Tapytojo ir istoriko kova prieš sufalsifikuotą Lietuvos istoriją. G. Kazimierėno paroda Medininkų pilyje

„Manau, kad normalus, profesionaliai nutapytas paveikslas istorine tema būtinai turi būti aktualus šiuolaikiniam žiūrovui ir laikmečiui. Toks ir mano požiūris į Algirdo periodą, kai mes paliečiam Lietuvos valstybę, beveik imperiją, su jos nuostabia tolerancija, tai čia tarsi tiltai, tiesiami į XXI amžių. Juk mums reikia išspręsti tuos dalykus, ką mūsų valdovai irgi turėjo spręsti. Jie vis dėlto rado harmoniją savo imperijoj tarp įvairių tautų, įvairių tikybų, ideologijų, tai juo labiau mes privalome jau XXI amžiuje tą estafetę perimti grakščiai ir jau tvirčiau tęsti tą nuostabią XIV amžiuje mūsų valstybės gimdytą ir pagimdytą fantastišką toleranciją ir susikalbėjimą, siekimą pasaulio harmonijos. Man yra labai aktualu ta civilizacijų, religijų ir kultūrų sankirta.“ 

Tapytojas prof. Giedrius Kazimierėnas būtent taip nusako savo naujausią Lietuvos istorijai skirtą tapybos darbą „Algirdo pergalė prie Mėlynųjų raudonųjų vandenų“. 2005-aisiais be jokių užsakymų dailininkas pradėjo tapyti didįjį ciklą monumentalių paveikslų, kuriuose didingai įamžino reikšmingiausius Lietuvos istorijos įvykius nuo Mindaugo krikšto ir karūnavimo 1250–1253 m. iki Pirmojo Lietuvos Statuto parengimo 1529 m. Profesionalus šiuolaikinis tapytojas pats sau netikėtai ėmėsi bemaž homeriško uždavinio – sudėtingų kompozicijų tapybos drobėse perteikti svarbiausius Lietuvos valstybės ir jos valdovų gyvenimo įvykius, kurie apima 300 metų laikotarpį nuo XIII a. iki XVI a. 

Paveikslai sugrąžino tendencingai ištrintą Lietuvos istoriją

Medininkų pilyje 2013 m. rugsėjo 13 d. buvo atidaryta dviejų istorinės tematikos paveikslų, skirtų 650 metų Lietuvos pergalei prieš totorius-mongolus prie Mėlynųjų Vandenų, paroda. Pirmasis, 9 metrų ilgio, paveikslas, vaizduojantis dviejų kariuomenių – Aukso ordos ir Lietuvos – 1362–1363 m. susidūrimą prie Mėlynųjų Vandenų tuomet Lietuvos valdomose Ukrainos žemėse tarp Bugo ir Dniepro, jau buvo eksponuotas 2009 m. Vilniaus rotušėje Lietuvos tūkstantmečio minėjimo proga. Antrasis paveikslas papildo pirmąjį, perteikdamas naują požiūrį į mūšį – pagoniškos civilizacijos, kurios lietuviškieji simboliai yra stumbras ir runos, susidūrimą su islamo civilizacija, kurią paveiksle vaizduoja liūtas ir Koranas. Greta jų ir tarp jų tapytojas pavaizdavo visą to laikmečio istorinę „archeologiją“ bei auksinio Kijevo lietuviškąjį valdymą, kuris truko nuo Gedimino iki Algirdo sūnaus laikų. 

Žymus Lietuvos istorikas Romas Batūra nuoširdžiai pasveikino tapytoją G. Kazimierą su nauju kūriniu, papildančiu visą Mėlynųjų Vandenų sintezę, kuris yra jau antrasis dailininko paveikslas, skirtas Mėlynųjų Vandenų mūšio tematikai. Pasak istoriko, būtent šios drobės pirmą kartą geriausiai įprasmino tuos reikšmingus visos Europos tautoms XIV a. įvykius. 

