Švietimo ir ugdymo projektai: ar egzistuoja ribos?

Kokie ugdymo projektai jau pasiekė ir kokie dar pasieks mūsų vaikų galvas, tėvai niekada nesužinos, jeigu patys tuo nesidomės, mat apie tai neprivalo būti informuojami. Įvairiausių šalies ar užsienio organizacijų parengtą medžiagą mokyklos mokytojai gali integruoti į dėstomą dalyką ir, pavyzdžiui, penktoje klasėje „lytiškumo diskursą praplėsti multikultūrinio pažinimo dimensija“. Arba ugdyti „tarpkultūrinės kompetencijos įvairius modelio metodus“. Ką tai reiškia? Sužinoti ne taip jau paprasta.

Žinoma, mokykloje vaikai mokomi ne tik skaičiuoti ir rašyti, bet ir gyventi. Per klasės valandėles, etikos, kitas pamokas – nelygu kiek kuris mokytojas tam skiria laiko. Dar viena gyvenimo įgūdžių lavinimo forma – įvairūs švietimo ir ugdymo projektai, tarp kurių iniciatorių – ir nevyriausybinės organizacijos bei neformalios grupės.

Kokia šių mokymų sėkmė ir nauda, projektų vykdytojai paprastai atsiskaito tik jų užsakovams. Tėvų supažindinti su šios medžiagos turiniu ir prasmingumu jie nėra įpareigoti.

„Peržengia intymią ribą“

„Aš tikrai norėčiau žinoti, kas ir kaip mokykloje imasi formuoti arba „performuoti“ mano vaiko dvasines vertybes ir pasaulėžiūrą, nes, mano įsitikinimu, tai yra grynai šeimos reikalas, – sakė du vaikus auginanti „Vakarų ekspreso“ pokalbininkė Neringa. – Manau, kad su tėvais turi būti tariamasi ir gaunamas jų sutikimas – galbūt net pasirašytinai. Tėvai turėtų spręsti, kokiomis šeimyninėmis, intymiomis ir vertybių temomis galima kalbėti su jų nepilnamečiais vaikais.“

Moteris sakė iš savo pradinuko sūnaus užuominų kartą supratusi, kad mokytoja per klasės valandėles aptarinėjo mokinių šeimyninius reikalus, domėjosi, ką jie mano lytinio švietimo klausimais, kokių religinių įsitikinimų laikosi ir pan. „Kitą dieną nuvykau į mokyklą ir pedagogės paprašiau daugiau to nedaryti. Manau, kad mokykla neturi peržengti ribos į intymų šeimos pasaulį ir svetimi žmonės, nežinia kokio išprusimo ir pasirengimo, neturi imtis dvasininkų vaidmens bei „auklėti“ mano vaikų, diegti savo asmenines arba nežinia kieno užsakytas vertybes. Nežinau, kokius projektus kas vykdo ir kokio tikslo siekia – tegu ir kilnaus, bet aš kategoriškai prieštarauju tokiai pedagogų saviveiklai, jei nėra išankstinio tėvų pritarimo.“

Pokalbininkė su nerimu svarstė, kaip jaučiasi jos vaikas, jeigu jam šeimoje diegiamos vienokios nuostatos, o mokykloje – kitokios: „Manau, nepilnamečiui, dar nesusiformavusiai asmenybei, tai daro žalą. Vaikas tiesiog sutrinka – juk jam ir mokytojas autoritetas, ir mama su tėčiu – autoritetas. Ir jeigu jie kalba priešingai, tarkime, religijos klausimais? Vaikas jaučiasi blogai, tarsi išduodamas tėvus arba savo mokytoją.“

„Turime atsirinkti patys“

Ar tėvai apskritai žino, kad jų vaikams mokykloje gali būti diegiamos, pavyzdžiui, tarpkultūrinės arba asmeninės „kompetencijos“? Kokiomis priemonėmis ir metodais tai daroma? Kas konkrečiai prisiima „kompetenciją“ šeimininkauti vaikų psichikoje? Kokios tai duoda naudos, o gal žalos? Šiuos klausimus pateikėme Lietuvos tėvų forumo vadovui Audriui Murauskui.

