalyti juodas dėmes.
Trečią, paskutinę, dirbtuvėlių dieną ant takelio atvežta ir išsklaidyta skalda, drėgniausioje vietoje sutvarkytas drenažas ir pagamintas „tiltelis“. Nuo takelio matoma platforma, kurioje iškėlėme stalą. Ten pietaujant tarp medžių būtų galima žvelgti į tolėliau esančias sūpynes, ant kurių gali suptis bent keturi vaikai. Šalia sūpynių gimė galbūt poetiškiausias objektas. Mergaitės panaudojo sudžiovintas vyteles – iškabino jas ant virvelių tarp medžių, sudarydamos „tunelį“. Švelnūs vėjo judinamų vytelių garsai ramina ir traukia pabūti viduje ilgiau. Taip paprastomis ir gamtoje randamomis medžiagomis sukurtas žemės meno objektas.

Per rezultato pristatymo tėveliams ir bendruomenei renginį su visais smalsiausiais patraukėme link savo sukurtų objektų. Vaikai patys vedė svečius ir pasakojo, ką nuveikė. Nors buvo nedrąsu kalbėti prieš minią, noras pristatyti savo darbus buvo stipresnis. Apžiūrėję kūrinius, vaikai atliko iš anksto repetuotą, pačių pasirinktą Marijono Mikutavičiaus dainą „Ar mylit ją jūs?“. Dainos žodžiuose minima daug problemų ir sunkumų gyvenant Lietuvoje – tačiau vis tiek stipriausiai skambėjo priedainis „Ir aš tikrai myliu Lietuvą“. Taip tarsi atsispindėjo šviesus nenumarinamas vaikų pozityvumas. Vėliau kartu žiūrėdami nuotraukas supratome, kiek daug galima nuveikti per tris dienas dirbant visiems kartu ir siekiant bendro tikslo.

Skirsnemunė (Jurbarko r.)
2013 m. rugpjūčio 6–9 d.
REZULTATAS. Sutvarkytas dažnai naudojamas takelis: iškastas drenažas, „tilteliu“ pakeltas praėjimas šlapiausioje vietoje, šalia takelio tarp medžių įrengta platforma su stalu, skirta vaikams pietauti per pertrauką. Tolėliau pakabintos daugiavietės sūpynės ir greta jų sukurtas žemės meno objektas iš vytelių.
SAVANORIŲ KOMANDA: Algimantas Grigas (kuratorius), Karolis Grigaitis, Justė Jasinskaitė, Rasa Cėplaitė, Danguolė Ručinskaitė ir Gintaras Sasnauskas.
VIETOS KOORDINATORĖ: Skirsnemunės Jurgio Baltrušaičio pagrindinės mokyklos vadovė Dainora Saulėnienė.
DIRBTUVĖLIŲ DALYVIAI: Edgaras, Benita, Greta, Raminta, Monika, Adomas, Linas, Karolis, Gintaras, Milda, Ieva, Justė, Augustas, Viktorija, Raimonda, Gabija, Mantas, Austėja, Lina, Kristina, Samanta, Arnė, Gintarė, Mantas ir Justas.
ŽMONĖS, PRISIDĖJĘ PRIE SKIRSNEMUNĖS DIRBTUVĖLIŲ ĮGYVENDINIMO: pagrindinės mokyklos direktorės pavaduotoja ūkiui Edita Lendraitienė, virėja Daiva Pranaitienė ir nuolat vaikus lydėjęs technologijos darbų mokytojas Vidas Burba.

KAD’13 – „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ – tai pirmas Architektūros [vaikų] fondo organizuojamas didelio masto projektas, vyksiantis per vasaros atostogas, kuriuo norima atkreipti visuomenės, ypač vaikų, dėmesį į kasdienę žmogų supančią aplinką. Projektu siekiama parodyti, kad aplinka rūpintis, ją puoselėti ir keisti galima realiomis priemonėmis, kurioms nereikia daug materialių ir žmogiškųjų išteklių.

Architektūros [vaikų] fondas – jau trečius metus gyvuojanti savanoryste paremta Architektūros fondo iniciatyva, kurianti ir įgyvendinanti architektūros edukacijos programas vaikams.

Projektą finansuoja ES programa „Veiklus jaunimas“ ir LR kultūros ministerija.