„Tai yra labai svarbu, nes ta tema yra labai sudėtinga, po kruopelytę analizuojama, truputį taip, truputį kitaip. O štai ant drobės, tokios didžiulės, čia iškart užsifiksuoja, kad tokie Mėlynieji Vandenys buvo. O kad jie buvo, tai iš tikrųjų ne taip lengva ir mūsų tautai, ir pasauliui buvo ir yra dar suvokt. Nes tai yra konfrontacija tarp dviejų pasaulių. Lietuva dviem frontais kovojo.“

Istorikas apie pasaulinę Lietuvos reikšmę ir kovą su falsifikacijomis

R. Batūra pabrėžia didžiulį Lietuvos vaidmenį XIV amžiuje atremiant visai Europai grasinančias agresyviąsias jėgas, lygindamas jas su XX a. hitlerizmu. Taip pat pabrėžia, kad Mėlynų Vandenų kampanijoje atsispindi Lietuvos valdovų didelis indėlis ne tik į karybą, bet ir į politiką, į toleranciją tarp tautų. 

„Lietuva nešė iš tikrųjų tolerancijos vėliavą, atsižvelgiant į mūsų etninę baltiškąją kultūrą, kad palaikom ryšius su tautom, ir tas buvo labai priimta ukrainiečių. Pasaulyje turbūt nerastume kito tokio atvejo, kad Lietuvos valstybės užimamos kitos teritorijos žmonės sutinka tą užėmimą kaip išvadavimą ir gerbia tą užėmėją. Nes Lietuva ir jos valdovai ėjo ne užkariauti, o buvo ieškoma išeities iš labai sudėtingos tarptautinės situacijos, kai tos reakcinės, agresyviosios jėgos reiškėsi visa jėga – ginklais, politika, blokadom – ir siekė užgrobti žymią dalį Europos, baltiškų-lietuviškų žemių. Panašiai kaip hitlerizmas XX amžiuje labai panašu yra. Ir Lietuva tada atliko iš tikrųjų tą didžiulį vaidmenį – atremdama ir čia priešą, atremdama ir ten priešą, burdama tautas ir padėdama toms tautoms, kaip ir savo tautai, išlikti sunkiausio karo sąlygomis. Tai kaip tik šitą epochą įprasminti iki šiol niekas ir nesugebėjo.“

Gera žinia, kad istorikas R. Batūra baigia rengti savo naują fundamentalią monografiją, skirtą Lietuvos pergalei prieš totorius-mongolus prie Mėlynųjų Vandenų. Ši nepaprastai reikšminga Lietuvai knyga yra nuoseklus tęsinys istoriko dar 1975 m. išleistos monografijos, skirtos Lietuvos kovoms su Aukso orda.

R. Batūrai pavyko įrodyti garsaus lenkų istoriko Stefano Marijos Kučinskio (Stefan Maria Kuczynski, 1904–1985) falsifikacijas, priešiškas Lietuvai. „Toks Stefanas Marija Kučinskis, lenkų žymus mokslininkas, buvo ir yra stambus viduramžių specialistas, dar prieškarinis Lenkijos diplomatas, bet labai nacionalistiškai nusiteikęs Lenkijos atžvilgiu ir labai priešiškas Lietuvai. Ir jis tada netgi falsifikavo savo teorijas. Man pavyko įrodyti matematiškai, schemom, kad jo teiginiai neteisingi.“ 

Lietuvių istoriko planuose yra dar viena monografija, kuri apimtų 250 metų nuo mūšių su Aukso orda iki mūšių su kryžiuočiais pabaigos: „Nes tai Lietuvos indėlis į pasaulio istoriją – tarp Rytų ir Vakarų, tie visi du frontai, ir jie susipina. Lietuva padėjo ir Vakarams, pirma atrėmė Vakarų agresiją, o paskui padėjo Vakarams gintis nuo Rytų agresijos. Ir suvaldė tas ir Vakarų, ir Rytų agresyviąsias jėgas, jas nuteikė gėriui faktiškai, tautų bendravimui, ramiam gyvenimui Lietuvos prieglobstyje. Ir nėra kitos tokios Europoj ir pasaulyje valstybės. Mes tikrai galime didžiuotis, tai yra mūsų nuopelnas.“

Medininkų pilis mena net du Vytauto Didžiojo apsilankymus

Nuo 2012 m. rugsėjo 27 d., kai vartus atvėrė vienintelė Lietuvoje gardinio tipo mūro gynybinė Medininkų pilis prie Vilniaus, jos bokšto salėje yra eksponuojamas bene didingiausias G. Kazimierėno 2010–2012 metais nutapytas paveikslas „Žalgiris, arba Rūstybės diena“. 

