Prasidėjo eilinė rinkimų kampanija. Ją pradėdamas iškilus konservatorių atstovas nostalgiškai atskleidė seną svajonę – gyventi kaip Švedijoje. Galima būtų nekreipti dėmesio į tokias akivaizdžiai rinkimų publikacijas, jeigu konservatoriai, kartu su LDDP (buvusiais komunistais) valdę pakaitomis, nebūtų padarę tiek daug žalingų Lietuvos žmonėms sprendimų, kurie labai pablogino žmonių gyvenimą. Šios dvi per visą nepriklausomybės laikotarpį dominavusios politinės jėgos, kurias socialdemokratas A. Sakalas kitados vadino broliais dvyniais, Lietuvai primetė laukinio liberalizmo kelią, kuris žmones suskirstė į nedidelę dalį labai turtingų ir visus kitus, kurie bando išgyventi Lietuvoje arba ieško geresnio gyvenimo kitur. Ne paskutinį vaidmenį įtvirtinant tokios ideologijos dominavimą atlieka atskirų finansinių grupių finansuojamas vadinamasis Laisvosios rinkos institutas, kurio atstovams ir dabar visada atviros ne tik privačios žiniasklaidos, bet ir mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos Lietuvos radijo ir televizijos durys.
Vis dėlto reikėtų prisiminti tuos lemiamą įtaką pragyvenimo lygiui turėjusius sprendimus:
Savos valiutos – lito – įvedimas. LDDP dominuojama valdžia nutarė buvusius sovietinius rublius ir naujai išleistus laikinuosius talonus į litus keisti vienodu santykiu. Tai reiškė, kad metų metais kauptos žmonių santaupos sovietiniais rubliais sulyginamos su tūkstantinę infliaciją patyrusiais laikinaisiais talonais. Dėl to absoliuti dauguma Lietuvos žmonių nuskurdo, o jų sąskaita praturtėjo naujieji nuvorišai, sugebėję sukaupti didžiąją dalį infliacinių talonų. Tuometinių socialdemokratų kategorišką siūlymą pinigus keisti diferencijuotai pagal atitinkamus raidos laikotarpius LDDP, pritariant konservatoriams, arogantiškai atmetė. Taip buvo padaryta gera pradžia visuomenės suskirstymui į lygius ir lygesnius.
Mažeikių naftos privatizavimas. Sunku pasakyti, kas tuo metu valdančius konservatorius privertė praktiškai veltui Amerikos kompanijai atiduoti veikiančią didžiausią Lietuvos įmonę – naivumas, kvailumas ar kokie kiti interesai. Kad pagrįstų daromus sprendimus, veikiančią gamyklą pavadino metalo laužo krūva. Galiausiai po visų privatizavimo etapų Lietuva gavo tik apie trečdalį galimos gauti pinigų sumos, prarasdama milijardus litų, užuot pati valdžiusi ir gavusi naudą pelno pavidalu. Mažeikių naftą gi valdo Lenkijos valdžios kontroliuojama įmonė, turinti monopolį Lietuvoje. Lietuvos degalų vartotojai spjaudydamiesi moka didžiausią kuro kainą regione, o užsienio šalių valstybinės energetinės kompanijos, valdančios degalinių tinklus, gerina gyvenimą savo šalių gyventojams.
Telekomo privatizavimas. Už keletą šimtų milijonų litų šiaurės šalių valstybiniam koncernui parduodama visa Lietuvos ryšių infrastruktūra. Dėl to telefono ryšio abonentinis mokestis padidėja vos ne dešimtį kartų, vadinamieji investuotojai atsiima ne mažiau kaip tris kartus didesnę negu investuotą sumą, vartotojai, neišgalėdami susimokėti už paslaugas, masiškai atsisako fiksuotojo ryšio. Visa laimė, kad atsirado mobilusis ryšys ir reali šio ryšio konkurencija, šiandien gelbstinti vartotojus.
Lietuvos dujų privatizavimas. Už nykstamai mažą poros šimtų milijonų litų kainą buvo parduotas Lietuvos dujų įmonės valdymas su visais magistraliniais tinklais. Buvo teigiama, kad tai daroma tikintis mažų dujų kainų. Galiausiai dujų kaina tapo didžiausia Europoje, ir norint atgauti magistralinius tinklus, verkiant reikalingus dujų terminalui, teks pakloti daug kartų didesnes pinigų sumas.
Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimas. Privatiems pirkėjams nereikėjo investuoti savų pinigų – skirstomieji tinklai buvo privatizuoti tų pačių Vakarų skirstomųjų tinklų lėšomis, t. y. visų elektros vartotojų sumokėtais pinigais.
LEO projektas. Galimai sugalvotas neturint tikrų planų ką nors statyti. Naikinant šį projektą privatiems vadinamiesiems investuotojams sumokėtos milijardinės išmokos.
Šilumos ūkių atidavimas į privačias rankas. Šiuos sprendimus priėmė savivaldybių tarybos, kurias dažniausiai kontroliuoja tos pačios jau minėtos politinės jėgos. Monopolinių paslaugų, be kurių neįmanoma gyventi, atidavimas privatininkams – tai vilkų puota avių garde. Ukmergės pavyzdys parodė, kad juos įsileidus išvaryti labai sunku. Viso to pasekmė – sunkiai pakeliamos centralizuoto šildymo kainos, visiškai nustekenančios mažesnes pajamas gaunančius gyventojus.