„Šiandien mokyklas pasiekia įvairiausi projektai – tiek inicijuoti savivaldybių, tiek Švietimo ministerijos, tiek įvairių visuomeninių organizacijų. Svarbiausia – mokyklų bendruomenėms tartis tarpusavyje ir atsirinkti, kuriame projekte joms verta dalyvauti, o kurio gal vertėtų pasisaugoti, – sakė tėvų organizacijos atstovas. – Kai kurių projektų ideologija gali skirtis nuo šeimos vertybių. Prisiminkime projektą „Gender Loops“, kuris bandė prasiskverbti į darželius, arba projektą „Mokytojų, moksleivių, tėvų ir NVO atstovų tarpkultūrinių gebėjimų plėtra“, kurį 11-oje šalies mokyklų vykdė Tolerantiško jaunimo asociacija. Skambus pavadinimas gali slėpti net ir homoseksualumo propagavimą.“

Informacijos neteiks

Tolerantiško jaunimo asociacijos (TJA) vadovas, vadovavęs ir minėtam projektui „Mokytojų, moksleivių, tėvų ir NVO atstovų tarpkultūrinių gebėjimų plėtra“, Artūras Rudomanskis kategoriškai atsisakė kalbėtis su „Vakarų ekspresu“ apie jau įgyvendinto projekto turinį ir naudą. Savo atsisakymą jis motyvavo tuo, kad ne viską prisimena, nes projektas jau seniai pasibaigęs (projekto trukmė – 2010 m. gruodis – 2012 m. birželis – aut. past.), taip pat pridūrė, kad „kam reikia“ vykdytojai yra atsiskaitę, o visiems kitiems „pasakoti detalių“ neprivaląs.

Argumentavus, kad informacijos stoka yra terpė sklisti įtarimams bei gandams, ir paprašius vis dėlto suteikti tėvams informacijos iš pirmų lūpų, TJA vadovas pakeltu tonu pareiškė, kad homofobiją propaguojančiai „Respublikos“ leidinių grupei jokios informacijos neteiks.

Paklaustas, iš kokių tuomet šaltinių tėvai galėtų sužinoti apie minėto projekto prasmingumą, pokalbininkas pasiūlė susirasti informacijos internete – jų organizacijos tinklalapyje bei yotube.com, kur galima pasižiūrėti minėto projekto filmukų.

Filmukas ir informacija tinklalapyje

Tolerantiško jaunimo asociacijos tinklalapyje, kuriame, be kitų projektų, aprašomas ir minėtas „Mokytojų, moksleivių, tėvų ir NVO atstovų tarpkultūrinių gebėjimų plėtra“, teigiama, kad „įgyvendinant modelį į projekto veiklas bus įtraukti ne tik mokytojai ir moksleiviai, bet ir tėvai“.

Kaip į projektą buvo įtraukti tėvai, informacijos nėra. Koks turimas galvoje „modelis“ ir kokios tos „veiklos“ – taip pat liko neaišku.

Tinklalapyje skelbiama: „Siekiant ugdyti Lietuvos moksleivių tarpkultūrines kompetencijas bei gebėjimus, projekto metu bus atnaujintas moksleivių ugdymo turinys ir skatinamas mokymo programų lankstumas, įvairiapusiškumas ir inovacijos. Bendrojo lavinimo mokyklų bendruomenėse bus diegiamas ekspertų parengtas Tarpkultūrinės kompetencijos ugdymo modelis, kurio pagalba įvairių dalykų 5–10 ir 11–12 klasių mokytojai savarankiškai integruos į savo dėstomus dalykus įvairius modelio metodus.“

Kaip buvo projekto metu atnaujintas „moksleivių ugdymo turinys“, ar mokytojai iš tiesų į savo dėstomus dalykus savarankiškai integravo „įvairius modelio metodus“ ir kokius, projekto vadovas, kaip minėta, neatsakė, o tinklalapyje apie tai neskelbiama.