Trakų muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas, kurio dėka apleista pilis buvo restauruota ir joje įkurtos ginklų bei sidabro muziejinių rinkinių ekspozicijos, prisipažino, kad ieškojo ypatingo akcento. Ir, lemtingai apsilankęs tapytojo G. Kazimierėno dirbtuvėje, pamatė jau pradėtą tapyti milžinišką „Žalgirio mūšio“ paveikslą, jį iškart nusprendė įkurdinti Medininkų pilies nuolatinėje ekspozicijoje.

„Aišku, kad karybą rodyti privaloma. Kitoj salėj – sidabro rinkinys, bet kažkaip reikėtų kažkokio akcento. Ir išėjo taip, kad būdami pas profesorių Giedrių Kazimierėną pamatėm šitą paveikslą, tada mums bediskutuojant kilo idėja, ar nenorėtų profesorius, kad šitas paveikslas atsidurtų Medininkų pily, kuri kaip tik buvo baigiama restauruoti, ir jis čia užimtų tinkamą vietą.“ 

O Vytautas Didysis, pasak direktoriaus, yra susijęs su visomis Lietuvos pilimis. „Yra žinomi bent du laiškai (mažiausiai), rašyti iš šitos pilies XV amžiaus pradžioje. Tai jis tikrai čia lankėsi. Tie laiškai saugomi Mokslų akademijos biliotekoje, su jais galima susipažinti.“

Žalgiris tęsia pergalės prie Mėlynųjų Vandenų šlovę

Visų laimei – ne tik lietuvių, bet ir visų Lietuvos svečių – G. Kazimierėno „Žalgiris, arba Rūstybės diena“ ne tik puošia Medininkų pilį, bet ir skelbia ypatingą pilies svarbą. Paveikslas yra išskirtinis savo profesionalia tapyba ir kompozicijos sudėtingumu visų laikų Lietuvos dailėje. Jame meistriškai perteikiamas lemtingas Lietuvai mūšis su turtinga viduramžių ginkluotės ir kariuomenių vėliavų ikonografija, bei intelektualiai perteiktomis paralelėmis – karo vado Vytauto Didžiojo didybės, jo pusbrolio Lenkijos karaliaus Jogailos pamaldumo, Romos popiežiaus griaučių su kalaviju ant šmėkliško žirgo agresijos, Dievo spindulio mirtino dūrio kryžiuočių ordino magistrui. Tapytojas puikiai panaudojo ir viduramžių tapybos citatą su Europos valstybių-karalienių eisena iš Strasbūro katedros Prancūzijoje. O visas šis nuostabus Žalgirio rūstybės dienos kūrinys „skamba“ virš nutapyto viduramžių pergamento su aukso ir sidabro natomis giesmių, kurias giedojo jungtinė kryžiuočių armija ir Lietuvos-Lenkijos kariuomenė.

Pasak istoriko R. Batūros, šis paveikslas, skirtas Žalgiriui, tarsi pratęsia Mėlynųjų vandenų tematiką: „Rytų, Vakarų, XIV amžiaus vidurio, XV amžiaus pradžios įvykiai susipina vieni su kitais. Bet aš norėčiau atkreipti dėmesį, kad žiūrint į šitą visą sudėtingą paveikslo turinį, susipynusias ir ikonografines detales, ir minties detales, galima išeiti ir į kitą horizontą, į kitą panoramą, kada Lietuva 250 metų vykdė gynybinį karą. Ir Žalgiris buvo pabaiga, kada priešas buvo parkludytas, ne visai nugalėtas, bet parklupdytas. Tai milžiniškos imperijos įrankis buvo parklupdytas.“

Įdomu, ką pabrėžia R. Batūra, – kad visa Lietuva jo sudarytame žemėlapyje, kuriame pažymėti visi mūšiai, kovos prie pilių, yra vien kryželiai, vien mūšio laukai. 

