Tarybiniai

Kai kas vis bando man mesti priekaištus, kad ne taip rašau, kad ne tuos myliu, ne su tais draugauju, trumpai tariant esu neobjektyvi ir visais kitais žodžiais būnu pavadinta.

Pirma, prašau jūsų nevarkit, nes manęs tas anei kiek neveikia, nes turiu užsiauginus tokią „storą odą“, apie kurią jūs net nesapnavot. O antra, kai išgirsti/perskaitai etiketę iš vieno žodžio arba kažkokį emocionalų paviršinį vertinimą į mano pusantro/du lapus argumentų ir faktų, tai suima toks juokas, kaip juokiamasi iš nesubrendusio, aplinkoj nesiorientuojančio, spuoguoto paauglio, be jokio pykčio. Jei turit kitus argumentus, kitą patirtį, kitas išvadas, tai padėstykite geriau, plačiau, aiškiau, išsamiau, nuginčykite mano pamąstymus, parodykite kokie jie nepagrįsti savais svariais, rimtais argumentais ir pateikite kitus faktus.

Pažadu, paskaitysiu. Ir netgi galbūt vietomis jums pritarsiu, jei įtikinsit.

O dabar apie esmę.

Gimiau tarybiniais laikais ir, beje, tarybiniais dar tebegyvenu.

Tarybiniais laikais gyvena ir tie, kurie niekad to nepripažins, nors renka: savivaldybės tarybą, stebėtojų tarybą, kultūros tarybą, Lietuvos tarybą, Europos sąjungos tarybą... sąrašas nebaigtinis.

Kai kas man papasakoja, kaip anuomet buvo blogai, kaip mes badavom, buvom engiami, skriaudžiami, kaip mes „nekalbejom“ lietuvių kalba (dabar „kalbam“), neturėjom Levis džinsų anei kramtomos gumos, negalėjom klausytis Jezus Chrise superstar, o be viso to argi galėjom jaustis žmogum? Iš dalies sutinku, nes paaugliškas maksimalizmas niekaip nesusitaikė su tuo, kad žmogus, negebantis ištarti ilgesnio žodžio, po insulto, yra tokios šalies number one ir kelia tik juoką, o daugybė anekdotų tai patvirtina. (Dabar tą vaizdelį turim už Atlanto.) Tačiau, kai išaušo Nepriklausomybės rytas, kai po pralaimėto pučo lietuviui atsibudo godaus „verslininko“ prigimtis, visai nejuokingai už vagnorkas ir investicinius čekius prichvatizuota buvo ne Smetonos tiltelis, lašininės kiaulės ar Laisvės al. konkės, o milijoninės sąjunginės paskirties gamyklos, garsėjusios savo technologijomis pasaulyje, beje gaminome čipus. Tik kas dabar tai norėtų prisiminti, juk tookia gėda „elitui“, kuris nenustoja loti atsisukęs į rytus, sėdėdamas ant užgrobto turto su late kavos puodeliu rankoje ar eidamas per „vaivorykštės“ perėją.

Ne, sakysite?

Kai prasidėjus privalomai pareigūnų pajamų ir turto deklaracijai, 1993m. savo akimis pamačiau V.L. deklaracijoje 2 mln litų turto ir pajamų, galvojau kad sapnuoju, iš kur tokie pinigai?! Koks aitvaras tai jam sunešė? Negi tarybiniais laikais tiek uždirbo, kai litas buvo lygus mažiausiai 100 rublių, o atlyginimas profesoriaus du trys šimtai. Ir profesorium tai jį CK juk padarė ne nuo gimimo. O investicinių čekių gavo tik 5000 ir dar žmonos tiek pat. Tad ir paskaičiuokim. Galai niekaip nesueina be tarybinio turto ir be tarnybinės padėties... Bent man.

Dabar apie dabar.

Paskutiniu metu labai sutartinai unisonu susišaukia viena gaida – tai, kad rusai puls atominiu ginklu, tuoj tuoj, girdisi iš dviejų pusių: tai rusų liberaldemokratinis oligarchinis elitas ir vakarų KPK, kai kurie „žali“ politikai iš abiejų pusių, ES ursula bei soroso žiniasklaida. Iš kur tokia vienybė? kyla klausimėlis. Nematoma ranka – ne kitaip.

Pirma, Ukrainos žemes rusai laiko savomis, ten atominio ginklo nepanaudos, antra, Pabaltyjys irgi tarp jų Kaliningrado bei jų jūros, be kita ko ir vyraujantys vėjai 85% iš vakarų, tad ir pačios Pskovo bei Smolensko sritys, jau neskaitant Baltarusijos bus pašventintos ta pačia „energetika“. Taigi mąstyti reikia, o ir klausytis ką kalba viešoj erdvėj tie, kuriems leista/liepta pasakyti: pirmiausia nuo atomo(?) ar višgarsinių bombų nukentės vakarų Europos sostinės, o Britų (amžinų Rusijos priešų) salos bus nuplautos nuo paviršiaus viršgarsiniais ginklais, kurių pavadinimų neminėsiu, bet to pilnas internetas. Dėl Vašingtono klausimas kol kas atviras, galbūt, su juo bus tariamasi dėl pokarinio pasaulio, priklausomai nuo jo laikysenos. Vakarai viršgarsinius ginklus dar tik pradeda kurti, kaip nuo jų gintis – niekas nežino, net tie patys rusai, bet jie suras būdus, jei tokia būtinybė iškils. Nes Sibire jau statoma pirmoji elektrinių auto akumuliatorių perdirbimo gamykla, technologija, kuriai būtini tam tikri metalai, jau išrasta. Štai jums ir rusai, kurie savo ginkluotei būtinai „naudoja“ skalbimo mašinas.

Jei per ateinantį rudenį pažabosim viešai besikeikiančią “geriausią, kas galėjo nutikti” buhalterę su anūku, tai išvengsim blogiausio, kas gali nutikt .

Skaitytoja Emilija S.