Tai ne Europos Sąjunga, tai – Įkaitų sąjunga

Kad už nepriklausomybę visada reikia brangiai susimokėti, istorija mus mokė ne kartą. Birželio 25 d. pasipylė ne tik sveikinimai ir barimai Jungtinei Karalystei, jai ne tik imta grasinti, kad išėjimo sutarčių pasirašymas gali trukti septynerius metus ar net ilgiau (tai – visiškas absurdas), galiausiai atsiskleidė tikrasis ES veidas: veidmainių klerkų valdomas eurokolūkis, gyvulių ūkiu paverstos šalis, o jei dar tiksliau – įkaitų sąjunga. Žodžiai skambūs, tačiau faktais paaiškinsiu, kodėl taip manau.

Galutiniais rezultatais, birželio 23 d. referendume dalyvavo 72,21 proc. balso teisę turinčių piliečių. Negaliojančių ar tuščių biuletenių rasta vos 23 359 (0,08 proc.). Iš 33 551 983 balsavusiųjų 51,89 proc. (17 410 742) pasisakė už išėjimą iš ES, 48,11 proc. (16 141 241) – prieš.

Tokia tautos valia, išreikšta demokratiniu referendumo (vos trečiojo Jungtinėje Karalystėje) keliu. Balsavimo žemėlapis rodo, kad apie 60 proc. londoniečių pageidavo likti ES, taip pat likti ES norėjo dauguma Šiaurės Airijos ir Škotijos gyventojų. Jie net nusprendė sudaryti vadinamąją „Keltų sąjungą“, kuri po rengiamų Šiaurės Airijos ir Škotijos referendumų atsiskirtų nuo Anglijos ir taptų ES valstybe. Jei tiksliau, Šiaurės Airija kalba apie „Vieningą Airiją“, kas prikelia nemalonius prisiminimus apie teroro laikus („The Troubles“), o Škotija ketina rengti referendumą.

Tokiu būdu ES vadovų planas pagal seną modelį „skaldyk ir valdyk“ būtų itin vykęs. Anglija (jei dar su Londonu, o jei be – jis taptų pavojingu, galingu priešišku anklavu; prie ko priveda tautos supriešinimas, žinome kad ir iš Ukrainos ar buvusios Jugoslavijos istorijos) liktų viena su jai priklausančiomis Tautų sandraugos užjūrio teritorijomis, o ES būtų praradusi ne itin daug.

Kol kas tai, kas labiausiai pavyksta garsiakalbiams iš ES, tai daug ir garsiai rėkti. Bet labiausiai stebina ne šios Įkaitų sąjungos gebėjimas manipuliuoti tautiškumu, bet tai, kad, privertusi Škotiją kartu su Jungtine Karalyste palikti ES, ta pati Briuselio valdoma organizacija greičiausiai susigrąžins Škotiją ir Šiaurės Airiją jau kaip ES valstybę (ar valstybes).

Stebina, kaip greitai galima sukiršinti tautą, sakė Edvardas Snoudenas (Edward Snowden). Nieko stebėtino, Lietuvoje tai matome kasdien. Škotijos premjerė Nikola Sterdžen (Nicola Sturgeon) birželio 24 d. pareiškė, kad antrasis referendumas (2014 m. pirmasis nepavyko) pavyks, ir jo būdu Škotija paliks Angliją. Jei tai būtų prieš kelis šimtus metų, tai būtų principinė kova – škotai ir anglai buvo priešai. Dabar tai daugiau mažiau ta pati tauta, ir, pačių škotų teigimu, jie nebesą jokia keltų tauta, o keltiškąją gėlų kalbą moka nedaugelis. Daugelis kalba anglų kalbos Scots dialektu.

Vokietijos kanclerės Angelos Merkel (Angela Merkel) planas pildosi: jos sąjungininkas, Europos liaudies partijų grupės vadovas Manfredas Vėberis (Manfred Weber) pareiškė, kad Škotija bus mielai priimta į ES, tai patvirtino ir Liberalų ir demokratų aljanso už Europą grupės vadovas Gajus Ferhofstadas (Guy Verhofstadt).

Vadinasi, iš ES išeiti iš tikrųjų negalima, nes paspęsti tokie spąstai, kad ši Įkaitų sąjunga – kitaip jau nebepavadinsi – tiesiog imasi šlykštaus šantažo, manipuliacijų, intrigų ir grasinimų visiškai nepaisydama žmonių valios.

„Europos Sąjunga nėra Europa“, – liūdnai sakė man vienas pažįstamas vienos Europos šalies gyventojas. 2004 m. aš nebalsavau, kad tapčiau ES piliečiu. Po 12 metų Lietuvos iš ES niekas neišleistų: mes esame koridorius, per kurį NATO kareivių batai pasiekia jiems norimas teritorijas šalia Rusijos. Mes esame tik žaislas.

Laimė, kad daugybė Europos ir pasaulio šalių jau suvokė, kad ES ir Europa yra skirtingi dalykai, todėl pasipylę sveikinimai dėl nepriklausomybės yra džiugus dalykas. Nė viena šalis netapo nepriklausoma be aukų. Duok Dieve, kad Džo Koks (Jo Cox) būtų pirmoji ir paskutinė auka kare dėl Karalienės, tesergsti ją Dievas.