Tauta, valstybė, taika

1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietijai užpuolus Lenkiją, Jungtinė Karalystė bent paskelbė karą Vokietijai. Kodėl 2022 m. vasario 24 d. Rusijai pradėjus karinius veiksmus prieš Ukrainą, nė viena Vakarų šalis nepaskelbė Rusijai karo? Žiūrint iš istorinės perspektyvos, klausimas retorinis. Tačiau dauguma Lietuvos žmonių, kaip niekada, yra išgąsdinti ir paveikūs masiškai skleidžiamai vienpusiškai nuomonei apie šį taip vadinamą „neišprovokuotą“ karą. Vytautas Radžvilas, 2009 metais pasisakydamas dėl mums Respublikos Prezidentu primetamos Dalios Grybauskaitės, Lietuvos pavyzdžiu taikliai tai pavadino valdoma demokratija.

Kuri pasaulio pusė „teisesnė“? Didžiosios šalys vadovaujasi, visų pirma, ekonominiais interesais – Rusijai skelbia sankcijas, Ukrainoje kariauja proksi karą (karą per trečiąsias šalis), o per tarpininkus su Rusija prekiauja. Visa tai daroma į karą panardintos Ukrainos žmonių ir valstybės sąskaita, baigiant sunaikinti jos konkurencingą ekonomiką ir karo metu be jokio gėdos jausmo net supirkti jos derlingą juodžemį. Nesiruošiu nei teisinti, nei pateisinti nė vienos jų. Ypač amoralioje korupcijoje paskendusią Ukrainos valdžią – tai ne tik mano, bet ir JAV Vyriausybės oficiali nuomonė. Nuomonė JAV Vyriausybės, kurios atstovas korupcijai tirti nušautas Kijeve ir kuri dėl to kažkodėl „nesusirūpina“.

Visuose karuose atsiras kas iš to uždirbs – kiekvienas karas turi savo motušę Kuraž. Ši Bertolto Brechto antikarinės pjesės „Motušė Kuraž ir jos vaikai“ veikėja - Trisdešimties metų karą pragyvenimo šaltiniu pavertusi prekeivė, praradusi jame tris savo vaikus, tačiau amato nemetusi. Tarybiniais metais ši vokiečių autoriaus pjesė buvo moksleivių privalomoje programoje, o šiandieninėje Lietuvoje?

O didžiai „morali“ šiandieninė besiginkluojanti Lietuvos valdžia? Retorinis klausimas. Pažiūrėkime dar kartą Raimondo Vabalo filmą-parodiją „Marš, marš, trata ta”.

Esame maža tauta tarp Vakarų ir Rytų. Filosofo Stasio Šalkauskio tiesos išbandytos Lietuvos istorijoje, atkuriant valstybę ir jos nepriklausomybę 1918 metais. Ir 1990 metais Sąjūdis pasirinko taikų veikimą ir dialogą tiek su Rytais, tiek su Vakarais. Jei vieni jų diplomatinės kalbos ir žmonių apsisprendimo Baltijos kelyje nenorėjo suprasti, ieškojome kitų - ir Vakaruose, ir Rytuose. S. Šalkauskio patirtis ir asmenybė taip pat svarbi - 1911 metais jis baigė teisę Maskvos universitete, 1920 metais – filosofiją Fribūro universitete. Išlikti, kaip Tauta, galime tik diplomatiškai balansuodami tarp Rytų ir Vakarų. Nes karas – tai mūsų pražūtis. Mūsų tiek nedaug! S. Šalkauskis veikale Dviejų pasaulių riboje (Sur les confins de deux mondes 1919) siūlė lietuvių kultūros kaip Rytų ir Vakarų kultūrų sintezės idėją.