„Pasaulyje gyvena daug skirtingų žmonių: juodaodžiai, baltaodžiai, krikščionys, musulmonai, moterys, vyrai, homoseksualai ir heteroseksualai. Visi žmonės skirtingi. Ir tos skirtybės daro pasaulį įdomesnį ir spalvingesnį ir skatina pažinti jį ir domėtis tuo, kas nepažinta.“

Ištrauka iš projekto „Mokytojų, moksleivių, tėvų ir NVO atstovų tarpkultūrinių gebėjimų plėtra“ vaizdo medžiagos (skelbiama youtube.com).

TJA savo tinklalapyje skelbia, kad projektą rėmė Švietimo ir mokslo ministerija, iš dalies finansavo Europos Sąjunga. Jis vykdytas įgyvendinant Lietuvos 2007–2013 metų laikotarpio Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 2 prioriteto „Mokymasis visą gyvenimą“ VP1-2.2-ŠMM-05-K priemonę „Kalbų mokymo, verslumo ugdymo ir inovatyvių švietimo metodų kūrimas ir diegimas“.

Įgyvendinant projektą, kurio tikslas – kad „tarpkultūrinis pažinimas taptų sudedamąja moksleivių ugdymo proceso dalimi“, buvo bendradarbiaujama su 12 partnerių visoje Lietuvoje.

„Projekto atsisakėme“

SAVO NUOŽIŪRA. Dirbdami pagal patvirtintus bendrojo ugdymo planus ir programas, mokytojai gali laisvai rinktis mokymo metodus, savarankiškai papildyti ir atnaujinti pamokų planus bei užduotis. FOTOLIA nuotr.

Dvylikos partnerių sąraše figūruojančios Klaipėdos rajono Veiviržėnų gimnazijos direktorius Stasys Rameika „Vakarų ekspresą“ patikino, kad projektas „Mokytojų, moksleivių, tėvų ir NVO atstovų tarpkultūrinių gebėjimų plėtra“ jo vadovaujamoje įstaigoje nebuvo vykdomas.

„Taip, mokytojai buvo nuvažiavę į seminarą kažkur prie Elektrėnų, bet tuo viskas ir pasibaigė. Gerai neatsimenu, kas juos kvietė ir kas organizavo seminarą. Kai kilo didžiulis triukšmas ir ažiotažas, mes projekto vykdymo atsisakėme“, – sakė gimnazijos direktorius.

Kam to reikia?

„2010 m. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ir Tolerantiško jaunimo asociacijos užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvos mokyklose trūksta sisteminių ir nuoseklių žinių socialinės, tarpkultūrinės įvairovės, pagarbos žmogui, nediskriminavimo, patyčių prevencijos klausimais.“ (citata iš www.tja.lt)

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir Tolerantiško jaunimo asociacija visuomenei taip pat yra pristačiusios išsamų leidinį šia tema „Tolerancija ir multikultūrinis ugdymas bendrojo lavinimo mokyklose“. Jį visą galite rasti www.lygybe.lt.

Šiame leidinyje galite rasti atsakymą, kas yra „multikultūrinė plėtra“ ir kodėl ją būtina diegti mokyklose.

Leidinyje, be kita ko, teigiama:

