Labiau skauda, kai muša savi

Su jaunu istorijos mokytoju, Lenkijos lietuvių bendruomenės Tarybos pirmininku Tadu Bagdonavičiumi sėdime erdvioje Seinų „Žiburio” mokykloje. Už lango miestelio panorama: kairėje – kapinės, kur palaidoti 1918-1920 metų kovose už lenkais žuvusieji Lietuvos savanoriai, dešinėje – garsios bazilikos su vyskupo Antano Baranausko palaikais ir seminarijos, kurios koridoriais vaikščiojo Vincas Kudirka ir Vincas Mykolaitis-Putinas, bokštai. Regis, kiekvienam lietuviui visa taip sava ir artima. Bet, deja, kartu ir tolima, nežinoma, o kartais ir neįdomu. 

Živilė Makauskienė: Prieš pusantro mėnesio atsisveikinome su kunigu Bernardu Augaičiu, kuris trejus metus tarnavo Seinų parapijos lietuviams ir dabar sugrįžo į Vilnių. Kunigą Bernardą lietuviai labai pamėgo, gerai vertino jo darbą, taip pat ir kaip tikybos mokytojo „Žiburio“ mokykloje. Kokia dabar lietuvių sielovados padėtis Seinų parapijoje?

Tadas Bagdonavičius: Atsakingai galiu pasakyti, kad padėtis yra bloga, ir patys lietuviai tikintieji nemato perspektyvų. Bažnyčia tai tikinčiųjų bendruomenė, kuri šventovėje renkasi garbinti Dievo. Man atrodo, kad dalis tos bendruomenės Seinų parapijoje yra užmiršta. Ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, panašiai kaip ir kitose Europos valstybėse, mažėja tikinčiųjų, ir užuot skatinus tikinčiuosius priimti sakramentus, lankyti bažnyčią, Seinuose jiems daromos kliūtys. Dabar Seinuose lietuviškų Mišių nėra, o vietos kunigai mums aiškina, kad tai pačių mūsų kaltė. Esą, mes, lietuviai, per mažai meldžiamės, todėl neturime lietuvio kunigo. Neturime taip pat galimybės užsakyti lietuviškų mišių už velionį, sava kalba tuoktis ar laidoti artimuosius.

Ž. M.: Nejau istorija kartojasi? Priminkime, kad po Antrojo pasaulinio karo Seinuose daugiau nei keturiasdešimt metų nebuvo lietuviškų Mišių, kad lietuviams teko ilgai dėl jų kovoti, ieškoti užtarimo net Romoje, pas popiežių. Ir nors po to buvo sudarytos sąlygos melstis gimtąja kalba, tačiau lietuviai nuolat susidurdavo su tam tikru vietos dvasininkijos nepalankumu. Tačiau Lietuvoje formuojama nuomonė, esą Elko vyskupija lietuviams yra labai palanki.

Tadas Bagdonavičius: Sunku paaiškinti, dėl ko taip manoma. Štai toks pavyzdys: visiems aiškinama, kad nėra Lenkijoje lietuviškai mokančių kunigų, ir jeigu neatsiranda kunigo iš Lietuvos, tai nėra kam patarnauti lietuviams. Tai netiesa. Yra toks kunigas Andrzej Oponowski, kuris dirbo Lietuvoje, pramoko lietuviškai, ir kelerius metus sėkmingai tarnavo lietuviams Smalėnų parapijoje. Bet dėl mums nesuprantamų priežasčių jis buvo perkeltas į Suvalkus. Nuo tol Smalėnų parapijoje, kur daugiau nei pusė tikinčiųjų yra lietuviai, Mišios vyksta tik lenkų kalba. Taigi lietuviškai mokantis kunigas Oponowski yra Elko vyskupo jurisdikcijoje. Kiek man žinoma, Vilniaus vyskupijoje visi kunigai privalo pramokti lenkiškai, kad galėtų tarnauti ir lenkų tautybės tikintiesiems. Jeigu taip būtų Elko vyskupijoje, tai tada būtų galima kalbėti apie palankumą lietuviams.