Snoro banko subankrotinimas. Vietoj to, kad po nacionalizavimo bankas būtų reorganizuotas, atgaivintas ir paliktas valstybiniu, bankui buvo paskelbtas bankrotas. Latvijos sėkmingas sprendimas panašiu Parex banko atveju mūsų valdantiesiems – ne pavyzdys. Galiausiai Latvijoje sėkmingai veikia tas pats bankas nauju pavadinimu, Lietuvoje – milijardiniai nuostoliai ir visiškai neaiškūs teismų sprendimai, galintys tuos nuostolius dar padidinti.
Sodros pinigų pervedimai į privačius pensijų fondus. Žaidimai vertybiniais popieriais – loterija, kurioje laimi mažesnė dalis dalyvaujančių. Dauguma žaidėjų tik pralaimi. Suprantama, fondų valdytojai laimi visada. Viso to pasekmė – skolintų milijardų pervedimai tiems patiems bankams, papildomai mokamos palūkanos, mažėjantis Sodros biudžetas, sumažintos Sodros pensijos milijonams pensininkų ir labai abejotinas pensijų prieaugis dalyvaujantiesiems šioje loterijoje.
Viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės projektai. Lietuvos sąlygomis iš šių projektų valstybinio sektoriaus sąskaita laimi privatininkai. Pavyzdys – Balsių mokyklos Vilniuje statyba, už kurios kainą galima pastatyti tris mokyklas. Vilnius dešimtis metų iš praskolinto savo biudžeto apsukriems verslininkams mokės nuolatinę duoklę. Valstybės nenaudai tokios partnerystės projektų bus ir daugiau.
Paminėta tik maža dalis valdančiųjų sprendimų, kurie ypač pablogino finansinę valstybės padėtį. Visi šie realūs nuostoliai gula ant mokesčių mokėtojų pečių valstybės skolos mokėjimų pavidalu ir neigiamai veikia visas valstybės biudžeto finansuojamas sritis.
Dėl panašių į minėtus valstybę valdžiusių politinių jėgų sprendimų ir liberalizmo ideologijos įsigalėjimo šiandien Lietuvoje turime:
– Mažiausią BVP perskirstymą Europoje, nes dėl verslo sąlygų „gerinimo“ įmonių ir mokestiniai įstatymai „pagerėjo“ taip, kad neliko jokios galimybės kontroliuoti įmonių finansinę atskaitomybę. Patikrinti visų įmonių Valstybinė mokesčių inspekcija niekada negalės, todėl klesti šešėlinė ekonomika ir nesurenkamas biudžetas. Mažas biudžetas – maži švietimo, kultūros ir visų biudžetininkų atlyginimai bei visos kitos biudžetinės bėdos.
– Nepamatuotai mažą vidutinį darbuotojų atlyginimą. Statistinis vidutinis Lietuvos darbuotojo darbo našumas – apie 70 proc. vidutinio Europos dirbančiojo našumo, o vidutinis atlyginimas apie tris kartus mažesnis už vidutinį Europos Sąjungoje.
– Dėl susiformavusių oligopolinių finansinių grupuočių maisto produktų, vaistų, degalų rinkose turime didžiausias Lietuvos sąlygomis kainas, kurios dažnai lenkia europines. Konkurencijos tarybos veikla yra labiau parodomoji ir kainų lygio neveikia.
– Elektros kainų lygį lemia netvarka visoje sistemoje – nuo gamybos iki perdavimo. Nuolatiniai pertvarkymai, rinkos santykių imitavimas, tarpininkų, kurie nieko negamina ir nieko neperduoda, veikla siekiant sau kuo didesnės naudos kelia elektros kainas tiek privatiems vartotojams, tiek verslui ir ypač veikia verslo konkurencingumą. Valstybinė kainų ir energetikos komisija savo veiksmais seniai įrodė, kad ji ne vartotojų pusėje.
Toks Lietuvos ūkio valdymas, prie kurio iš esmės prisidėjo ir prisideda minėti svajotojai apie gyvenimą kaip Švedijoje ar Danijoje, atmetus mums teikiamus europinius pagalbos milijardus, mus veda ne link Švedijos, o link Jemeno ar Siera Leonės. Nedaug vilčių teikia ir dabartinės koalicijos suformuota vyriausybė. Nors joje realiai dominuoja socialdemokratų partijos atstovai, socialdemokratinių sprendimų nematyti. Gal būtų galima išskirti sveikatos ministro veiksmus, bet be palaikančios komandos, kurios ministras akivaizdžiai neturi, net ir geri siekiai gali likti bevaisiai.
Ir vis dėlto turėtume būti optimistais. Esame nepriklausoma valstybė. Turi įvykti esminis lūžis rinkėjų sąmonėje – valdžios atstovais turi būti renkami sąžiningi žmonės, tarnausiantys Lietuvos valstybei. Tada bus galimybė lygiuotis į Švediją ar Daniją.
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
