Lietuvių tauta ir jos valstybė su nepriklausomybės atgavimu iš ligos patalo nepasikėlė. Randasi „daktarų“ iš svetur, randasi ir savų šundaktarių, deja, gydančių svetimais vaistais su multikultūralizmo ir kitokiais tautai netinkamais priedais. Tautos liga įsisenėjusi, nes beveik visų lygių valdžiose tarpsta sovietinis klanas, tik keliskart Komunistų partijos pavadinimą pakeitęs, bet išlikęs ir veikiantis pagal senus įpročius. Ligai nugalėti reikia ypatingų vaistų ir priemonių, kurias surasti ir pavartoti, deja, turi tik pati tauta.
Dvasininko, kunigo, prelato žurnalisto dr. Juozo Prunskio redaguotame kultūrininkų pasisakymų rinkinyje „Mano pasaulėžiūra“ („Draugo“ spaustuvė, Čikaga, 1958 m.) randame poeto, fotografo, prozininko, Lietuvos radijo pirmojo diktoriaus, publicisto, keliautojo, diplomato Petro Babicko teiginį: „Vaidila, lietuvė, mokanti savo vaiką skaityti, knygnešys bei pasaulio lietuvių talka – tai keturi pagrindiniai stulpai, kuriais turi remtis mūsų ateities gyvenimas ir kova“. Nors talkos stulpas įvardintas ketvirtuoju, tačiau šiandienai jis yra itin aktualus.
Talkos reiškinio Lietuvoje šaknys siekia šimtmečių praeitį. Talkomis buvo organizuojama valstybės gynyba, pilių bei įtvirtinimų statyba. Talkomis buvo statomos bažnyčios, tiesiami keliai, sausinamos pelkės, be talkų neapseidavo rudeniniai kūlimai, linarautė privačiuose žemdirbių ūkiuose. Talkose buvo reiškiamas žmonių solidarumas, bendruomeniškumas, taurumas, atliekant darbus ar vykdant veiklą bendram reikalui be atlygio. Talkose vyko žmonių bendradarbiavimas, buvo išreiškiama viena iš didžiausių žmonijos vertybių – žmonių tarpusavio bendravimas.
Kelias į nepriklausomybės atkūrimą taip pat ženklintas talkomis (Baltijos kelias, budėjimai atgautos nepriklausomybės sargyboje, mitingai, piketai). Šių dienų efektingas labdaros akcijas neįgaliesiems taip pat ženklina talkos reiškinys. Talka reikalinga ir artėjantiems rinkimams į Seimą.
Artėjančių rinkimų kampanija turėtų vykti ne nuožmioje partijų ar kandidatų į Seimą kovoje, o su talkos Tautai ir Valstybei ženklu. Nors pati demokratija ir rinkimų mechanizmas pasižymi, deja, neištaisomomis ydomis, tačiau susitelkus kilniam tikslui, demokratijos mechanizmą galima įvaldyti, padėtį įmanoma keisti ir kelti Lietuvą iš ligos patalo. Talkoje vietą turi rasti ir sisteminėmis pasivadinusios partijos, remiamos iš biudžeto ir milijonieriais tapusių fizinių asmenų, ir naujos, vos susikūrusios. Sisteminės partijos neturėtų kėsintis savo svoriu „užgulti“ naująsias. Tačiau kol kas taip nėra.
Antai nekorektišku, sumaištį keliančiu laikytinas sąskrydžio Ariogaloje „Su Lietuva širdy“ pareiškimas „Dėl politinės padėties rinkimams artėjant“, kai naujos, gerų siekių partijos sulyginamos su destruktyviomis, o kai kurios destruktyvios net neminimos. Labai panašu, kad šį pareiškimą rengė sisteminės, mokesčių mokėtojų pinigais remiamos politinės jėgos. Juk, tarkime, „Drąsos kelio“ partiją, kuri tarp kitų pareiškime įvardinta blogiuke, remia daugelis politinių kalinių ir tremtinių, iškilios, Lietuvos nepriklausomybei nusipelniusios asmenybės, tokie moraliniai autoritetai, kaip Sesuo Nijolė Sadūnaitė, kunigas Robertas Grigas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, signataras Algirdas Endriukaitis ir kiti. Randasi partinėje kovoje ir kitokių iššūkiams prilygstančių nutikimų, deja, išprovokuotų.
Tose pačiose vienmandatėse apygardose ketina rungtis N. Venckienė su I. Degutiene, o A. Stancikienė – su A. Kubiliumi. Keistokai kai kam atrodo tokia kandidatų priešprieša. Tačiau tikriausiai ji radosi kaip atoveiksmis į tam tikrą valstybės vadovų veiksmą arba neveiklumą, kai jo reikėjo. Dėl to, žinoma, nereikėtų piktintis, o kandidatams garbingai rungtis ir ateityje elgtis taip, kad atoveiksmis nebūtų provokuojamas.
Provokaciniu braižu paženklintos bylos, kurios keliamos „patvoriniams“ ar jų rėmėjams mitinguotojams, žiniasklaidos atstovams. Akivaizdžiai naudotas smurtas paimant mergaitę iš globėjos N. Venckienės, antstolės veiksmai, teisėsaugos ir Valstybės vadovų abejingumas šiems įvykiams galėjo nepapiktinti ir nesusilaukti atoveiksmio tik iš avių bandos. Tačiau juoko vertą atoveiksmį bandoma „pritempti“ prie nusikalstamos veikos, už tai jau skirtos piniginės baudos, grasinama kalėjimu. Šias bylas, tarsi itin svarbias valstybei, stengiamasi nagrinėti ypatingos skubos tvarka. Ar tai neprimena „iš aukščiau“ organizuoto priešrinkiminio šturmo? Visuomenei tikrai to nereikia, todėl ji teisėsaugos veiksmus priima kaip naują provokaciją, kuri gali sukelti neprognozuojamą atoveiksmį.
Partinę rinkiminę kovą pakeitus į rungtynes talkoje Tautos ir Valstybės naudai, turėtų keistis ir partinė reklama. Ji turėtų skatinti į valdžias eiti jaunesnius, labiau išsilavinusius asmenis ne su pažadais „didinti“ ar „siekti“, o su aiškia tautos ir jos valstybės tvirtinimo ideologija. Dėl to tik laimėtų pasiligojusi Lietuva. Kadangi tautos ir jos valstybės tvirtinimo ideologijų daug nėra, rinkėjas lengvai atsirinks savo partiją, o pažadukus galės be gailesčio pamiršti.
Šiandien itin reikalinga talka pilietinei, tautiškai susipratusiai patriotinei visuomenei ugdyti, ją telkti Lietuvos valstybingumui tvirtinti. Atgimimo pradžioje iškili visuomenės veikėja, diplomatė Gintė Damušytė teigė, kad svarbiausiu procesu Lietuvoje reikia laikyti pilietinės visuomenės formavimą ir ugdymą. Jam Lietuvoje dėmesys nebuvo rodomas, ir čia iš tiesų reikalinga talka - idealistinių politinių bei visuomeninių organizacijų talka politiniam Lietuvos klimatui keisti. Todėl ir rinkiminėje kampanijoje turi vyrauti ne pažadai rūpintis materialia gerove (dažniausiai nerealūs), ne buities reikaliukai, o Tautos ir Valstybės būties dalykai. Taip ir rinkėjui bus lengviau orientuotis – užkirsti kelią tiems, kas politiką laiko pelningo verslo arena ir iš to kraunasi milijonus, ir atverti tiems, kurie savo žiniomis ir dora veikla tarnauja Tautai ir jos valstybei.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]