Ž. M.: Yra ir kiti sprendimo būdai. Galima laikinai kviesti kunigus iš Lazdijų ar kitų artimų Lietuvos parapijų, sudarant jiems palankias sąlygas, grąžinant kelionės išlaidas. Bet tam reikia geranoriškumo. Tuo tarpu Seinų bazilikoje nuo altoriaus lietuviams pašaipiai sakoma: priprasite prie lenkiškų Mišių, tai tik laiko klausimas. Ar Lietuvos žiniasklaida domisi lietuvių reikalais Seinuose?

Tadas Bagdonavičius: Taip, reikia pasakyti, kad susidomėjimas tikrai yra. Žurnalistai yra geranoriški, bet dažnai neturi elementarių žinių. Nesenai Seinuose lankėsi grupė žurnalistų iš vieno televizijos kanalo, ir jie visiškai nieko nežinojo apie Seinus. Tai buvo jauni žmonės, mokslus išėję jau nepriklausomoje Lietuvoje, kai jau nebuvo cenzūros, ir net istorijos vadovėliuose šiokios tokios informacijos apie šį kraštą yra. Jie tik buvo girdėję, kad Punsko valsčiuje buvo užtepliotos lietuviškos kaimų lentelės, ir dar kad su Seinais kažkaip susijęs vyskupas Antanas Baranauskas. Kai aš pasiūliau apžiūrėti Berznyko kapines, jie nežinojo, kodėl tai juos turėtų sudominti.

Ž. M.: Tad pakalbėkime apie Berznyko kapines. Beje, jos irgi yra Elko vyskupijos jurisdikcijoje, ir vyskupas negali nežinoti, kas ten vyksta. O tai, kas ten vyksta pastaraisiais metais, niekaip nesiderina su tariamu palankumu lietuviams.

Tadas Bagdonavičius: „Palankumas“ lietuviams buvo išreikštas praeitais metais, kai Berznyko klebonas, neabejotinai su pasaulietinės valdžios pritarimu, pastatė kryžių Lietuvos savanoriams, su įrašu, kad jie ėjo petys į petį su Raudonąja armija ir tarnavo bolševikams. Toks Lietuvos karių „pagerbimas“ vyksta nuo tos dienos, kai Berznyko kapinėse Lietuvos iniciatyva buvo sutvarkyti 1920 metais kovose su lenkais žuvusiųjų karių kapai. Šalia jų atsirado Nemuno mūšio, kur kovojo lenkai su bolševikais, paminklas, nors Berznyke jokios kovos su bolševikais nevyko. Toliau pastatytas „Panerių obeliskas” nužudytiems lenkams atminti, nors nė vienas lenkas iš Seinų apylinkių nebuvo nužudytas Paneriuose, bei daug kitokių paminklų, su akivaizdžia antilietuviška simbolika ir antilietuviškais, istorinę tiesą iškreipiančiais užrašais. 

Ž. M.: Lietuvoje kartais girdžiu – ko jūs norite, Berznykas juk Lenkijoje, ir lenkai gali ten statyti kokius tik nori paminklus. Tada sakau: Rasų kapinės yra Lietuvoje, Vilniuje. Ar galite įsivaizduoti, kad šalia Jozefo Pilsudskio memorialo lietuviai statytų paminklus nukentėjusiems nuo Armijos Krajovos? Nereikia lakios vaizduotės suvokti, koks pasipiktinimas kiltų Lenkijoje, ir kad dėl to turėtų aiškintis Lietuva.

