Tautos auka ir triumfas

Šis tekstas buvo paskelbtas prieš trejus metus, bet tai, kas jame primenama, – nesenstanti istorija, o tai, dėl ko įspėjama, – ir šiandien nerimą keliantys dalykai.

1991 metų sausio 13-osios kruvinojo sekmadienio naktis – svarbus kelio į Tautos laisvę etapas. Kiekviena vertybė reikalauja aukų. Ypač daug jų pareikalauja Tautos laisvė. Laisvė kalbėti savo kalba, laisvė puoselėti savus papročius, laisvė išpažinti savo religiją ir galiausiai – laisvė kurti savo valstybę. Lietuvių Tauta ant laisvės aukuro sudėjo labai daug aukų.

Pažvelkime į paskutinius keletą šimtmečių. Kai po 1795 metų Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo lietuvių Tauta neteko laisvės, neteko teisių į savo valstybę, prasidėjo aukojimai ant laisvės aukuro. 1795, 1830–1931, 1863 metų sukilimuose mūsų protėviai su šakėmis ir dalgiais gynė savo teisę į laisvę. Lietuvos katalikai aukojo gyvybę saugodami savo laisvę ir tikėjimą per Kražių skerdynes. Knygnešiai gynė Tautos teisę į kalbą. Kol galų gale Nepriklausomybės kovose žuvę savanoriai apgynė teisę į valstybės laisvę.

Pasidžiaugėme laisve tik du dešimtmečius ir, susiklosčius labai tragiškoms mūsų Tautai aplinkybėms, vėl ją praradome. Tiesa, 1941 metų birželio mėnesį buvo įsižiebusi menkutė viltis ją atgauti, įvyko sukilimas, išvijome išsigandusį raudonąjį okupantą, bet po kelių dienų įžengė rudasis. Po kelerių metų raudonasis išvijo rudąjį, bet „užmiršo“ išeiti. Tūkstančiai tautiečių ėjo į miškus ir didvyriškai kovėsi už laisvę. Okupantams nuslopinus ginkluotą pasipriešinimą, lietuviai priešinosi taikiais būdais, bet kova tęsėsi. Kai Atkuriamasis Seimas paskelbė Kovo 11-osios Nepriklausomybės Aktą, visa Lietuva triumfavo. Tačiau nepraėjus nė metams, okupantai nusprendė panaudoti jėgą. Taigi, ant laisvės aukuro mūsų Tautai teko paaukoti dar keletą aukų. Nuo tos dienos prabėgo jau 19 metų. Išaugo nauja karta, kuri gimė jau naujoje, laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje. Bet ar jie žino savo didvyrius, žmones, kurie paaukojo savo gyvybę už tai, kad nepriklausomybės vaikai galėtų augti laisvoje valstybėje? Valstybėje, kur lietuviai yra šeimininkai, kur nereikia vergauti kitataučiams okupantams, nereikia giedoti giesmių apie „didžią brolišką tautą“, nereikia laužyti liežuvio valdžios įstaigose, viešajame transporte ar aptarnavimo sferoje, kur galima spausdinti ir skaityti knygas savo kalba, kur galima nebijant išpažinti savo tikėjimą ir perduoti jį bei tradicijas savo vaikams.