„<...> Mažiausiai dėmesio (mokyklose – aut. past.) skiriama lyties ir seksualinės orientacijos nulemtiems savitumams aptarti. Anot M. Jankauskaitės (2004), su negalia, amžiumi, rase, klase susijusias stereotipines nuostatas žmonės lengviau suvokia kaip socialinius reiškinius, kuriuos galima ir reikia keisti, o lytis ir seksualinė orientacija dažniausiai vertinami kaip prigimties nulemti savitumai – dichotomiški, istoriški ir nekintantys. Net ir tuomet, kai nevienodas vyrų ir moterų galimybes bandoma apmąstyti kaip socialiai nulemtą reiškinį, „natūralios“ heteroseksualumo prigimties mitas išlieka nepajudinamas. Heteroseksualumo norma paverčia lytiškumą (angl. gender) ir homoseksualumą mokyklose nematomais ir nepažintais reiškiniais. <...>
Lietuvoje lytiškumo ugdymas vis dar priskiriamas išimtinai biologijos sričiai, praktiškai neskiriant dėmesio lyčių santykių ir seksualumo istoriografijos ir multikultūriškumo pažinimui, tad rekomenduojama lytiškumo diskursą mokykloje praplėsti multikultūrinio pažinimo dimensija. <...>
Multikultūrinį, įskaitant lytiškumo, ugdymą reikėtų suprasti ne kaip atskirą dalyką, pedagogą, programą ar projektą. Tai bendrojo pažinimo sritis ir metodas, kuris turi būti horizontaliai integruotas į bendrojo lavinimo programą ir tapti kasdienės sąveikos mokykloje dalimi. Antra, pedagogus reikia rengti šiai kompetencijai įgyti. <...>
Tyrimas atskleidė itin stereotipinę mokinių socialinę lyties sampratą, kai vyrai ir moterys suvokiami kaip priešingybės, priskiriant šioms lytims patriarchalinei kultūrai būdingus bruožus. Toks stereotipizuotas socialinis lyties suvokimas nėra palankus nei tolerancijai ir multikultūriškumui lavinti, nei mokinių raidai platesne prasme. <...>
<...> Seksualinės orientacijos įvairovės ir lyčių sampratos klausimai yra susiję: homofobija neatsiejama nuo dualistinio patriarchalinio lyčių modelio taikymo. Remiantis šio tyrimo rezultatais, rekomenduotina mokyklos aplinkoje ypač stiprinti švietimą lyčių lygybės ir seksualinės orientacijos įvairovės bei nediskriminavimo srityje, šiuos klausimus aptariant bendrai ir sistemingai, o ne kaip atskiras temas. Būtina ugdyti mokinių gebėjimą atpažinti heteroseksizmą ir jo poveikį skirtingoms socialinėms grupėms, taip pat pristatyti alternatyvias lyties bei seksualumo sampratas. <...>“

Šaltinis: Tolerancija ir multikultūrinis ugdymas bendrojo lavinimo mokyklose. Vilnius, Kaunas, 2010. Projekto autoriai: Vytautas Valentinavičius, Artūras Rudomanskis.

Leidinys išleistas iš dalies finansuojant Europos Sąjungai ir Lietuvos Respublikai (įgyvendinant Europos pabėgėlių fondo Lietuvoje daugiametę 2008–2013 m. ir metinę 2008 m. programas) pagal projektą „Pabėgėlių integravimas į visuomenę taikant aktyvios socializacijos metodus“.

Kas užsako temą?

RIBA. Ar mokykla gali peržengti ribą į intymų šeimos pasaulį? Ar pedagogai gali imtis dvasininkų vaidmens ir diegti asmenines, o gal kieno nors užsakytas vertybes? FOTOLIA nuotr.

Kokiu keliu į mokyklos suolus ateina įvairūs vaikų ugdymo projektai, paklausėme Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) specialistų.

ŠMM Ugdymo plėtotės centro Neformaliojo ugdymo skyriaus metodininkė Giedrė Tumosaitė „Vakarų ekspresui“ atsakė, kad projektai į mokyklas ateina įvairiais būdais: suderinusi su mokyklos taryba, mokykla gali pati inicijuoti projektus arba bendradarbiauti su juos įgyvendinančiomis organizacijomis. Projektai dažniausiai finansuojami per atvirus konkursus.

„Projektams finansuoti paprastai yra skelbiami atviri konkursai, išankstiniai kvietimai. Konkursų temos gali būti formuluojamos pagal valstybės ar finansuojančios institucijos numatytą teminę sritį, įvardytą poreikį (pvz., jaunimo verslumo skatinimo projektų finansavimo konkursas). Paraiškas tokiems finansavimo konkursams priklausomai nuo reikalavimų gali teikti įvairios nevyriausybinės organizacijos, biudžetinės įstaigos, kartais – neformalios grupės. Projektų paraiškos analizuojamos ir vertinamos kompetentingų asmenų, ekspertų“, – informavo metodininkė.