Tadas Bagdonavičius: O Lenkijos nepriklausomybės dienos proga Berznyko klebonas – Lietuvos karius žeminančių paminklų iniciatorius – buvo apdovanotas už savo patriotinius darbus Berznyko kapinėse, ir ta proga rėžė patriotinę kalbą prie prieškario lenkų nacionalizmo ideologo Romano Dmowskio paminklo. Beje, prie Romano Dmowskio, kuris yra šūkio „Lenkija lenkams“ autorius ir skelbė, jog būtina polonizuoti Lenkijos tautines mažumas, kurios prieš karą sudarė daugiau nei ketvirtadalį šalies gyventojų, gėlių padėjo ir Lenkijos prezidentas Bronislaw Komorowski.

Ž. M.: Akivaizdu, kad Berznyke žeminami Lietuvos kariai, tačiau negirdėti nei Lietuvos diplomatų, nei politikų protestų. Gal šis klausimas ir keliamas kur nors užkulisiuose, tačiau į viešumą nei Lietuvoje, nei Lenkijoje nepatenka.

Tadas Bagdonavičius: Gal ir mes, Lenkijos lietuviai, nepadarėme visko. Manau, reikia kreiptis į Lenkijos prokuratūrą, kad ši iškeltų bylą. Juk tai, kas vyksta Berznyke, galima įvardyti kaip tautinės nesantaikos kurstymą. Lygiai kaip ir viešą buvusio Lenkijos Seimo nario Arturo Zawiszos pasisakymą per šių metų Lenkijos nepriklausomybės minėjimą. Jis iš tribūnos skelbė, kad šiandien čia susirinko visa Lenkija, nuo Štetino iki Vilniaus, nuo Vroclavo iki Lvovo, ir citavo lenkų poeto eiles, kad „dar išgirs Lvovas ir Vilnius lenkų kariuomenės žingsnius”. Toje demonstracijoje dalyvavo keliolika tūkstančių žmonių, daugiausia jaunimo, bet ir rimti Lenkijos politikai. Manau, tai yra tautinės neapykantos kurstymas, bet niekam tai nerūpi.

Ž. M.: Jeigu per Kovo 11-osios minėjimą koks buvęs Lietuvos parlamentaras tūkstantinei miniai pasakytų, kad mūsų kariuomenės žingsniai dar nuaidės Seinuose ar Augustave, po to sektų atsiprašymai, notos. Prisimenu, kai po mirties buvo apdovanotas Povilas Plechavičius – lenkams dar nespėjus reaguoti, keli Lietuvos istorikai jau puolė aiškinti Lenkijos spaudoje, koks nedorėlis buvo generolas, ir koneveikė Plechavičių. Juokingiausia, nors gal šis žodis čia netinkamas, buvo tai, kad lietuvį generolą nuo savų ginti puolė anaiptol ne prolietuviškas lenkų istorikas prof. Piotr Lossowski. 

Tadas Bagdonavičius: Nenoriu vertinti, ar prezidento Antano Smetonos politika buvo teisinga, ar ne, bet tikrai galiu pasakyti, kad ji buvo ryžtinga. Ir neabejoju, kad jei šiandien Smetona būtų prezidentu, nedelsiant įteiktų Lenkijai notą. Kalbėjome apie maršalo Pilsudskio memorialą Rasose. Turbūt nėra nė vienos turistų iš Lenkijos grupės, kuri neaplankytų Pilsduskio širdies kapo. O paklauskime, kiek lietuvių žino, kur yra Jono Basanavičiaus kapas? Ar per Vėlines jį lanko tokios minios, ar ten dega tiek žvakučių, kiek prie Pilsudskio kapo? Ką jau kalbėti apie Seinus ar Berznyką. Mano pažįstamas istorikas iš Alytaus rašo monografiją apie Lietuvos nepriklausomybės kovas, kuri bus išleista 2018 metais, 100-ųjų Lietuvos nepriklausomybės metinių proga. Jis prašė Krašto apsaugos ministerijos simbolinės paramos savo knygai. Kaip manote, ar ją gavo? Ne, jam buvo pasakyta, kad ministerijos tokie dalykai nedomina, nes ji užsiima tarptautinės reikšmės projektais. Toks atsakymas Lenkijoje neįsivaizduojamas.