Pabandykime suprasti Vakarų ir Rytų veidmainystę, kurioje mums tenka gyventi ir bandyti išlikti, jau istorijos patikrintu Austrijos pavyzdžiu. 1938 m. kovo 12 d. į Austriją įžengė Vokietijos Vermachto kariai. Ir sureagavo ne Vakarai, o Tarybų Sąjunga, kuri su neslepiamu nerimu stebėjo Vidurio Europoje vykstantį anšliusą. 1938 m. kovo 17 d. TSRS užsienio reikalų liaudies komisaras Maksimas Litvinovas vokiečių intervenciją į Austriją pavadino „smurto aktu, atimančiu iš austrų tautos jos politinę, ekonominę bei kultūrinę nepriklausomybę“. TSRS Vyriausybė nedelsdama pakvietė JAV, Jungtinę Karalystę ir Prancūziją imtis bendrų veiksmų prieš Vokietijos agresiją, tačiau nesulaukė norimo atsako Vakarų šalyse. 1938 m. rugsėjį Tautų Sąjungoje TSRS apskundė savarankiškos Austrijos valstybės išnykimą. Ne Vakarai.

Beje, 1919 m. birželio 28 d. pasirašytoje Versalio taikos sutartyje dėl pirmojo pasaulinio karo pabaigos buvo numatytas Austrijos nepriklausomybės pripažinimas.

Todėl nereikėtų stebėtis, kodėl išeities iš susidariusios padėties beieškanti komunistinė Tarybų Sąjunga suartėjo su fašistine Vokietija - 1939 m. rugpjūčio 23 d. buvo pasirašytas mums gerai žinomas pirmasis slaptasis Ribentropo – Molotovo paktas. Abu slaptieji Ribentropo – Molotovo paktai buvo pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo Lietuvos, Latvijos ir Estijos deputatų iniciatyva antrajame TSRS liaudies deputatų suvažiavime 1989 m. gruodyje.

Pamokantis ir TSRS – Suomijos karas. 1939 m. spalyje TSRS pasiūlė Suomijai sudaryti savitarpio pagalbos sutartį, kokias jau buvo sudariusi su Baltijos šalims. Suomijai atsisakius, TSRS pareikalavo perleisti dalį Karelijos sąsmaukos, pusę Rybačio pusiasalio Barenco jūroje, 30 metų išnuomoti Hanko pusiasalį, kompensuojant didesne teritorija Karelijoje. Nesusitarus, TSRS užpuolė Suomiją. Jungtinė Karalystė ir Prancūzija skelbė į Suomiją siųsiančios ekspedicinį korpusą. JAV, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija rėmė Suomiją ginklais. Fronte kovėsi apie 12 000 skandinavų savanorių korpusas, estų savanoriai. Blogėjant padėčiai fronte ir nesulaukus ekspedicinio korpuso, 1940 m. kovo 12 d. Suomija kapituliavo, bet išsaugojo valstybingumą.

Vakarų ir TSRS požiūris keistis pradėjo, tik Vokietijai sutriuškinus Prancūziją - kapituliacija įvyko 1940 m. birželio 22 d. po šešių savaičių karo. Pradėta suvokti Vokietijos pavojaus mąstą.

1941 m. gruodžio 16 d. Josifas Stalinas Maskvoje Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministrui Anthony Edenui įteikė memorandumą, kuriame reikalauta atkurti nepriklausomą Austrijos valstybę prieškario sienomis. 1943 m. birželio 7 d. notoje britų užsienio reikalų ministerijai TSRS užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad nesutinka su britų siūlomu Austrijos bei Vengrijos dalyvavimu bendrame Vidurio Europos bloke. Suprantama, kad britai siekė mažinti TSRS įtaką būsimame Europos perdalinime, todėl 1943 m. siūlė Austriją palikti Vokietijos sudėtyje. Tačiau sąjungininkų užsienio reikalų ministrų konferencijoje Maskvoje 1943 m. spalio 30 d. memorandumu sutarta atkurti Austrijos valstybę. Vėlesniuose memorandumuose Austrija neįvardinta TSRS įtakos šalimi, tačiau tarybiniams kariams artėjant prie Austrijos _{TSRS pradėjo keisti savo požiūrį.} Išsamiau apie tai siūlau pasiskaityti 2006 m. Antano Leparsko magistriniame darbe (vadovas Algimantas Kasparavičius).