Paklausta, ar mokytojai savo nuožiūra gali į mokomąjį dalyką integruoti kokią nors papildomą ugdymo medžiagą, specialistė atsakė: „Dirbdami pagal patvirtintus bendrojo ugdymo planus ir programas, mokytojai gali laisvai rinktis mokymo metodus, savarankiškai papildyti ir atnaujinti pamokų planus bei užduotis.“ Į klausimą, ar su „atnaujintu turiniu“ turėtų būti supažindinti nepilnamečių tėvai, pokalbininkė atsakė: „Toks reikalavimas neegzistuoja.“

ŠMM Neformalaus ugdymo ir švietimo pagalbos skyriaus vyresnioji specialistė Aušra Birietienė „Vakarų ekspresui“ teigė, kad iniciatyvos organizuoti nevyriausybinių organizacijų projektus gali būti abipusės: tiek nevyriausybinių organizacijų, kai jos pačios kreipiasi į mokyklas, tiek ir švietimo įstaigų, jeigu jos ieško partnerių savo vykdomam projektui. Projektą tvirtina ta institucija, kuri jį ir organizuoja.

„Inicijuoti ir vykdyti šalies ir tarptautinius švietimo projektus gali visos mokyklos, vykdančios formaliojo ir neformaliojo švietimo programas, suderinusios su mokyklos taryba, kurioje yra ir tėvų atstovų“, – akcentavo ministerijos atstovė. Ji pridūrė, kad projektų vykdymą mokyklose reglamentuoja 2011 m. birželio 27 d. švietimo ir mokslo ministro įsakymas „Dėl šalies ir tarptautinių švietimo projektų vykdymo mokyklose“.

Kas sutelks mokyklos bendruomenę?

Lietuvos tėvų forumo (LTF) vadovas A. Murauskas pasakojo, kad, siekdama realaus mokyklos bendruomenės telkimo, ši organizacija praeitais mokslo metais vykdė ir šiemet baigė projektą „Darni šeima ir tvari mokyklos bendruomenė – ateities Lietuva“. Paklaustas, kokiu būdu į projektą buvo įtraukti tėvai, pokalbininkas sakė: „Mes apsilankėme kiekvienoje iš beveik 300 mokyklų. Pirmiausia paprašėme mokyklos administracijos informuoti visus mokinių tėvus ir juos pakviesti į paskaitą. Kvietime į paskaitą aiškiai įvardijome problemiką, kurią kartu su mokyklos bendruomene nagrinėsime. Kvietėme ne tik mokinių tėvus, bet ir aukštesnių klasių mokinius bei mokytojus. Paskaitoje raginome burtis į bendraminčių saviugdos klubus, kad su LTF moderatoriaus pagalba mokyklos bendruomenė pati gebėtų iškelti jai aktualius tikslus ir numatyti veiklos planą.“

Tėvų atstovas akcentavo, kad mokyklos bendruomenę labiausiai padeda kurti susitarimų kultūra, o ji be viešumo ir skaidrumo neįmanoma.

KOMENTARAS

Gabrielė, 12 klasės mokinė, 18 metų:

„Aš manau, kad ne visos temos yra tinkamos aptarinėti mokykloje. Kai kurioms iš jų reikia intymios, saugios ir jaukios atmosferos, artimų žmonių. Mokausi jau trečioje mokykloje, bet nė vienoje neteko pastebėti kokios nors paniekos ar neapykantos homoseksualiems mokiniams. Taip, tokių yra – tiek vaikinų, tiek merginų. Gal kitur jie užkabinėjami, bet savo aplinkoje aš nesusidūriau. Jie savo orientacijos neslepia, bet ir neafišuoja. Jaunimas linkęs sugyventi, be to, nebe tie laikai, kad „kitokie“ būtų kaip nors engiami. Kiekvienas tegu gyvena savo gyvenimą, kaip sugeba, – taip dabar mąsto jauni žmonės... Tiesa, atsimenu vieną istoriją, kai socialiniame tinkle toks nesubrendęs mažius kitą vaikiną išvadino vieno naminio paukščio pavadinimu, bet jis net nebuvo gėjus – tiesiog labai domėjosi mada. Tada tas įžeistasis susirado įžeidėją mokykloje ir tiesiog vyriškai pasikalbėjo. Juokingiausia, kad mažius dabar pats labai domisi mada...“

www.ve.lt