Teisėjų klaida ar nusikalstama teisingumo vykdymo praktika?

Portalas „Delfi“ paskelbė specialaus korespondento Dainiaus Sinkevičiaus straipsnį „Nuteisė teisėjas, kuris byloje net nedalyvavo: per klaidą pasirašė ne savo nuosprendį“ (2019-05-10). Straipsnio pavadinimas nurodo du dalykus – pirma, kad teisėjas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį byloje, kurios nagrinėjime jis nedalyvavo, ir antra – pateikiamas šio fakto įvertinimas: tvirtinama, kad teisėjas padarė klaidą.

Kad tai tik klaida, „žmogiška klaida“, kaip ją įvardija teisėjai, o ne nusikalstama teisingumo vykdymo praktika, straipsnyje pakartojama net keturiolika kartų. Tačiau kad ir kiek daug kartų kartojamas, melas netampa tiesa: kažin ar daug atsiras lengvatikių, kurie patikės, kad tai iš tikrųjų nieko tokio, kai teisėjas nenagrinėjęs bylos priima joje sprendimą, kad tai tik paprasčiausias neapsižiūrėjimas, tik „žmogiška klaida“, kai teisėjai nenagrinėję bylų priima bylose sprendimus.

Kaip gi teisinasi Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija dėl šios tariamos klaidos? Šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjo teisėjai Jurgita Mačionytė (pirmininkavusi teismo posėdžiui), Vitalija Norkūnaitė ir Ernestas Rimšelis, tačiau nurodyta, kad bylą vietoj E.Rimšelio nagrinėjo įžymusis teisėjas Audrius Cininas, kuris ir pasirašė apkaltinamąjį nuosprendį.

Nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimą Vilniaus rajono gyventojas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nesutiko, teigė, kad jis jokio nusikaltimo nepadarė, todėl apskundė nuosprendį apeliacine tvarka.

Apeliacine tvarka net ir baudžiamosios bylos dažnai nagrinėjamos taip vadinamo „rašytinio proceso“ tvarka, net nekviečiant į teismo posėdį apelianto. Baudžiamosios bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka numatytas Baudžiamojo proceso kodekso 325 1 straipsnyje. (Ši tvarka, mano nuomone, pažeidžia to paties kodekso 9 straipsnyje, o taip pat Konstitucijos 117 straipsnyje įtvirtintą principą, kad visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai, išimtys numatytos tik ypatingais įstatymu nustatytais atvejais).

Kokia tvarka – rašytine ar žodine buvo nagrinėjama ši byla, žurnalistas nenurodė, tačiau kadangi pasakyta, kad 2019 m. sausio 18 d. Vilniaus apygardos teismo trijų teisėjų kolegija šioje byloje paskelbė jos priimtą nuosprendį, galima daryti išvadą, kad apeliacinėje instancijoje byla buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, nes Baudžiamojo proceso kodekso 325 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinio proceso tvarka išnagrinėjus bylą, teismo nuosprendis ar nutartis teismo posėdžių salėje neskelbiami, o tik įteikiami ar išsiunčiami proceso dalyviams nuosprendžio ar nutarties nuorašai. (Taip tvirtinama, neatsižvelgiant į tai, kad jau minėtame to paties kodekso 9 straipsnyje nustatyta, kad teismų nuosprendžių, priimtų neviešai išnagrinėjus bylą, rezoliucinės dalys visais atvejais paskelbiamos viešai).

Kokią gi „klaidą“ padarė teisėjas A.Cininas, nuosprendžiu pripažindamas žmogų kaltu, nors to žmogaus bylos visai nenagrinėjo? Ir ar „suklydo“ tik vienas A.Cininas, ar kalti visi šią bylą nagrinėję teisėjai?

Iš teisėjų A.Cinino ir J.Mačionytės paaiškinimų sunku suprasti, kaip įvyko klaida. Bylos nagrinėjimui pirmininkavusi J.Mačionytė aiškina, jog per neapsižiūrėjimą šioje byloje įrašyta A.Cinino pavardė ir tai įvyko dėl didelio darbo krūvio. Dar nesuprantamesnis paties A.Cinino aiškinimas: „Tokių bylų buvo daug, tai buvo standartinė situacija, teisėja man atnešė pasirašyti sprendimą, papasakojo apie jį, buvau ką tik grįžęs iš atostogų ir pasirašiau – tai buvo klaida“, - tvirtina teisėjas A.Cininas.