1945 m. kovo 29 d. tarybiniai kariai pirmieji įžengė į Austriją, per pusantro mėnesio užėmė Vieną, išvijo Vermachtą iš Žemutinės Austrijos. 1945 m. balandžio 4 d. Trečiojo Ukrainos fronto vadovybė paskelbė, kad jų tikslas – sutriuškinti fašistinius vokiečių dalinius ir išlaisvinti Austriją. TSRS Vyriausybė paskelbė nesiekianti pasisavinti kurią nors Austrijos dalį ir pakeisti Austrijos santvarkos, paremsianti demokratinės santvarkos atstatymą. Dėl sąjungininkų kariuomenės vėlavimo į Austriją ir Vienos užėmimo TSRS įtaka buvo didelė. 1945 m. liepos 4 d. JAV, Jungtinės Karalystės, TSRS ir Prancūzijos susitarimu Austrijoje buvo sukurta keturių valstybių aukščiausioji valdžia, šalis padalinta į keturias okupacines zonas.

1955 m. priimta valstybės sutartis. Austrijoje veikė 1929 metų Konstitucija, kurią Austrijos Vyriausybė 1945 m. priėmė pakartotinai. 1955 m. gegužės 15 d. atkurta nepriklausoma ir demokratinė Austrijos respublika, su sąlyga, kad ji išliks neutrali. 1955 m. spalio 26 d. paskelbtas Austrijos neutralitetas (nacionalinė šventė). Po TSRS iširimo Austrija 1995 m. įstojo į Europos Sąjungą, 1999 m. tapo euro zonos nare. Tačiau į NATO nestoja, laikosi sutarto neutraliteto.

Tokie pamąstymai Žalgirio mūšio dieną. Nepamirškime ir Vydūno (Vilhelmo Storostos) skelbtos tautų sambūvio idėjos, siekio parodyti lietuvių kultūros įnašą į Europos tautų civilizaciją, pagrįstą išvadą, kad dėl užkariautojų Vokiečių ordino riterių kaltės vokiečių ir lietuvių santykiai per 700 metų klostėsi kaip didelė drama. Todėl norėtųsi pasiekti, kad šiais naujais Europos (ir ne tik) perdalinimo laikais ir Vokietija pripažintų negaliojančiais nuo sudarymo Joachimo fon Ribentropo su Viačeslavu Molotovu pasirašytus slaptuosius protokolus dėl Europos pasidalinimo, taip pat ir 1939 m. kovo 22 d. Joachimo fon Ribentropo su Lietuvos užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu po Vokietijos ultimatumo pasirašytą sutartį dėl Klaipėdos krašto atidavimo Vokietijai. 1924 m. Klaipėdos konvencijos 4 signatarai, pažadėję ginti Lietuvos suverenitetą Klaipėdos klausimu, Lietuvos neparėmė – Didžioji Britanija ir Prancūzija nuolaidžiavo Vokietijai, o Italija ir Japonija palaikė Vokietiją.

Pagalvokime, kodėl su Ukraina taip elgiasi Rusijos Federacija, Jungtinė Karalystė ir JAV, 1994 m. gruodžio 5 d. pasirašiusios Budapešto memorandumą dėl saugumo garantijų Baltarusijai, Kazachstanui ir Ukrainai, kurios visos Rusijai perdavė branduolinį ginklą (ir JAV spaudimu). Taip pat elgiasi ir Kinija su Prancūzija, pateikusios individualias nuostatas.

Kas čia nėra kaltas?

Todėl ir šiandien mums, visų pirma, turi rūpėti mūsų Tauta, valstybė ir mūsų išlikimas. Ir taika, kaip mūsų išlikimo prielaida.