Ž. M.: Kalbamės gražioje „Žiburio“ mokykloje, kuri galėtų būti Lenkijos palankumo lietuviams vizitine kortele. Galėtų, jei ne tai, kad mokykla stovi ant sklypo, kurį išpirko Lietuva, nes miestelio valdžia nesurado galimybės suteikti sklypą neatlygintinai, nors čia mokosi šio miestelio mokesčių mokėtojų vaikai. Mokykla pastatyta Lietuvos lėšomis, ir vis dar be Vilniaus paramos neišsilaikytų, nes vietos valdžia neskiria nė cento daugiau, nei įstastatymuose numatytas minimumas, kai tuo tarpu lenkiškos mokyklos gauna papildomų lėšų, nes kitaip neišsilaikytų. Mokykla yra Liepos 22 –osios gatvėje. Tai data, kada susikūrė komunistinė Lenkijos vyriausybė. Jau keliolika metų lietuviai prašo, kad gatvei būtų suteiktas vyskupo Antano Baranausko vardas. Bet pritarimo nėra. O per įvairias šventes, kurios vyksta Lietuvos konsulate Seinuose, nuo scenos teigiama, kokia palanki Seinų valdžia lietuviams. Tad pakalbėkime apie lietuvių istorijos, kultūros pėdsakus Seinuose. 

Tadas Bagdonavičius: Reikia pripažinti, kad Lenkijoje kultūra yra stipriai tautinė, jei ne nacionalistinė. Peržvelkime visą Seinų istoriją – jei ieškotume lenkiškos kultūros pėdsakų, jų labai daug nerastume. Bet yra karinės „kultūros“ pėdsakai, ir jie geriausiai matyti Seinų gatvėse. Viena pagrindinių gatvių – Waclawo Zawadzkio gatvė. Šis žmogus vadovavo Seinų sukilimui, kuris praktiškai reiškė miestelio užėmimą 1920 metais. Tai žmogus, kuris leido Lenkijos valdžiai ištremti iš Seinų lietuvius ir visa, kas čia buvo lietuviška: „Šaltinio” spaustuvę, lietuviškas organizacijas, Seinų kunigų seminariją, „Žiburio“ mokyklą. Antilietuviškumu garsėjusio Vilniaus vyskupo Romualdo Jalbrzykowskio vardas suteiktas Vyskupų rūmams, kur dirbo Antanas Baranauskas. Neseniai pastatytam žiedui suteiktas KOP – Korpus Ochrony Pogranicza (Pasienio apsaugos korpuso) – vardas. Kas gi buvo KOP? Karinė organizacija, kuri tarpukariu persekiojo ir skriaudė vietos lietuvius. Bet ją žinome ir dėl to, kad organizavo partizaninius išpuolius į tarpukario Lietuvą. Paskutinis toks išpuolis įvyko 1938 metų kovo mėnesį, kai KOP kareivis buvo nušautas prie Alytaus. Ir tai buvo pretekstas skelbti ultimatumą Lietuvai. Turėkime omenyje, kad tokių išpuolių KOP suorganizavo daugiau nei septyniasdešimt. Turiu savo archyve nuotrauką lietuvio, kuris KOP buvo nužudytas prie Kapčiamiesčio. 

Ž. M.: Tačiau tokių metodų, kai eskaluojama tai, kas gali žeisti kaimyno garbę ar jautrumą, Lenkija nedemonstruoja nei pasienyje su Čekija, nei su Ukraina ar Vokietija. Su Lietuva galima, nes nėra reakcijos? 