Nuo 1991-ųjų sausio 13-osios nakties įvykių praėjo devyniolika metų. Tai nemaža atkarpa žmogaus gyvenime ir labai menkas krislelis istorijos tėkmėje. Vis dėlto sausio įvykiai jau spėjo apaugti istorijos kerpėmis ar net melo piktžolėm. Vienas populiariausių juodosios propagandos teiginių apie tuos įvykius, kurį dažniausiai skleidžia mums nedraugiškos valstybės arba joms palankūs veikėjai, yra tai, kad sovietinė kariuomenė nešaudė į beginklius žmonės. Kad tai, girdi, buvo daroma pačių nepriklausomos Lietuvos „smogikų“. Tie, kurie dalyvavome sausio įvykiuose, žinome, kas ir kaip buvo iš tikrųjų, tačiau kyla pavojus, kad prabėgus keliems dešimtmečiams ir išmirus dar vienai kartai, kai kas pradės tais paistalais ir tikėti. Dar vienas melas – kad tai buvo dviejų priešingų ideologijų kova, dviejų skirtingų konstitucinių santvarkų šalininkų nesutarimai. Šiuos absurdiškus teiginius mėgsta skleisti dabartinės Baltarusijos ir Rusijos politikai, teisininkai ir žiniasklaida. Anot jų, tuo metu Lietuvoje galiojo SSRS konstitucija ir įstatymai, kuriuos gynė Sąjūdžiui nepritariantys Lietuvos gyventojai ir kariuomenė. Nepasiduokime ir šiam baisiam melui. 1991 metų sausio mėnesį Lietuvos Respublikos sostinėje Vilniuje galiojo vienintelė – Lietuvos Respublikos Konstitucija. O tie, kurie kovojo už kaimyninės valstybės – SSRS – konstituciją, buvo okupantai, karinės agresijos prieš suverenią šalį rengėjai ir vykdytojai. Reikia dalykus vadinti tikraisiais vardais: tai buvo SSRS vykdoma karinė operacija prieš Lietuvą, kuri nebuvo suorganizuota per kelias dienas ar valandas, ji brendo beveik metus.