„Europoje nėra kitos tokios šalies ir galima tik įsivaizduoti, kaip mūsų protėviai atlaikė tą priešą dar iki Žalgirio keli šimtai metų ir dar po Žalgirio, kad jį sulaikytų. Vokiečių mokslininkai pripažįsta, kad Saulės-Šiaulių yra pasaulinio masto mūšis. O mūsų vyriausybė sužlugdė, panaikino finansavimą dvejus metus, tai yra tragedija. Tarptautinio masto memorialas ten yra suprojektuotas, bet nėra finansavimo. Tai ką, eisim iš žmonių rinkti. Taigi, mūšiai – pasaulinio masto. Bet mūsų nei visuomenė, nei politikai, nei kultūros žmonės nevisiškai suvokia tą didžiąją tautos auką per šimtmečius, kad išlikta buvo, atsiginta nuo priešo ir išsaugotas etnosas.“ 

Pilėnai ir milžinų žaidimai tarp Medininkų ir Krėvos pilių

Viduramžius tyrinėjantis istorikas R. Batūra priminė dar vieną Lietuvos pilį – Pilėnus – ir jos reikšmę: „Iš tiesų reikia atstatyti nuskriaustus Pilėnus. Kai kurie istorikai tiesiog sukosmopolitėję jau nežinia kiek ir pradeda dergt savo tautos didvyrius. Tai čia atsitiko su Pilėnais panašiai.“

Istorikas dar priminė, kad Medininkų pilis buvo vadinama Milžinų pilimi: „Šita pilis juk yra vadinama Milžinų pilim, yra padavimas. Šita pilis yra gardinio tipo. Ir visa Lietuvos valstybė iš Rytų, Pietryčių, galima sakyti, ir Vakarų apsupta buvo XIII–XIV amžiuje tokio gardinio tipo pilių, kurios galėjo kaupti kariuomenę, reikiamu atveju pasiųsti ją viena kryptim, kita kryptim. Pavyzdžiui, į Eišiškes. Eišiškėse taip pat buvo gardinio tipo pilis, bet ji iš žemių pylimų. Norėčiau pasakyti, kad iš tikrųjų mūsų padavimai yra sukurti taip, jog šitas dvi pilis vieno tipo – Medininkų ir Krėvos – statė du milžinai, kurie mėtydavo viens kitam savo kirvius. Tokia kolektyvinė statyba to pat tipo. Tai yra pasaka, bet turinti labai autentišką pagrindą.“

Kinematografiškas epilogas

Ir vis dėlto nuostabu, kaip šiuolaikinis dailininkas profesionaliai ir meistriškai užpildė iki šiol žiojinčią Lietuvos kinematografininkų skandalingos impotencijos spragą, kai po ilgų pasiruošimų taip ir nepavyko sukurti meninio filmo, skirto Žalgirio mūšiui 600 metų jubiliejaus proga 2010-aisiais.

Lietuvos Homeru pramintam pasakojamosios tapybos dailininkui G. Kazimierėnui puikiai pavyko namų sąlygomis sukurti „viską viename“ – kinematografiškai vizualius bemaž 3 D formato tapybos paveikslus, kuriuose atgyja XIV amžiaus Lietuvos kova su mongolais-totoriais ir Žalgirio mūšio įtaigus iečių ir kardų mūšio gausmas su turtingai perteiktu to meto istoriškai paliudytų asmenybių ir to laikmečio pasauliniu kontekstu. 

Ką gi, po tokio lietuviškosios kinematografijos kracho „Žalgirio mūšio“ atžvilgiu apie XIV a. Mėlynųjų Vandenų mūšio nepaprastai įdomų pasauliniame kontekste kinematografinį įamžinimą nebėra jokių vilčių svajoti filmų mėgėjams. Nebent po kelerių metų savo produkciją mums pasiūlys ukrainiečiai ar baltarusiai. Labai tikėtina.