Tadas Bagdonavičius: Tai Lietuvos problema. Mes galime į lietuviškas Mišias nuvažiuoti į Lazdijus – beje, daug kas taip ir daro. Mes galime net ir savo vaikus nuvežti mokytis į Lietuvą. Bet mūsų pareiga yra rūpintis mūsų kultūros paveldu, jo niekur neišsivešime. Mes negalime leisti, kad būtų žeminama savanorių atmintis – juk ir mūsų krašto, mūsų parapijoje krikštyti žmonės kovojo 1920 metais. Mūsų pareiga saugoti lietuvišką paveldą ir istorinę atmintį. 

Ž. M.: Pro langą matome Seinų kunigų seminariją. Nedaug Lietuvoje yra vietų, taip labai susijusių su mūsų tautos istorija, kultūra. Šalia yra pastatas, kur buvo „Šaltinio“ spaustuvė. Iš čia į pasaulį išėjo tūkstančiai lietuviškų knygų. Ar šių pastatų šiandieniai šeimininkai kaip nors stengiasi, kad apie tai būtų įmanoma sužinoti?

Tadas Bagdonavičius: Pastaraisiais metais, po daugelio mūsų prašymų, ant buvusio kunigų seminarijos pastato atsirado lakoniška informacija, beje, nesėkmingai išversta į lenkų kalbą, kad ten mokėsi Vincas Kudirka. Bet granitinė lenta su prasmingu užrašu, kurią užsakė LR konsulatas, ir toliau guli konsulate, nes, esą, architektūros paminklų saugojimo įstatymai draudžia kabinti lentas prie saugomų pastatų. Bet prie to paties pastato kabo daug kitų lentų, pav., skirta kunigui Gackiui ar kunigui Rogowskiui, kuris, beje, garsėjo ypatingu nepalankumu lietuviams. Kabo ir nuoroda į tualetą ar informacija, kad tame pastate veikia meno galerija. Bet gražios lentos su prasmingu tekstu apie Vincą Kudirką pakabinti neleidžiama. 

Ž. M.: Istorijos studijas baigei Lietuvoje. Kaip manai, kodėl lietuviams, bent jau daugeliui, tokia neįdomi savo tautos praeitis? Kodėl lenkams aktualu ir įdomu važiuoti į Vilnių, lankyti Rasose Pilsudskio memorialą, o lietuviui Seinuose įdomesnė „Biedronka“ (pigių maisto prekių parduotuvė)? Kodėl mums tenka aiškintis saviems, kad mes ne avantiūristai, kurie taikosi į gerus kaimynystės santykius su Lenkija, o tik norime to, kas mums priklauso – lietuviškai mokytis ir melstis, kad protestuodami prie Berznyko kapinėse vykdomą karių atminimo niekinimą nesiekiame gadinti santykių su Lenkija, tik atliekame savo pareigą gyviesiems ir mirusiesiems.

Tadas Bagdonavičius: Man atrodo, kad buvo padaryta klaida pačioje santykių su Lenkija atnaujinimo pradžioje, kai Lietuva leido sau tapti antraeiliu partneriu. Lietuva strateginiu patrneriu pasirinko keliolika kartų didesnę ir žymiai labiau tautiškai susipratusią Lenkiją, kurios tautinė sudėtis beveik vienalytė ir kuri turi aiškius politinius interesus Vilniaus krašte. Lietuva pasirinko partnerį, žinodama, kad bus konfliktų. Galop, nėra nereikšmingas veiksnys ir mūsų tautinis charakteris – esame ramesni, santūresni nei lenkai. Esame linkę patylėti, palaukti. Sutinku, kad saviems tenka aiškinti, jog nesiekiame bloginti santykių su Lenkija, o tik reikalaujame savo teisių, kurias garantuoja ar Bažnyčios tradicijos, ar valstybės įstatymai. Mažiau skauda, jei mums nepagrįstus kaltinimus meta mūsų oponentai. Bet kai mūsų pačių užnugaris mus palieka likimo valiai, o kartais dar ir įžeidžia, tai skauda labiau.

www.propatria.lt