Teisė rinkti (s). Drąsos keliai

Lietuvių tauta ne kartą savo istorijoje rinkosi Drąsos kelią. Tai 1794, 1831, 1863 metų sukilimai. Lietuviai niekada nenorėjo gyventi priespaudoje. Drąsos kelią žymėjo ir 1918 metų vasario 16-osios Nepriklausomybės aktas, 1949 metų vasario 16–osios partizanų vadų Adolfo Ramanausko-Vanago, Vytauto Gužo-Kardo ir kitų pasirašyta Deklaracija.

Drąsos kelias jungė ir Baltijos kelyje stovėjusius žmones, ir pasirašiusius tautos vienybės aktą 1991 metų sausio 13-ąją. Išsilaisvinimo idėja, gimusi žmonių širdyse ir protuose, netruko materializuotis ir svajonės išsipildė – Lietuva tapo nepriklausoma.

Tačiau kas atsitiko, kad šiuo metu lietuviai bėga iš savo Tėvynės, o pati Lietuva tapo nykia, pilka ir niekam neįdomia ES ir NATO pasienio valstybėle?

Jeigu 1918 metų Nepriklausomybės akto signatarai svajojo apie laisvą, demokratinę Lietuvą, tai 1949 metų Deklaracijos signatarai aiškiai suvokė Nepriklausomybės praradimo priežastis. Tai valdžios sugyvulėjimas, atitrūkimas nuo savos tautos, „kabinetinė  ir telefoninė teisė“ bei „švogerių kultas“.

Ar neina dabartinė Lietuva tuo pramintu keliu? Ar neveda mūsų išrinktieji į tragišką 1940 metų vasarą? Istorija kartojasi. Valdantieji nuo savo tautos atitrūkę per šviesmečius, teisėsauga negina piliečių, o juos persekioja. Rašau ne apie save ir savo artimuosius, o apie tūkstančius neleistinai pasiklausomų telefoninių pokalbių, apie kuriamus „teroristus“, apie totalų, tiesiog orvelišką visuomenės sekimą ir norą ją kontroliuoti. Apie vėl atgimusią, iš sovietmečio prisikėlusią telefoninę teisę ir kabinetinę tiesą. Visa tai veda į Nepriklausomybės praradimą. Jeigu tarpukario Lietuva turėjo bent kariuomenę, dabar net jos nėra. Yra tik 11 generolų, 80 pulkininkų ir garbės sargybos kuopa. Visą šią „armiją“ galime pamatyti Šiluvos atlaiduose. Kilus grėsmei, mūsų išvis nebūtų kam ginti. Mūsų vyrai ir moterys miškuose vėl liktų vienui vieni.

Milžiniška socialinė atskirtis, nesaugumo jausmas, bedarbystė ir panieka paprastam, sąžiningam žmogui verčia lietuvius bėgti. Tai ir yra permanentinis Nepriklausomybės netekimas. Valstybė gali būti be miestų, bet negali būti be žmonių. Statomi valdovų rūmai, jiems ištaškomi šimtai milijonų. Bet kam tie rūmai, jeigu tuoj neliks lietuvių, kurie juos lankys? Kam skirtas brangiausias Gedimino prospekto grindinys, jeigu jį mindys nebe lietuvių pėdos?

Tomas Akvinietis savo traktate „Apie valdžią Kipro karaliui“ („De regno ad regem Cypri“) pabrėžia, jog „Karalius privalo siekti, kad visuomenė gyventų gerai“. Valstybė yra ne saujelė sintetinio elito, bet visuomenė. Visuomenė, susikūrusi saugią valstybę. Socialiai teisingą valstybę. Valstybę, kuri sugeba ginti ir saugoti. Valstybę, kurioje norisi gyventi, kurioje norisi gimdyti vaikus.

Mes turime teisę rinktis. Turime teisę norėti.

Ar norės rinktis Lietuvos žmonės, lietuvių tauta gyventi saugioje, teisingoje valstybėje? Jeigu taip, tai reikia rinktis dar vieną Drąsos kelią.

Drąsos kelias – tai kelias į šviesesnę, į teisingesnę Lietuvą.

Lietuva turi būti gera mama mums visiems.

Todėl mes sakome:

Broliai ir sesės, išdrįskime keisti Lietuvą!