Toks teisėjo A.Cinino paaiškinimas reiškia, kad tik jam grįžus iš atostogų teisėja (gal J.Mačionytė?) atnešė sprendimą, papasakojo jam apie to sprendimo turinį ir paprašė pasirašyti, tad net neskaitęs sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) A.Cininas pasirašė. Kadangi pats A.Cininas tvirtina, kad teisėja papasakojo apie sprendimą, tai aiškiai rodo, kad pats A.Cininas neatsiminė, kad būtų priėmęs šį sprendimą. Kaip tokiu atveju jis galėjo pasirašyti? Ši aplinkybė įrodo, kad teisėjas A.Cininas negalėjo nežinoti, kad jis priima „standartinį“ nuosprendį baudžiamojoje byloje, kurios jis nenagrinėjo.

Be to, nurodoma, kad nuosprendis buvo paskelbtas 2019 m. sausio 18 d., vadinasi, jau tada jis turėjo būti bylą nagrinėjusių teisėjų J. Mačionytės, V. Norkūnaitės ir E.Rimšelio pasirašytas. Kol nuosprendis nepasirašytas, jis laikomas nepriimtu, o skelbiami tik priimti nuosprendžiai, taip numatyta įstatyme. A.Cininas tvirtina, kad nuteistojo apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas „dar prieš mėnesį iki paskelbimo“. Keista: byla išnagrinėta, bet nuosprendis visą mėnesį kažkodėl nepasirašomas ir neskelbiamas.

Greičiausiai taip ir yra, kad teisėjai mus, Lietuvos žmones, o taip pat ir Lietuvos valstybę (nes teismo sprendimai priimami valstybės vardu) begėdiškai apgaudinėja: tvirtina, kad bylą nagrinėja trijų teisėjų kolegija, o iš tikrųjų bylą peržiūri tik vienas teisėjas, kitiems nunešdamas pasirašyti jau kažkieno kažkur surašytą sprendimą. Taip teisėjai pasilengvina jiems tenkantį „didelį darbo krūvį“. Ypač patogu tokiu būdu vykdyti teisingumą, kai byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka – teisėjams nereikia net sėdėti teismo posėdyje. Buvęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Viktoras Aidukas juk liudijo Klaipėdos apygardos teisme, kad pirmininkaudamas kasacine tvarka nagrinėjamai Darbo partijos bylai, jis net nebuvo kaip reikiant susipažinęs su bylos medžiaga, jis tik sėdėjo ir nieko nedarė... V.Aidukas pats pripažino, kad jis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, tačiau Klaipėdos teisėjai, pažeisdami įstatymą, nepranešė apie teismo posėdžio metu paaiškėjusius V.Aiduko padaryto nusikaltimo požymius prokurorui – neteko girdėti, kad prokurorai būtų pradėję ar atsisakę pradėti vykdyti dėl to ikiteisminį tyrimą.

Žurnalistas D.Sinkevičius pažymėjo, kad „Panašių klaidų anksčiau yra buvę ir kituose Lietuvos teismuose“. Taip, buvo ne kartą skelbta, kad, pavyzdžiui, Šiaulių apygardos teisme bylą nagrinėjo teisėjai Z.Kavaliauskas, R. Jurgaitis ir B. Kalainis, o nuosprendį priėmė teisėjas Vidmantas Mylė. Na ir kas? Ogi nieko... Šiaulių apygardos teismo pirmininkas V.Kursevičius paaiškino, kad teisėjas V. Mylė šį teismo nuosprendį pasirašė „per apsirikimą“. Aukščiausiąjį Teismą toks paaiškinimas pilnai patenkino. Net į signataro Z.Vaišvilos ir Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos skundus dėl tokios nusikalstamos teismų praktikos nei Prezidentė, nei kiti aukščiausios valdžios atstovai nereagavo. Visi šie „klaidas“ ir „apsirikimus“ darantys teisėjai regis ir toliau mūsų valstybėje sėkmingai vykdo teisingumą, kurio vykdymu, remiantis oficialiais šaltiniais, visuomenė vis labiau ir labiau pasitiki...