Teisingi strateginiai sprendimai – viena svarbiausių Lietuvos gynybos plano dalių

Viešoje erdvėje pasirodantys svarstymai apie tai, kokias priemones Lietuva turėtų taikyti savo gynyboje, dažnai neatspindi plataus paveikslo. Karyboje strateginės gynybos priemonės yra detaliai derinamos tarpusavyje. Taip yra ir su karo inžinerijos planais, kurie yra sudėtinė Lietuvos kariuomenės gynybos planų dalis. Mobilumas, kontrmobilumas, fortifikacija, ugnies galia ir kariuomenės pajėgų manevrai derinami atsižvelgiant į natūralias kliūtis, tokias kaip, miškai, pelkės, upės ir sustiprinant jas papildomomis inžinerinėmis priemonėmis – prieštankiniais grioviais, minų laukais, spygliuotos vielos užtvaromis, medžių užvartomis ir kitomis. Fortifikacija ir kontrmobilumas veiksmingiausi tada, kai yra naudojama kartu su ugnies galia. Užtvaromis kariai pristabdo priešą, kad galėtų jį sunaikinti ugnimi, nukreipti reikalinga kryptimi ar trikdyti priešo judėjimą.

Fortifikacija yra svarbi, bet ne vienintelė priemonė priešo judėjimui stabdyti

„Tai, kad visuomenė nemato mūsų pasienyje išdėliotų prieštankinių „ežių“, dar nereiškia, kad Lietuva neturi ar netaiko kontrmobilumo priemonių ir nėra pasirengusi gintis. Visos priemonės krašto gynybai yra ruošiamos atsižvelgiant į svarbiausius prioritetus. Specialistai diskutuoja, tariasi ir sprendžia, kokią krašto gynybai skirtų lėšų dalį skirti amunicijai, ginkluotei, kontrmobilumo priemonėms, infrastruktūrai ir kitoms svarbioms kariuomenės reikmėms. Turime numatę resursus įsigyti tūkstančius vienetų gelžbetoninių konstrukcijų, minų, gynybinių užtaisų”, - informavo Krašto apsaugos ministras, labiau žinomas kaip anušauskinių KGB sąrašų skelbėjas, Arvydas Anušauskas.

Planuojant fortifikaciją svarbu išlaikyti netikėtumo faktorių. Užtvaros turi būti paslėptos ir maskuojamos, kad neleistų priešui iš anksto nustatyti jų vietų ir pasiruošti jas įveikti. Jei įrengiamos kliūtys ir įtvirtinimai tampa žinomi priešui, tai leidžia pasiruošti puolimui ir sumenkina kliūčių taktinę reikšmę.

Prieštankiniai „ežiai“ ar kitokios gelžbetonio konstrukcijos jau tapo karo Ukrainoje simboliu, plačiai matomu visuomenėje. Vis dėlto tai nėra vienintelės priemonės, galinčios stabdyti tankus ar kitą sunkiąją techniką. Natūralios kliūtys, tokios kaip pelkės, upeliai, užtvenktos teritorijos, miškai – taip pat yra veiksmingos kontrmobilumo priemonės, karo atveju, apsunkinančios priešo judėjimą. Lietuvos kariuomenė į tai kreipia dėmesį planuodama krašto gynybą. Pratybų metu kariai treniruojasi greitai įrenginėti užtvaras. Lietuva nėra didelė šalis, todėl kariuomenė turi būti lanksti ir greita, gebėti manevruoti, įrengti užtvaras ten, kur jų tuo metu reikia.

„Geriausia kliūtis – kombinuota, kai natūralios kliūtys išnaudojamos kartu su dirbtinėmis. Jas sunkiau įveikti. Pavyzdžiui pasienis su Baltarusija yra miškingas ir tai sukuria daugiau galimybių jį apginti. Tačiau svarbiausia, kad kiekviena kliūtis turi būti dengiama ugnimi, per šūvio nuotolį. Tokiose atvirose vietovėse, kaip pasienis su Kaliningrado sritimi, statiškas karas būtų neefektyvus, nes priešas lengvai gali atakuoti stacionarias pozicijas“, – sako Lietuvos kariuomenės gynybos štabo karo inžinerijos vyr. karininkas mjr. Mindaugas Gvildys.

Skirtingos šalių patirtys lemia skirtingus sprendimus

Ruošiantis šalies gynybai ne visada tikslinga kopijuoti kitų šalių pavyzdį, kadangi skiriasi ne tik šalių teritorijų dydžiai, geografinės lokacijos, kariuomenių parengtis bei gynybiniai planai, bet ir skiriamos lėšos. Remiantis Rusijos karo prieš Ukrainą pavyzdžiu, matome, kad įtvirtinimai ir fortifikacijos turi būti tikslingai derinamos su strateginiais sprendimais, kurie priklauso ir nuo to, ar šalis kariauja manevrinį ar pozicinį karą. Vis dėlto, lygintis su Ukraina ar Lenkija karo atveju Lietuva negali vien dėl savo ploto.

Negalime pamirši ir to, kad Lietuva – NATO narė, todėl visos fortifikacijos ir inžinerinės užtvaros turi būti suderintos ne tik su nacionaliniais gynybos planais, bet ir su bendrais regioniniais NATO kliūčių planais. Karinė logika ir planai diktuoja, kur ir kada reikia įrengti inžinerines užtvaras ar išlaikyti atvirus kelius. Kitu atveju fortifikacija nepadės pasiekti norimų tikslų.

Įrengiamos fortifikacijos turi netrukdyti sąjungininkų pajėgoms patekti į Lietuva. Rengiantis stabdyti priešą, kritiškai svarbu netrukdyti savo ir sąjungininkų pajėgų judėjimui bei užtikrinti logistikos kelius. Grėsmės atveju, NATO sąjungininkai yra įsipareigoję atvykti į Lietuvą. Suvalkų koridorius yra durys sąjungininkams į mūsų regioną, todėl vienas svarbiausių tikslų – išlaikyti atvirus kelius NATO šalių kariams atvykti.

„Vertinant Lietuvos valstybės gynybos kontekste resursai ir ištekliai, kuriuos reikėtų panaudoti siekiant įrengti visą Lietuvos pasienį su ne sąjungininkėmis valstybėmis inžineriškai, visokeriopai viršytų galimą operacinę naudą. Siekiant maksimalaus efektyvumo ir naudos inžinerinės kliūtys yra planuojamos tose vietose, kur numatomi neišvengiami mūšiai. Visgi kai kurie elementai yra svarstomi ir neatmetama nė viena galimybė sustiprinti Lietuvos ginkluotųjų pajėgų gynybinius pajėgumus“, - pasakė Lietuvos kariuomenės gynybos štabo operacinio planavimo valdybos viršininkas plk. Danas Mockūnas.

Planuojama plėsti kontrmobilumo priemones

Krašto apsaugos ministerija skyrė ir ateinančiais metais skirs lėšas fortifikacijos ir kontrmobilumo priemonėms įsigyti, pavyzdžiui, gelžbetoninių konstrukcijų įsigijimui, įvairių tipų minoms, gynybiniams užtaisams. Planuojama aktyviau įtraukti ir privatų sektorių ir Lietuvos pramonės įmones, kurios pagal pateiktus brėžinius galėtų gaminti reikalingas konstrukcijas.

Be to, planuojama ir inžinerinių pajėgumų plėtra, kuri įgalins kariuomenę reaguoti dar efektyviau. Turint decentralizuotus resursų parkus įvairiose savivaldybėse, būtų galima pasiruošti efektyviam kelių blokavimui ar kitoms kontrmobilumo priemonėms strateginėse vietovėse.