Tai buvo labai meistriškai suplanuota operacija. Kai 1990 metais Lietuva pirmoji iš 15 sovietinių respublikų paskelbė nepriklausomybę, kiekvieną dieną Sovietų sąjungos vadovybė bandė ją parklupdyti ant kelių, priversti atšaukti Nepriklausomybės Aktą. Maža, tik atsikurianti Lietuvos valstybė neturėjo nieko, išskyrus tautos pasiryžimą būti laisviems. Kita pusė turėjo daug svertų, visų pirma, tai buvo viena galingiausių pasaulio valstybių kariniu požiūriu, turinti milžinišką naudingų iškasenų potencialą, veto teisę Jungtinėse Tautose ir dar daugybę kitų privalumų. Sovietų sąjungą valdė ne kvailiai, ją valdė ir stengėsi išlaikyti patyrę politikai ir strategai. Jie iš karto suprato keletą dalykų. Pirma, tai, kad vienai sovietinei respublikai pasitraukus iš sovietinės „šeimos“, procesas pasidarys nebevaldomas ir įgaus pagreitį. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas jiems buvo kaip pleištas, įkaltas į pačią imperijos širdį. Kitas svarbus dalykas, kurį jie suprato, buvo tai, kad Lietuvos Respublika turi tik vienintelį stiprų ginklą, vienintelį kozirį – vieningai susitelkusią ir nusiteikusią laisvei lietuvių Tautą. Tada gimė paprastas planas: reikia priversti Tautą nusisukti nuo Nepriklausomybės idėjos ir taip pasiekti, kad Kovo 11-osios Aktas būtų panaikintas. Pirmiausiai buvo pradėta ekonominė blokada. Sovietiniai strategai nusprendė, kad degalų trūkumas, tuštesnės parduotuvių lentynos ir karšto vandens nebuvimas daugiabučiuose atims Tautai laisvės troškimą. Kartu su ekonomine blokada buvo vykdomas skaldymo projektas: stengtasi suskaldyti Lietuvą teritoriškai. Rytų Lietuvoje pradėjo reikštis vadinamieji lenkų autonomininkai. Įsteigta priešiška organizacija „Jedinstvo“, kurios tikslas buvo sukiršinti Lietuvoje gyvenančius kitataučius su lietuviais. Kai praėjus beveik metams šios pastangos nedavė patenkinamų rezultatų, atsirado kitas klastingas planas. Sovietiniai vadovai žinojo, kad Lietuvos Respublikai ankščiau ar vėliau teks pasukti nuo planinės ekonomikos, valdomos ir kontroliuojamos iš centro, į tikro kapitalizmo kelią ir „paleisti“ kainas. Tai reiškia, kad dieną „x“ valstybė nustos reguliuoti kainas ir jos smarkiai išaugs. Spaudoje pasirodė straipsnių, kad Vyriausybė pakels kainas, kad prasidės infliacija, kad bus dar sunkiau. 1991 metų pirmomis dienomis mitingą prie Aukščiausiosios Tarybos surengė organizacija, kurią tikrai būtų sunku apkaltinti prosovietiškumu ar Maskvos užsakymų vykdymu – tai Lietuvos Laisvės Lyga. Jos aktyvistai susirinkę protestavo prieš kainų kėlimą ir reikalavo Vyriausybės atsistatydinimo. Po kelių dienų mitingą surengė visai priešinga jėga – grupuotė „Jedinstvo“. Kremliaus politikai plojo katučių, jie buvo įsitikinę, kad supjudė Tautą su Jos išrinktais atstovais. Atėjo laikas vykdyti kitą plano dalį – teisėtai išrinktos Lietuvos valdžios pašalinimą. Tačiau įvyko stebuklas: lietuviai suprato, kad reikia ginti savo šalies Nepriklausomybę ir kad ji neįmanoma be Aukščiausiosios Tarybos, be Vyriausybės. Jie paklausė tuomečio šalies vadovo Vytauto Landsbergio žodžių, kuriuos jis išsakė kvietime: „Ateikime palaikyti savo rinktos, Lietuvos valdžios, nes jei nepalaikysite, tai greit turėsite svetimą.“ Tauta suprato, kad reikia apginti savo rinktą Parlamentą, nors ir darantį nepopuliarius ir iš pirmo žvilgsnio net klaidingus sprendimus. Tautos dvasia laimėjo prieš pilvą, laisvė – prieš sotų kalėjimą, vertybės – prieš materializmą. Tebūnie amžina garbė tiems Didvyriams, kurie žuvo tą kruvinojo sekmadienio naktį. Bet tai, kad jie žuvo, o kiti, mes, tiesiog buvome ten – prie televizijos bokšto, prie LRT pastato, prie Aukščiausiosios Tarybos, prie televizijos retransliatorių Kaune, Klaipėdoje ir kituose Lietuvos miestuose – neatima iš mūsų garbės. Dievas mus apsaugojo nuo kulkų ir traiškančių tankų vikšrų, bet mes buvome ten, mes apgynėme laisvės idėją. Ir tegul nudžiūna liežuvis tiems, kurie sako, kad mes, lietuviai, esame vagys, plėšikai, pavyduoliai, nevykėliai. Mes ne kartą apgynėme savo laisvę ir dar apginsime, nes mes buvome, esame ir būsime Didvyrių ir Nugalėtojų Tauta.

Garsus lietuvių mąstytojas Vilius Bražėnas yra pasakojęs, kad diktatorius Josifas Stalinas davė receptą, kaip sunaikinti Tautą: „Jei mums pavyks sunaikinti bent vienos kartos patriotizmą, pasididžiavimą savo tauta, mes būsime nužudę tautą.“ Būtent dabar Lietuvos priešai bando vykdyti mūsų valstybės sunaikinimą šiuo daug ilgiau trunkančiu, bet jiems neblogai besisekančiu būdu. Jei tas juodas darbas išdegs, jei dauguma jaunimo atsižadės tautiškumo ir patriotiškumo idėjų ir užsikrės kosmopolitizmo užkratu, tai Sausio 13-osios didvyrių kraujas ir aukos nueis perniek. Neleiskime, kad taip nutiktų, mylėkime ir didžiuokimės savo Tauta ir būkime pasiruošę padėti už savo valstybę galvą...

Straipsnis buvo publikuotas: Sausio 13-oji: tautos auka ir triumfas / Julius Panka. – Iliustr. // Apžvalga. – 2010, Nr. 1 (sausis), p. 19-20.